Judančių vaizdų kismas (II)

Gimtadienis tęsiasi – privalgę pyragų, plaukiame siūbuojančiu laivu, prikimštu įvairių vaizdų vaizdelių, siužetų ir kontekstų. VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros 25-mečio (savi)refleksijai skirtos parodos „Mediaramos“ dalys atsiranda vis nenuskęstančiame „Titanike“. Dviejuose parodų salių aukštuose susijungia dabartinių studentų (pirmame aukšte parodą jie – Viktorija Balkutė, Dovydas Černiauskas, Natalija Lokcikaitė bei Julija Kuprijaškinaitė – ir kuruoja) ir jos formavimąsi stebėti galėjusių dėstytojų (antro aukšto parodos kuratorės – akademijoje dėstančios Irma Stanaitytė-Bazienė ir Laura Stasiulytė-Gudaitė) vizijos. Ankstėliau aptartoje parodos dalyje galerijoje „Atletika“ buvo koncentruojamasi į jau senosiomis tapusias videomeno technikas ir laike besikeičiančius vaizdus, o čia dėmesys nukreipiamas į medijų meno įvairumą ir parodos lankytojui bandoma pateikti siūlymą keliauti ne po pokyčius, ne laike, o vis susikertančių ir vienas nuo kito atsiskiriančių siužetų bei kontekstų kloduose.

Vis dėlto pirmojoje mediaramų parodoje klajonių ir kelionių laike neišvengiame. Ateities vizijos kūrimas ir spekuliatyvus žvilgsnis čia nėra nepagrįstas. Bandoma nukreipti dėmesį į galbūt ne tokį jau tolimą rytojų, kur ekologinės problemos ir besikeičiantys požiūriai į pasaulį sukels mums dar nepažįstamus vaizdinius ir minties darinius. Mechaninius viensparnius, bet skristi gebančius drugelius (Agnė Masilionytė), į gamtinę aplinką sugrąžintas kiek pakeistas ir modifikuotas jos detales kaip nykstančių ar jau išnykusių augalų pakaitalą (Ainės Petkūnaitės „Vegetabilia Fractals“), vandenį kaip ženklą neįperkamos prabangos, sukeltos nesibaigiančio švaistymo ir perdėto naudojimo (Sofija Laurušonytė), klajones išnykstančioje ribinėje vietoje tarp realios ir virtualios erdvės (Margarita Valionytė)... O galiausiai – ir žmones, tampančius pusiau mašinizuotais padarais (Natalija Lokcikaitė). Šios ateities vizijų spėlionės pasižymi dirbtinumo ir natūralumo jungtimi bei susirūpinimu dėl to, kas gali nutikti, o gal jau nutiko, tik ne tokiais pastebimais, kaip parodoje rodoma, ženklais.

Po ne itin viltingų (o gal kaip tik alternatyvius išgyvenimo būdus siūlančių) vizijų iš ateities lankytoją lyg ir turėtų nuraminti žinomų ar bent šiek tiek pažįstamų erdvių tyrinėjimai. Kotryna Šarkanaitė siunčia linkėjimus ir judantį, spalvingą atviruką iš Nidos, o Viktorijos Balkutės viską matanti šukė besimėtydama sugeria į save aplinkos vaizdų fragmentus – daugiabučių langus, dangaus mėlį ir plikų medžių viršūnes, parkus, žaidimų aikšteles... Nors abi autorės siūlo pažvelgti į realiai egzistuojančias erdves, kartu jas tam tikra prasme modifikuoja ar sugriauna. Įprastas Nidos peizažas nusidažo neįprastomis spalvomis, o per iš visų projekcijų sklindančius susiraizgiusius garsus nebegirdime ir hipnotizuojančio jūros ošimo. Kaip slapta ir viską stebinti akis, viską matanti šukė ne tik suskaldo gana pažįstamas vietas į neaiškius fragmentus, bet ir sukuria nerimą, lyg tas saugias ir pažįstamas vietas kažkas be perstojo stebėtų.

Julijos Kuprijaškinaitės iš batraiščių pagamintos balaklavos primena apie besitęsiantį karą ir neramumus pasaulyje, tačiau kartu pagaliau suteikia šiek tiek vilties – kiekvieno kasdienės pastangos atveda prie bendro ir audinio siūlų artumą primenančio tikslo. O bendrumo ir miestų tinklus savo videodarbe taip pat „suaudžia“ Karolina Kazuraitė: prieš akis iškyla skirtingų miestų delionės, parodančios kultūrines ir komunikacines sąsajas.

Dviejų aukštų ir dviejų parodos dalių jungtimi tampa Justinos Jaruševičiūtės instaliacija lifte. Liftas čia kaip muzikos klausymosi vieta, o parodos žemėlapis atskleidžia, kad muzikos tempas, ritmas, intensyvumas ir nuotaika turėtų remtis studentų dienos režimu. Šeštadienį lankantis parodoje studentiškas ritmas atkartojamas tyloje.

Antro aukšto parodoje sutinkame durininką – Bartošo Polonskio interaktyvų animuotą veidrodį, vardu Simas, kuris iš pradžių tik droviai žvelgia į ateinantį lankytoją, o paskui mėgdžiodamas kiekvieną judesį kviečia judėti toliau.

Viename iš parodų salės kampų įsikuria Arno Anskaičio fotografija, perkelianti Šiuolaikinio meno centro vieną kvadratinį metrą į „Titaniko“ erdvę, ir su Gintaro Didžiapetrio nufilmuotu iš lėto beatsiklijuojančiu lipniu lapeliu prikausto lankytojo žvilgsnį į reikšmingai atrodančius ir įtampą keliančius paviršius, kurie turi tik mažas detales ar atlieka sunkiai pastebimus veiksmus. O šis laukimas tikriausiai parodos kuratorių sumanytas ne šiaip sau, nes netoliese stovintis pinhole fotoaparatas-kamera turi spėti užfiksuoti bent kelioms akimirkoms sustojusiųjų pėdsakus.

Ekspozicijoje atsikartoja garsinio pasaulio sąskambiai. Laurynas Mataitis savo darbe tyrinėja iš Vakarų sovietmečiu slapta gabentas muzikos plokšteles. Sujungdamas vinilinių plokštelių ir oro uostų patikras primenančias rentgeno nuotraukas, sukuria tylaus (o gal būtų galima sakyti atvirkščiai – garsaus, garsinio) pasipriešinimo vaizdinį. Apie dabartines muzikines paraštes kalba Kotrynos Briedytės plokštelėse skambanti muzika, kuri fiksuoja naktinio gyvenimo potyrius bei naktinėje aplinkoje besikuriančius pastebėjimus ir atsiranda šviesiausioje ekspozicijos vietoje – įprastai šešėliuose skendinčios patirtys apšviečiamos ir dar tampa šalia įrengtos chaotiškos albumų ir leidinių, susijusių su parodoje pasikartojančiais kontekstais, palydovėmis.

Garso nagrinėjimas tęsiamas, tačiau nuo ausinėse skambančių plokštelių įrašų ir jų vaizdinių simbolių pereinama prie visą parodą persmelkiančių ir joje sklindančių skambesių ir aidų. Rasos Juškevičiūtės videofilme rodomi prieš objektyvą sėdintys asmenys, laukiantys ataidinčių šūvio garsų. Vilminos Navickaitės „Akademinėje giesmėje“ senos nebeveikiančios technikos, naudotos akademinėje aplinkoje, bokštas sujungiamas su perdainuotu ir kiek pakeistu „Gaudeamus“. Himno ir šūvių garsas kartu ne tik kelia šiokį tokį nerimą, bet ir nepalieka klaidžiojant po užtemdytą parodos erdvę.

Gimsta garsą tildančio kosmoso tema. Gabrielė Oržekauskaitė nukelia į Šaltojo karo sukeltas kosmoso užkariavimo kovas, kai skrydis erdvėlaiviu, pridengtas garbės kauke, reiškė nežinią ir mirtį, – už sunkios užuolaidos, tarsi tamsioje ir ankštoje kapsulėje, girdime kosmose sudegusios SSRS kosmonautės radijo ryšiu paskleistus nerimo pilnus žodžius, prieš akis matome tik iš lėto judantį mėnulį. Jos pagalbos žinutę gauname per vėlai, tad telieka stebėti kosmoso tuštumą.

O Saulė Miežytė susieja kosmoso legendas su savo pačios asmeniniu gyvenimu. Per seną televizoriuką žiūrėdama Stanley Kubricko filmą „2001 metų kosminė odisėja“ viename iš kadrų ji pastebi jos vaikystės nuotraukas primenančią mergaitę. Instaliacijoje pateikiamos šios keistos ir netikėtos dėlionės detalės (nuotrauka, sustabdytas filmo kadras, vaikiška suknelė, šeimos nuotraukų albumas...) skatina atsitūpus prie mažo ekranėlio laukti ir pabandyti būtent filme pastebėti tą akimirką, kai ekrane pasirodo instaliacijos autorės antrininkė.

Jei laukimas prailgsta, galbūt norėtųsi pabandyti prasukti filmo kadrus į priekį ar atgal, tačiau šalia esančios Vaclovo Nevčesausko kurtos „Videoprojekcijos garso kūriniams“ sulaiko nuo šios pagundos, vizualiai šiek tiek primindamos apie televizoriuje matomus statiškus dryžius, kai prarandamas signalas. Kelionių (bet jau nebe į kosmosą) vaizdiniai matomi Irmos Stanaitytės ir Jurgitos Remeikytės skaidrių projekcijose, kuriose užfiksuotos dviejų menininkių kelionės akimirkos, sudėliotos žvelgiant iš jų skirtingų (nors retsykiais gana panašių) perspektyvų.

Nenuostabu, kad parodoje, reflektuojančioje mokymo įstaigos kūrimąsi, praeitį ir gyvavimą, vis atsigręžiama į leidinių kaupimą, rodymą ir dalijimąsi. Be jau minėtos bibliotekėlės prie Kotrynos Briedytės plokštelių pasiklausymo posto, parodos galinėje erdvėje, ko gero, praleidžiant paskutines minutes „Titaniko“ salėje, dar šiek tiek sulaiko transformuotų (sutrumpintų, sukarpytų ir pasiduodančių dėlionėms, tiesinančių vinis...) knygų kompanija.

Parodos erdvė kartais atrodo kiek perspausta ir perkrauta, nors noras parodyti kuo platesnę per dvidešimt penkerius metus sukaupto meno kūrinių archyvo dalį suprantamas. O ir šiame tekste tilpo tik dalis fragmentų iš ne tokią jau trumpą laiko atkarpą apžvelgiančios parodos, iš nemažą kiekį menininkų ir jų darbų sujungiančios vizualinės judančios, banguojančios delionės.

Paroda veikia iki kovo 25 d.

VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)