7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Siaubo privalumai

„Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune

Kristina Stančienė
Nr. 11 (1460), 2023-03-17
Tarp disciplinų Dailė
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.

Nemalonūs, bauginantys vaizdiniai – amžinas žmonijos vaizduotės penas ir dirgiklis, ilgainiui transformavęsis nuo žodinių pasakojimų iki šiuolaikinių medijų – kino industrijos, interneto. Paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje, sustabdo siaubo ikonografiją maždaug ties XIX a. pabaiga – XX a. pradžia ir per dabartinės lenkų menininkės kūrybą nutiesia giją į šiuolaikybę.

 

Waliszewska gimusi 1976 m. ir, kaip teigiama parodą lydinčiuose tekstuose, yra plačiai žinoma, taip pat ir iš alternatyviosios bei popkultūros sferų. Esu viena tų, kurie iki parodos šios menininkės nežinojo, o pažintis su jos kūryba, sumaniai „įvilkta“ į kitų tamson žvelgiančių menininkų idėjas ir vaizdinius, pranoko lūkesčius. Malonus vizualinis nuotykis čia derėjo su ekskursu į dailės istoriją, baisumai žadino vaikystės išgyvenimus ir traukė iš atminties ir parodoje nerodytus kūrinius, narpliojančius panašias temas. 

 

Kraupūs dalykai intriguoja: nekantriai laukdama progos apžiūrėti šią parodą, iš internetinės medžiagos susidariau įspūdį, kad dailininkės darbai bus dideli, efektingi. Tačiau ekspozicijoje susidūriau su Salvadoro Dali efektu – kažkada Dailės akademijoje Alfonsas Andriuškevičius per paskaitas įtaigiai pasakojo apie nusivylimą išvydus Dali originalus dėl santykinai nedidelio jų formato. Tai buvo A.A. pamoka apie poveikį ir įrankius jam pasiekti. Waliszewskos kūriniai šiuo požiūriu yra labai paprasti, savo forma, masteliais ir kūrybos priemonėmis kur kas kuklesni už kai kuriuos kitus parodos eksponatus. Tai nedidelio formato paveikslėliai, daugiausia – piešiniai ir vienas kitas tapybos darbas, kuriuose dėmesys sutelkiamas į figūrą ar kelias figūras.

 

Portretiniuose atvaizduose matome tik žmogaus, dažniausiai moters, veidą neutraliame fone, sutelkiant dėmesį į kokią nors šiurpią detalę – nudirtą smakro ir žandikaulių odą ar iš skruosto ropojančią mažą būtybę, „svetimą“. Jie neturi pavadinimų, tarsi nureikšminant, atsikratant vardo ir įpareigojimo. Pačioje menininkės piešinio manieroje, nepaisant šiurpių vaizdinių, – ne per daug kūniškumo, materijos. Tai kažkas tarp apibendrinimo, stilizavimo ir neslepiamo naivumo, gal net infantilumo. Pastaroji savybė suteikia Waliszewskos darbams dar aštresnių nejaukumo prieskonių – ne veltui įtaigiausi siaubo pasakų, filmų herojai dažnai būna vaikai, paaugliai, į kurių naivias sielas lengviau įsikūnija piktosios jėgos.

 

Menininkės darbų formatas ir vizualinė išraiška dar kiek primena ir praėjusio amžiaus 10-ąjį dešimtmetį, alternatyviosios kultūros tapsmą posovietinėje realybėje, kai ir Lietuvoje suaktyvėjo panašios muzikos sklaida, kūrėsi ir grojo pagan, black, death metal grupės, „metalistai“ senamiesčio tarpuvartėse mušėsi su „depešistais“, jau buvo galima nusipirkti marškinėlių su mėgstamos grupės užrašais. Turbūt, kaip ir nemažai kitų paauglių, vietoj namų darbų vakarais piešdavau šmėklas, demonus, pabaisas, giltines, numirėlius, naiviai svajodama, kad mano kūryba galėtų papuošti kokios nors andergraundinės grupės albumą... Tikriausiai anuomet pamačiusi Waliszewskos darbus arba būčiau metusi šią savo „kūrybą“, arba puolusi ją mėgdžioti ir kopijuoti.

 

Vaizdiniai, idėjos parodos ekspozicijoje vykusiai sudėlioti atskiromis susipinančiomis grupėmis, tarsi pasakojimo pastraipomis, – taip lengviau aprėpti jų įvairovę, pamatyti būdingiausius sprendimus, temas. Parodos architektūroje „tamsioms“ temoms atskleisti kaip eksponatų fonas pasitelkiami kitų menininkų darbų fragmentai, tarsi kokie siužetiniai tapetai, o pati ekspozicija sudaryta taip, kad Walisewszkos darbai nuolat gretinami su ankstesnių kartų dailininkų kūriniais. Ji daug kuo panaši į pirmtakus, nes vaizduoja figūras, antropomorfizuotus gyvūnus, gamtos dvasias ir gaivalus, tačiau jos darbuose yra ir šiuolaikinio miesto, subkultūrų atstovų motyvų. Vampyrai, moterys-raganos, undinės, blogio deivės, žudikės, kankinės ar apsėstosios vis dėlto peržengia vien baisaus vaizdinio ribas, veda link moters prigimties, archetipinių įvaizdžių, moters lytiškumo sublimacijos. Štai kad ir kūrinys su vagina, kurią menininkė vaizduoja kaip moters veidą. O patys pikantiškiausi tokio pobūdžio darbai į Lietuvą net neatvyko – pavyzdžiui, parodoje Varšuvoje demonstruota kažkuo Jeano-François Millet paveikslus primenanti scena su berniuku laukuose: virš jo galvos kybo biomorfinis objektas, supintas iš išskėstų moterų kojų ir lyties organų.

 

Tarp simbolistų tematikos pavergia įspūdingas „katinariumas“ – Waliszewskos katės antropomorfizuojamos, jos fantazijose vyksta kačių valpurgijos. Katės yra ir aistringos, goslios, gražios, ir demoniškos, kraupios. Jos muzikuoja, žaidžia, valdo pelių pulkus, demonstruodamos mistinę įtaigos galią. Katė čia veikia ir kaip nuodėmės, kažko slapto, „neteisingo“, „asocialaus“ troškimas. Juntama ir švelni ironija kačių mylėtojų atžvilgiu – juk tai dažniausiai moterys, jaučiančios nenumaldomą fizinį ryšį su mažais švelniakailiais plėšrūnais. Šie, savo ruožtu, puikiai mato tamsoje, gyvena naktinį gyvenimą, regi tai, ko nepajėgios pamatyti žmogaus akys, ir galbūt gali susikalbėti su kitais, tamsos pasauliais. Vadinasi, šiame žmogaus ir gyvūno ryšyje slypi kažkas, kas „iškrinta“ už įprasto normalumo suvokimo, kažkas raganiška. Ne veltui juodos katės, kaip ir raganaujančios moterys, baigdavo dienas inkvizicijos laužuose.

 

Parodos kuratorės Natalia Sielewicz ir Alison M. Gingeras į savo pasakojimą įpynė ir lietuviškos medžiagos – tai ir M.K. Čiurlionio misticizmas, ir, ko gero, nepelnytai menkai težinomo skulptoriaus Rimanto Šulskio įspūdingos vario formos. O kaip čia tinka santūrusis, sentimentalusis Antanas Žmuidzinavičius ir visai kitoks jo „Sielvartas“ su girioje-pragare arba gilioje neviltyje skendinčiam žmogui grasančiais piktais demoniškais medžiais...

 

Lietuviški „intarpai“ veikia taip, kad Waliszewskos ir jos kolegų kūryba atsiskleidžia ir kaip ekranas, kuriame iškyla jau matytų, žinomų vaizdų ir kūrinių, kurių net nėra parodoje. Štai viename menininkės darbe iš fono, primenančio kažkokį audinį, spokso raudonos, tarsi ką tik iš slogaus miego nubudusios akutės. Tokių šiurpių „žiūrėtojų“ juk apstu Henriko Natalevičiaus paveiksluose: stebinčios sienos ir namų apyvokos daiktai, iš objektų tapę subjektais, nemaloniais pasalūnais. Šleikštulį keliantis žmogaus kūnas ir siurrealistinės jo transformacijos – čia, žinoma, turime puikų „mokytoją“ Šarūną Sauką... Palyginimų, paralelių sąrašą būtų galima dar ilgai tęsti – vadinasi, panaši tematika Lietuvos dailėje yra ne kartą vaizduota, transformuota, pritaikyta ir taip pat galėtų tapti įtaigia kolekcija.

 

Dar viena potemė – krikščioniško, religinio turinio kūriniai. Pavyzdžiui, nežinomo liaudies meistro „Pieta“ ir dar keletas panašių vaizdų parodoje lieka kiek vieniši (iš parodos katalogo galima spręsti, kad parodoje Varšuvoje jų buvo daugiau). O juk krikščioniškoji ikonografija – tikras siaubo, kūniškų kančių, ekstaziškų potyrių lobynas, kuriame galima prisirankioti baisiausių kūno išbandymų vaizdų. Šalia kenčiančio kūno ir siela, kuriai skauda, – savamokslis lenkų menininkas Marianas Henelis (1926–1993), didelę gyvenimo dalį praleidęs psichoneurologijos ligoninėje, visai kaip mūsų Algimantas Julijonas Stankus, yra sukūręs didžiulį kilimą su sarkastiškomis, karikatūriškomis gyvenimo scenomis. Jo žmogystos su storais apnuogintais užpakaliais lupa vienas kitą, flirtuoja, bendrauja. Miesčioniškos visuomenės kasdienybė pavaizduota su panieka, ironija, o minkštas tekstilės paviršius puikiai kontrastuoja su minties šiurkštumu. 

 

Karas, žinoma, – taip pat galinga siaubo vaizdų ir istorijų mašina. Waliszewskos darbai ypač įdomūs simbolikos transformacijomis. Heraldinį Lenkijos erelį ji vaizduoja kaip moterį – sireną su putliomis krūtimis, kitur simbolinį paukštį tvirtai sučiupusi laiko raudona pirštinėta ranka. Suprask – nuoroda į moteriškas galias, taip pat – komunistinės diktatūros bandymas valdyti, tramdyti. Vlado Drėmos kompozicija su rėkiančiomis kampuotomis formomis, kryžiais ir kraujo purslais antrina pagrindinei Waliszewskos solo partijai ir rodo, kad karo vaizdų „skrynią“ taip pat galima atverti naujai, nematytai.

 

Simbolizmą, kaip dailės srovę, įprasta laikyti tarsi iškritusiu iš techninio progreso, pažangos siekusios civilizacijos ir nubridusiu į vaizduotės, sapnų, transcendencijos tyrus. Neseniai nustebusi klausiausi vienos karo siaubą patyrusios ukrainietės pasakojimo: ji, užuot skundusis likimu, vardino karo... privalumus. Karui pasibaigus, nepaisant bet kokių iškilsiančių sunkumų, ji bus laimingiausias žmogus pasaulyje, nes jau žinos, ką reiškia tikros didelės nelaimės ir tragedijos. Gal tai ir vienas iš simbolistų fantazijų vaidmenų – „apginti“ individą nuo tikros egzistencinės baimės, skausmingų jausmų išgyvenimo, patenkinti poreikius, neperžengiant visuomenėje priimto elgesio ribų.

 

Paroda veikia iki gegužės 22 d.

Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.