Tuščiavidurės teritorijos

Kažin kaip žiūrėčiau šią parodą apie infrastruktūrą, jei Rusija jos nebūtų visą žiemą griovusi Ukrainoje? Tikriausiai būčiau abejingesnė. Tema tolima mano kasdienybei, nesusijusi su mano rūpesčiais ir moksliniais interesais. Bet ar tikrai tolima? Štai šįryt atsikėliau kuo anksčiau, kad spėčiau baigti straipsnį, ir dingo elektra. Negaliu rašyti! Imu telefoną, o ten – žinutė nuo ESO: „Pranešame, kad elektros tiekimo sutrikimas užfiksuotas ir priežastis nustatinėjama.“ Palengvėja. Gyvenam ne karo zonoje, ne energetinės blokados sąlygomis ir net ne sovietmečiu, kai tarnybų dėmesio būdavo sunku prisišaukti. Po pusvalandžio gaunu kitą žinutę: „Gedimas pašalintas, jau galite naudotis elektra.“

Užsikuriu kompiuterį. Mėginu įsivaizduoti mūsų gyvenimus valdančią energetinę-kibernetinę infrastruktūrą, į kurią atkreipė dėmesį menininkai-tyrėjai. Tyrėjo sąvoka čia kaip niekad svarbi – instaliacijas ir filmus aiškina ir susieja į tinklą gausybė parodos tekstų. Jie tokie tiršti sąvokų, ryšių ir nuorodų, kad gali užsikimšti suvokimo kanalai ir ištikti prasmės infarktas. Bet įmanomas ir trumpas jungimas, kai blykstelėjus intuicijai kažkas paaiškėja. 

Matyt, baimė kalbėti apie pusiau suprantamus dalykus lėmė, kad tiek daug vietos praplepėjau ne apie parodą. Mėginau prisijaukinti temą, užklupti ją iš pasalų. Panašiai elgiasi ir prie įėjimo žiūrovus pasitinkanti Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Družba“ (rus. draugystė). Akį patraukia vestibiulyje įstrižai pastatytos sienos dizainas – energingai besidraikančių juodų lašų ažūras, pro kurį prasišviečia ir jį palaikantis karkasas, ir šalti galerijos erdvės toliai. Dizainas sukurtas 2018 m. bendradarbiaujant su Gaile Pranckūnaite ir Mareku Voida, o prie architektūrinio sprendimo prisidėjo Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas. Datas įsisąmoninti svarbu, mat ant tų lašų angliškai pasakojama menininkų kelionė palei naftotiekio trasą įvyko 2003 m., kai Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, „Mažeikių nafta“ buvo parduota amerikiečių kompanijai „Williams“, o tada perduota rusiškam „Jukos“. Istorija apie Lenos Lolišvili užburtą tualetinį popierių dar nebuvo primiršta legenda, o prie kavinės durų nušautas mafiozas – gana kasdienė istorija, į kurią nekreipdami dėmesio toje pačioje kavinėje po savaitės menininkai valgė krevečių sriubą.

Naftotiekio tiesimas, o paskui jo privatizacija vėl atiduodant į rankas rusams ideologiškai turėjo stiprinti tautų „draugystę“, o iš tiesų buvo ir tebėra Rytų ir Vidurio Europos kolonizavimo įrankis. Kol šventėme nepriklausomybę ir kapstėmės iš ekonominės duobės, iš netoli Biržų esančios perpumpavimo stoties ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pelnėsi buvę komunistai ir naftos piratai, sukūrę „rizomines“ atšakas. Ką čia gali menininkai? Jie tik susitinka su kitais menininkais, keletu naftos verslininkų, atkakliai ieško išsislapsčiusių aiškiaregių, šamanų, raganų, būrėjų. Kas tai – ironiškas pripažinimas, kad menininkai patys yra šamanai, rezgantys draugystės tinklus? Nes kas gi daugiau belieka? Juk naftos grobuonių nesustabdysi, net dabar, kai jau aišku, kad ekonominis karas netrunka virsti tikru žudančiu karu.

Instaliacijos karkasas imituoja vamzdžio išsišakojimą dviem kryptimis, kartu su kuratoriais Aleksejumi Borisionoku ir Antonina Stebur brėžia menamo vamzdyno, išsiraizgiusio po NDG koridoriais, punktyrą. O man svarbu atrasti prasmių infrastruktūrą. Pastebėti, kaip tiršta, degi nafta transformuojasi į sterilius, besvorius duomenis, kurių srautai irgi perskirsto turtus, nors iš pažiūros mus sulygina. Taip nėra, skaitmeniniais piešiniais ir filmu įrodinėja menininkė iš Rygos Sabīne Šnē. Ši virtuali jėga tik iš pažiūros švari, o jos valdymo lengvumas – irgi tik iliuzija, nes ekranams reikalingi retieji metalai gaunami iš žemės, kuri rausiama virpa, gūra, kol mūsų mintys skraido skaitmeninėje debesijoje. Jei milijardai žmonių nuolat perka naujus išmaniuosius telefonus, žemėje per metus susikaupia 50 milijonų toksiškų atliekų. O jais naršant po socialinius tinklus – kolektyvines pasaulio smegenis užkemša melagienų perviršis. Katastrofa. Tačiau menininkė žino sprendimą – tai bendradarbiavimas ir veiklos reglamentavimas. Kaip paprasta. Tik, gaila, pasaulio galingieji to nežino. Ir nenori žinoti.

Kitas galios struktūroms aktualus cheminis elementas – sunkusis metalas manganas. Juo legiruotas plienas nerūdija. O iš to plieno gaminami vikšriniai traktoriai ir tankai – įrankiai žemei dirbti ir užkariauti. Berlyne gyvenantys menininkai Tekla Aslanishvili ir Giorgi Gago Gagoshidze savo filmą apie mangano gavybą pavadino „Pragaro akmuo“. Nes nuo XIX a. iš generalgubernatorių ir pramonininkų rankų į sovietų rankas perėjusios Čiaturos kasyklos, paskui vėl valdomos privačių kompanijų, nuodija gamtą. Menininkai rodo jos įkvepiantį grožį – Kaukazo kalnus, kuriuos pasaulio galingieji kažkada išskobė ir pavertė pragaru čia dirbantiems žmonėms. Dabar galios nebeliko, tik nuodai.

Nuodai gali nejučia virsti nauda. Pirmiausia – nauda rusų okupantams, kurie tikėjosi pasinaudoti Černobylio zona kaip atominiu ginklu. Paskui – Ukrainos gynėjams, kai pakasinėję Raudonojo miško žemę okupantai susirgo spinduline liga ir vemdami išvažiavo lauk. Apie visa tai primena kijeviečio Oleksiyaus Radynskio dokumentinis filmas „Studijos Černobyliui 22“. Filmo personažai – elektrinės darbuotojai, turintys instruktuoti visus, kas patenka į teritoriją, kaip čia elgtis. Ir instruktuoja. Ir prižiūri, kad okupantai per savo neišmanymą nesukeltų dar didesnės katastrofos nei reaktoriaus sprogimas 1986-aisiais. Ir sako jiems, kad sarkofage palaidoto reaktoriaus priežiūrai kasdien reikia 30 tonų benzino, antraip jis sprogs. Ir okupantai veža benziną, kol pamato, kad jo trūksta jų tankams. Taip elektrinės inžinieriai ir apsauginiai prisideda prie Ukrainos gynybos. O anonimas filmuoja Kyjivo link vis važiuojančius tankus. Filmuoja ir keikiasi. Paskui filmuoja, kaip jų važiuoja priešinga kryptimi – jau gerokai mažiau. Filmas kelia ir siaubą, ir pagarbą, sutraukia laiko atstumą – lyg elektrinės praeitis būtų laimėjusi mūšį dabartyje. Lyg ta katastrofa būtų specialiai tam ir numatyta. Gal čia veikia aiškiaregiai ir šamanai?

Karas perstumdo sienas, priverčia jas pastebėti ir saugoti, sprogdinti tiltus, aptverti koncertina. Berlyne gyvenantis Uladzimiras Hramovichius pagamina trimačių modelių fragmentus – suaižėjusias „nekariaujančios“ Baltarusijos sienas su visomis šalimis, kurios dabar turi jos saugotis. O tarp sienų karas atveria niekieno zonas. Vaizdai iš ten nesiderina su kasdiene mūsų aplinka, todėl jų itin pageidauja žiniasklaida. Ukrainos rytuose nė vienos pusės nekontroliuojamoje teritorijoje dirbantys angliakasiai bijo, kad Yevgenia Belorusets juos nufotografuos ir įdės į laikraštį. O tada atlėks bomba. Laikraščiams reikia naujienų, bomboms – informacijos. Menininkė stebi neįmanomą angliakasių gyvenimą taisant bombų sugriautus pastatus: „Kai kurie darbininkai, sėdėdami aukštai ant pastolių, tabalavo kojomis, tarsi žvelgdami žemyn į giliai alsuojančią jūrą.“ Bet ten buvo tik anglių kasyklos ir rūkas.

„Kibernetiniai ginklai, iš esmės, yra vietos nustatymo mašinos. Jie aptinka taikinius, o ne kartografuoja erdvę. Vis dėlto, kad į ką nors nusitaikytų, jie turi apskaičiuoti įvairias erdvines kategorijas ir sintetinti jas į koordinates. Apskaičiuodami taikinio poziciją, tokie ginklai analizuoja erdvę, kurioje jis yra. Skaitmeniniai žemėlapiai – radarai, GPS ir t.t. – neatspindi tikrosios erdvės, o redukuoja ją į plokštumą, tarsi šachmatų lentą. Vietos nustatymo mašinos vaizduoja erdvę kaip tuštumą, kaip neigiamą erdvę, judančią hologramose. Koordinačių tinklelis paverčia teritoriją tuščiavidure“, – skaitau Annos Engelhardt kūrinio tekstą ir suprantu, kad taip ir yra. Į mus visus nusitaikiusiai Rusijai mes esame tuščiavidurė neigiama erdvė. Todėl menininkė siūlo gintis priešų pražiūrėtu erdvės tikrumu.

O virtualioje erdvėje ginamasi trikdžiais. Slapti žemėlapiai, kompiuteriniai žaidimai, mėginimai įsibrauti į vieni kitų smegenis yra dabarties karų, okupacijų ir totalitarinio stebėjimo infrastruktūra. Ten galima praktikuoti „taktinį užmiršimą“ (eeefff – kolektyvas iš Minsko, gyvenantis Berlyne), mėtyti netikslių vaizdų bombas ir taip (ne)patenkinti noro žinoti, kad būtų tarsi akivaizdu, jog kažkas vyksta, bet priešas nesužinotų, kas tiksliai. Fosforo bombų „žvaigždžių lietūs“, priešo sviedinių sandėlių „bavovnos“ – tik vaizdo efektai tuščiavidurėje erdvėje, kur nebežinai savo koordinačių (fantastic little splash, arba Lera Malchenko ir Oleksandras Hantsas).

Visa ši absurdiška veikla – smagus žaidimas, bet paspaudžius klaviatūros mygtukus nieko ypatingo neatsitinka. Vienintelis šį niekį kaip žaizdą atvėręs kūrinys – tai lenkės Alicjos Rogalskos filmas „Tamsūs pluoštai“. Ekrane rodoma, kaip Vokietijoje gaminamas šviesolaidžio kabelis. Sukasi išdidinti stiklo vamzdeliai, blyksi šviesos pluoštas. O tuo metu kartvelų choras atlieka polifoninę dainą „Čarkulo“ apie valstiečių sukilimą prieš feodalus. Tik čia choro balsais kalba Hayastan Shakarian, kuri ieškodama metalo laužo nukirto interneto laidą, o policininkams pasakė: „Neturiu supratimo, kas yra internetas.“ Internetas daugeliui neprieinamas, ypač moterims, kaip rodo sociologiniai tyrimai. „Išnykti lengva, kai esi sena provinciali moteris“, – dainuoja vyrų choras, o ekrane slenka apibraižyto stiklo tūris. „Duomenų alkis svarbiau nei maisto alkis“, juos rydami ir skleisdami vergauja „pagreitinti protai ir išsekinti kūnai“. Tarp pirštų slenkantis plonytis šviesolaidis tarsi pakelia balsus į kovą: „pasigaląskim sodo kastuvus – tai karas“. Skurdo ir stiklo faktūrų kontrastas išreiškia skaitmeninę atskirtį, kuri turėjo būti neįmanoma, jei remsimės pamatine interneto idėja.

Pakilus į trečią aukštą skaitmeninės technologijos tampa persekiotojomis. Kazachė, „stepių kibernetinė karė“ Mariyam Medet sukūrė instaliaciją, kurioje raudonai rėkiantys kinų hieroglifai pridengia žemėlapius su pažymėtomis uigūrų koncentracijos stovyklomis. Televizoriuje vienas po kito rodomi uigūrių veidai. O pagreitintas balsas pasakoja ne tik apie „perauklėjimo stovyklas“, bet ir apie uigūrų patiriamus kasdienius suvaržymus, nuolatines inspekcijas, judėjimo ribojimus, bausmes. Ir visa tai daroma pasitelkiant skaitmenines sekimo sistemas, veido atpažinimo ir klasifikacijos technologijas. Tai – „Kinų kambarys“, tarsi realizuotas Johno Searleʼo minties eksperimentas, turėjęs įrodyti, kad dirbtinis intelektas tik simuliuoja protą. Nes protas supranta, kas tikra, kas ne, todėl algoritmų veikimas turi būti nuolat tikrinamas. Automatiškai beriamiems žodžiams priešinasi uigūrių žvilgsniai – mums nepažįstamo supratimo išraiškos, algoritmų įkalinti protai. Jie tikrina mus – ar mes dar netapome algoritmais.

Uigūrai ir kinai – toli, baltarusiai – čia pat. Tarp Minsko ir Londono gyvenanti(s) užsislaptinęs(usi) Xyana kartu su kolektyvu „Akmenų muziejus“ viršutinėje galerijos salėje instaliavo ypatingą Minsko zoną. Pirmiausia tai yra visos Baltarusijos žemėlapis, išreikštas regionuose randamais akmenimis. Muziejų 1985 m. įkūrė Geochemijos ir geofizikos institutas, o netrukus šalia išsivystė Aukštųjų technologijų parkas, sovietmečiu taip ir neužbaigtas. XXI a. pradžioje apleisti pastatai tapo pankų, reivo, drum and bass muzikos vakarėlių ir kitokių pasilinksminimų vieta. O paskui baltarusių programuotojai tapo pigia darbo jėga Vakarų kompanijoms. Dar vėliau prasidėjo revoliucija ir tie patys programuotojai „dalyvavo protestuose ir kūrė įvairius alternatyvių balsavimo sistemų, politinės mobilizacijos ir solidarumo įgalinimo technologinius sprendimus“. Numalšinus revoliuciją „Akmenų muziejus“ virto pasipriešinimo laikraščiu. Jį reikia ne tik skaityti, bet ir nusikopijuoti, o paskui platinti – išsaugoti revoliucijos gyvastį.

Ufff. Teko daug perskaityti, kad parašyčiau. Baigusi supratau – parodos pavadinimas klaidina. Tik įvilioja į klajones vamzdynais kasdienybėje atpažįstama patirtimi – kad „sutrikus tai tampa apčiuopiama“. Menininkų nagrinėjama infrastruktūra pavojinga kaip tik tuo, kad veikia per daug gerai ir išlieka nematoma. Čia nieko negalima pakeisti. Nebent kartu su berlynuose ir stepėse išsislapsčiusiais menininkais kurti bendrystės infrastruktūrą ir priešintis supratimu. Kad ir rengiant parodas, iš kurių išsineši laikraštį.

Paroda veikia iki birželio 18 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)