Faktinės aplinkybės

Viktoras Paukštelis – profesionalus muzikos atlikėjas ir dailininkas. Jo biografija ir turtinga šeimos istorija yra išvien susipynusi su muzika. Tai tarsi faktinės aplinkybės, dažnai nulemiančios žmogaus gyvenimo kelią ir pasirinkimus. Tik Viktoras nesitenkino vien muzikiniu išsilavinimu, vėliau ėmėsi dar ir studijų VDA Tapybos katedroje, todėl dabar skleidžiasi keliomis kūrybinėmis kryptimis ir (arba) ieško jų sintezės ar dialogo. Šiuo požiūriu Viktoro pavyzdys nėra visai tipiškas. Jo atveju labai įdomu, kaip susiformuoja menininkas – socialinis subjektas, kūrybinės visuomenės narys, turintis ne vieną, o du vienodai perspektyvius saviraiškos „greitkelius“.

Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veikianti asmeninė menininko paroda „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba. 2020–2023“ (kuratorė Raminta Jurėnaitė), kaip ir anonsuojama pavadinime, būtent ir yra apie muziką ir tapybą. Neturinčiajam muzikinio išsilavinimo chromatikos terminą žodynai paaiškina kaip muzikinių garsų sistemą, sudarytą iš pustonių. Ir dar priduria, kad ją gausiai vartojo XIX a. kompozitoriai romantikai... Kadangi eksponuojama trejų pastarųjų metų tapybos darbų kolekcija įvairiai gręžiojasi į šį šimtmetį, darau prielaidą, kad esama tokios jungties tarp matomo vaizdo ir menamo muzikos garso.

Paukštelio tapyboje muzika „susikabina“, diskutuoja su vaizdu visai ne čiurlioniškąja prasme. Ne kaip ritmika, harmonija, atskirų instrumentų skambesys, perteikiamas vaizdiniais elementais, bet greičiau kaip muzikos iliustracijos, asociatyvūs vaizdiniai su plačiais, įtraukiančiais filosofiniais diskursais – apie originalą ir kopiją, simuliakrą, apie sąmoningai menininko naudojamą vaizdo mimikriją, kuri leidžia gana artimai prisišlieti prie praėjusių laikmečių, žinomų klasikinių meno kūrinių, tačiau nenustoti autentiškumo, originalumo. Reikiamu momentu, trumpam apgavęs žiūrinčiojo akį, Paukštelio personažas ar kompozicija, struktūra išeina iš priedangos ir atgręžia mums kokią nors kitą žinomų reiškinių pusę.

Pripažįstu, kad Paukštelio parodoje vis tenka pajusti ir tam tikrą profesinę bejėgystę, muzikinių žinių stoką. Ypač – stebint kompozitorių portretų seriją. Tik iš bendro išsilavinimo ir vieno kito garsaus kūrinio man žinomas Richardas Wagneris, ir tik kiek girdėti Albanas Bergas, Paulius Hindemithas. Dar ausyse skamba įvairios pasąmonėje tūnančios klišės, pavyzdžiui, kad Wagneris – „maištingasis operos reformatorius“. Yra išlikę kompozitoriaus fotografijų ir tapytų portretų, kuriuos turbūt derėtų vadinti reprezentaciniais, švelnumu, minkštumu gal išsiskiria Pierre’o-Auguste’o Renoiro nutapytas Wagnerio atvaizdas (1882 m.). Didingi Paukštelio portretų kompozitoriai – demiurgai, šalti kaip ledas, žvelgiantys iš muzikos visatos aukštybių. Jie daro dvejopą įspūdį – lyg susiformavę iš jau egzistuojančių atvaizdų ir todėl tampantys simuliakrais, tačiau net tam tikros smulkios detalės, pavyzdžiui, realistinį atvaizdo atvaizdą žymintys potėpiai, linijos (kai kuriuose parodos darbuose atrodantys kaip kūrinio „gadinimo“ žymės) sutrikdo kartotės schematiškumą, per autentišką autoriaus gestą suteikia jai gyvybės ir savitumo.   

Antrinės tikrovės vedamas, Paukštelis laisvai reinterpretuoja ir Édouardֹ’o Manet, ir Baroko tapybos pavyzdžius. Savo ruožtu per ją iškyla ir už šių autorių nugaros stovintys vaizdai bei kūrėjai – Diego Velázquezas, Francisco Goya. Manet, kaip XIX a. dailės maištininkas, trikdęs publiką savo „nuogu“ realizmu“, herojais, tête-à-tête žvelgiančiais žiūrovui į akis, atkeliavusiais iš artimos menininko aplinkos, tačiau pateikiamais prakilniai kaip senųjų meistrų paveiksluose, Paukštelio interpretacijose įgauna ir šiuolaikybės, ir multikultūriškumo dvasios. Kartodamas garsųjį Manet „Fleitininką“ (1886 m.), tapytojas žaidžia su muzikos instrumentu, redukuodamas jį ir kurdamas paveikslo repliką be esminio jo elemento, kitur vaizduojami atpažįstamų kūrinių personažai be veidų, galvos. Lyg „Fleitininko“ replika – ir šių dienų personažo, pozuotojo su muzikiniu instrumentu, atvaizdai, kalbantys apie vaizdų migraciją, formos ir turinio santykį, užduodantys klausimų apie vaizdo prasmę, skirtingų laikotarpių, socialinės tikrovės nulemtą kūrinio suvokimą.

Paukštelio mėgstamas reinterpretavimas nėra ekspansyvus, jis ne tiek „kolonizuoja“ klasikinės dailės vaizdinius, kiek ieško subtilios, net elegantiškos prieigos prie savo tyrimo objekto. Menininkas tapo daugiausia šalta, monochromine palete, kuri sukuria atstumo, distancijos nuo perkuriamo paveikslo pojūtį. Jo antrinės tikrovės interpretacijose nerastume nieko panašaus į Franciso Bacono įkvėptą Velazquezo seriją „Popiežiaus Inocento X portretas“. Santūrus, tiriantis žvilgsnis Paukštelio tapyboje žiūrovui sukelia žinomo vaizdo „trikdžio“ pojūtį, tarsi užsimenant, kad atvaizdų gausoje, manipuliacijose išsitrina reikšmė, idėja. Figūra ar kūnas kaip kiautas, išnara – šis motyvas nuolat kartojasi, net ir paveiksluose, kuriuose vaizduojamas nebe gyvas žmogus, o, tarkime, skulptūra – Šv. Cecilijos statula, pamatyta bažnyčioje. Keli paveikslai – keli skirtingi žvilgsniai: skulptūra su savo forma, drabužiais, atributika, liūdnu veidu ir tas pats personažas, panėšintis į vaiduoklį, tuščią bežadį šešėlį. Vėlgi, šventosios kankinės įtakos sfera – bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globa, o jos legenda nukelia į antikinę Romą. Tai puikus tolimų kultūrinių, netgi religinių paralelių pavyzdys, papildantis Paukštelio „perkūrimų“ kolekciją, patogus parodyti vaizdinių simbolių gylį laike ir erdvėje.

Taigi, Paukštelio tapyba yra kaip parafrazės parafrazė arba – sąmoningas simuliakro kūrimas, jau egzistuojančių simuliakrų „grandinių“, sekų tęsiniai. Išimtis – nebent asmeniniai atvaizdai, susiję su šeima, autoriaus biografija, kur atvaizdo kelias yra gana neilgas: nuo fotografijos iki drobės. Yra parodoje ir dar vienas lyg iš visumos iškrintantis paveikslas – „Autoportetas“, kuriame matome pilkosios varnos iškamšą, populiarią dailės studijose naudojamą mokomąją priemonę. Tai, matyt, menininko autoironija, nurodanti ir į skambią jo pavardę (Paukštelis  yra nutapęs ir daugiau paukščių atvaizdų), ir į autoportreto tradiciją, ir į dailės studijų procesą, kurio metu ar kiek vėliau menininkui gali kilti pavojus pernelyg susireikšminti, tačiau pavojinga ir nuolat maniakiškai maskuotis, slėptis po kitais (kitų) atvaizdais. Šia prasme Viktoras Paukštelis sėkmingai išlaiko pusiausvyrą, skolintiems vaizdams ir situacijoms suteikdamas ir stiprių savo vizualinės bei muzikinės autorystės ženklų.

Paroda veikia iki birželio 4 d.