Neišsemiamas reikšmių spektras

Išvydus netikėtą reiškinį užvaldo nuostaba, atmintyje lieka stebuklo įspūdis. Šį netikėtumo efektą galima patirti ne kartą parodoje „Rainbow. Colors and Wonders between Myths, Arts and Cultures“ Milano kultūros muziejuje – MUDEC. Ir pati paroda kelia nuostabą savo tema, joje telpančia reikšmių įvairove bei renginio masteliu. „Vaivorykštės“ parodos atidarymo laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai: vasario 16-oji – Pasaulinė antropologijos diena. Tai mums sufleruoja rengėjų žiūros perspektyvą. Paroda atidaryta tiesiogine žodžio prasme spalvingai. Atidarymo dieną, spaudos konferencijos metu, pirmą kartą po 1975 metų buvo galima išvysti Franco Summa (1938–2020) performanso „Jausmas, lyg ant manęs būtų vaivorykštė“ repliką. Spindulio spektro spalvomis dekoruoti marškinėliai buvo padovanoti menininkams, kritikams ir pakviestiems intelektualams. Pasipuošę Summa marškinėliais, nuotaikingai atrodantys konferencijos pranešėjai papildė pristatomo projekto naratyvą, tapo laikina ekspozicijos dalimi.

„Vaivorykštė“ yra pirmoji paroda iš atnaujintos MUDEC programos, kurios struktūra kuriama kaip tarpkultūrinis įvykis, daugiau dėmesio skiriant antropologinėms temoms, pasakojimams apie meno vizijas šiuolaikine kalba. Parodą kuravo Katia Inozemtseva kartu su MUDEC, Visuomeninio meno skyriumi (l’Ufficio Arte Pubblica), Milano gamtos istorijos muziejumi ir Milano planetariumu.

Pagrindinis parodos projekto įkvėpimo šaltinis – istorinis renginių ciklas „The Rainbow Show“ (vykęs San Fransiske, 1975), pristatęs vaivorykštę kaip gamtos, kultūrinį, dvasinį reiškinį. Kalifornijos parodoje buvo svarbi afroamerikiečių aktyvistės Angelos Davis vaivorykštės tautos

idėja, kaip rasinės integracijos idealas. Pasirodymai vyko įvairiose miesto vietose: De Youngo muziejuje, Kalifornijos mokslo muziejuose, zoologijos sode, menininkų dirbtuvėse, miesto gatvėse. Panašiu principu sukonstruotas ir šiandienos „Vaivorykštės“ projektas, išeinantis už pagrindinės ekspozicijos muziejaus ribų, sudarytas iš daugybės renginių: paskaitų ciklo Milano planetariume, papildomos ekspozicijos Milano gamtos istorijos muziejuje, balandžio mėnesį atveriamos Flavio Favelli freskos Ansaldo kiemuose bei gegužės mėnesį vyksiančio seminarų ciklo „Juodojo meno mokyklos modalumas“ („Black Arts Movement School Modality“), bendradarbiaujant su amerikiečių kuratore Romy Crawford.

Pagrindinė paroda sudaryta iš skirtingų istorijos dalių, tyrinėjančių įvairias vaivorykštės prasmes, jų kilmę ir atspindžius šiuolaikinėje kultūroje. Ekspozicija pradedama MUDEC muziejaus pirmame aukšte amerikiečio menininko Cory Arcangelo įvietintu kūriniu – vaivorykštės spektro kilimu, išklotu per visą salę. Optinio reiškinio – vaivorykštės – spalvų kilimas sukurtas kompiuteriniu algoritmu. Ant grindų išsiliejusios spalvos labai paveikios, tą liudijo ir ant jų besiraičiojantys vaikai.

Perėjus spalvotu vaivorykštės paviršiumi parodos ekspozicija tęsiasi „Focus“ salėse. Pritemdytoje nedidelėje erdvėje – dirbtinio spektro šviesos instaliacija, Lauros Grisi „Vaivorykštė“ (1968). Per keturias prizmes lūžtantis šviesos spindulys atkuria optinį gamtos reiškinį. Kitose nedidelėse ekspozicinėse salėse parodos pasakojimas nagrinėja vaivorykštės spalvas ir jų reikšmes skirtinga tematika.

Parodos dalyje „Mokslas ir gamta“ tyrinėjami gamtos fenomenai. Kas yra vaivorykštė? Koks tai reiškinys, kada jis atsiranda, kas yra refrakcija ir atspindys, koks spindulio lūžio prizmėje efektas, kada ir kodėl gamtoje galime pamatyti vaivorykštę? Eksponuojamais prizminiais XIX a. optiniais instrumentais pristatomi mokslo stebėjimų ir tyrinėjimų istoriją liudijantys artefaktai.

Mokslinių tyrimų pasakojimą perima šiuolaikinė menininkė Amalia del Ponte, specialiai šiai parodai sukūrusi instaliaciją „Prasmė yra žaidimas“ (2022). Pasvirusioje didelėje prizmėje lūžtantis šviesos spindulys atspindi vaivorykštės lanką, tačiau spalvų nėra, štai ir žaidimas – refrakcija, sulaužyta šviesa ar enigma. Neįprastos baltos vaivorykštės reikšmė veda prie „mitų ir legendų“. Supažindinama su judėjų ir krikščionių tradicija Sinibaldo Scorza tapyboje. Paveiksle „Nojaus arka po potvynio“ (XVII pr.) pasirodanti balta vaivorykštė simbolizuoja sandoros su Dievu ženklą.

Šioje dalyje nagrinėjamos įvairios vaivorykštės reikšmės Amerikos indėnų, Azijos, Australijos, Pietų Amerikos kultūros artefaktuose. Atskleidžiama vaivorykštės-gyvatės mitologinė tema Azijos, Australijos, Pietų Amerikos radiniuose. Ekspozicijos apraše minima, kad Australijos legendose pasakojama, esą vaivorykštė-gyvatė turi galių žemės vandeniui ir žmonių vaisingumui. Vaivorykštės spalvos naudojamos Peru Naskos kultūros laidotuvių tinkle. Vaivorykštės spalvų prasmė pereina į šiuolaikinę meno kalbą Miroslawo Balkos kūrinyje „300x10,5x10x5“ (2020). Spalvingi kaip vaivorykštė, vertikaliai suverti rankų nugludinti muilo gabaliukai tarsi kalba apie žmogaus išnykimą. 

Trečioji parodos dalis – „Modernus menas ir mokslas“ – susitelkia į spalvų reikšmę. Ekspozicijoje pristatomi XX a. modernaus meno kūriniai susiję su šviesos sklaidos analize ir spalvų eksperimentais. Primenamas moderniosios dailės susidomėjimas moksliniais šviesos spektro atradimais, eksperimentuojant spalvomis bei abstrakčia forma. Futuristo Giacomo Balla kūrinys „Vaivorykštinis raibuliavimas Nr. 7“ (1912) rodo, kad domėtasi šviesos sklaidos efektais pasitelkiant prizminę trikampę formą. Dialogą su meno kūriniais tarsi mezga iš Gamtos istorijos muziejaus bibliotekos atkeliavusi XIX a. mineralų ir akmenų skleidžiamų bangų spektro lentelė (August Michel-Lévy, Alfred Lacroix, 1888, Paryžius). Ekspozicija tęsiama Josepho Alberso spalvų derinių tyrimo paletėmis: „Spalvų sąveika, lentelė XXI-1“ ir  „Spalvų sąveika, lentelė V-3“ (1963). Šalia – konceptualesni Franko Stella ir Shusaku Arakawos darbai.

Ketvirtoji parodos dalis, išsidėsčiusi antroje ekspozicijos salėje, kalba apie pagrindinį parodos įkvėpimo šaltinį – „The Rainbow Show“, 1975 m. vykusį San Fransiske. Aprašas liudija apie gigantišką renginio mastelį ir plačią veiklų įvairovę. Kaip tik čia ir pristatomos pagrindinės įsimintinų renginių kūrėjos – Aleksandra Kasuba ir Judy Chicago. Eksponuojamas originalus parodos katalogas „The Rainbow Book“ ir Aleksandros Kasubos „Spectral Passage“ („Spektrinis praėjimas“, 1974–1975 m. modelis). Šią instaliaciją-buveinę autorė sukūrė būtent „The Rainbow Show“ renginiui: žiūrovai galėjo judėti spalvotomis erdvėmis pusiau permatomo audinio tūriais ir fiziškai patirti spalvų aplinką. Žvelgdami į eksponuojamą modelį matome vaivorykštės spalvomis šviečiančias šešių skirtingų formų aplinkas, sujungtas perėjimais specialiomis jungiamosiomis dalimis. Žiūrovai gali įsivaizduoti, koks jausmas vaikščioti po Kasubos spalvotas erdves.

Neįprasta aplinka rodoma ir Dianos Thater vaizdo įraše „Paviršiaus efektas“ (1997). Jungtinių Valstijų pietvakarių kraštovaizdyje spektro spalvomis fiksuojamas laikas – statiškasis, amžinasis, ir kintantis, trumpalaikis. Sukeistinimo efektas – ir Judy Chicago istorinių performansų fotografijose. Kūriniuose daug dėmesio skiriama spalvai: naudojami spalvoti dūmai, kaip gamtos ir pramoninio kraštovaizdžio transformavimo elementas. Rodomos keturios nuotraukos, trys iš „Atmosferų“ serijos, ketvirtoji – „De Young amžinai“ (2021), kurioje fiksuojamas performansas, vykęs priešais De Youngo muziejų San Fransiske.

Spektro spalvų tema veda prie dar vienos netikėtos parodos dalies – „Viena vaivorykštė. Įvairūs matymai“. Čia atskleidžiama, kaip skirtingų rūšių gyvūnai mato spalvas, kodėl jie regi vis kitokią spalvų paletę, kaip spalva tampa komunikacijos elementu. Vaizdo kamera leidžia išvysti, kokiomis spalvomis gyvūnai mato aplinką, ir suteikia galimybę patiems tapti stebėjimo objektu. Nuotaikingame Marios Fernandos Cardoso filme apie įspūdingą Australijos Maratus vorą „Apie meno ištakas I ir II“ (2016) matome nuostabų spalvų judesio performansą.

Pasivaikščiojus po parodą lieka jausmas, kad vaivorykštės fenomenas neišsemiamas, apima tūkstančius reikšmių ir praplečia suvokimo ribas.

Paroda veikia iki liepos 2 d.