Tarp disciplinų
Kažkur socialinių tinklų jūroje mačiau žmogų su kartoniniu plakatu, ant kurio angliškai parašyta: „Kaip taip gali būti, kad Niujorke visos knygos yra bestseleriai?“ Laisvai gali – Vilniaus knygų mugėje irgi dauguma labai ypatingos: nominuotos, premijuotos, ką nors darančios pirmą kartą arba žiauriai giliai, linksmai, efektyviai, kitaip tariant, komercinė retorika yra sukurta parduoti. Mes tai gerai žinome: nors reklamas neigiame, nežinomų produktų neperkame. Mūsų galvoje vis kaunasi lašininis ir kanapinis. Tai amžina, mitinė, niekada nesibaigianti kova, kuri ypač ryški mūsų knygų mugėje.
Lašininiu vadinu viską, kas komerciška, o kanapiniu – tai, kas vertybiška, nes komercijos vertybė yra pelnas. Ši opozicija nėra tokia jau juodai baltai paprasta, o kaip sykis su šimtu pilkų atspalvių, pasireiškianti ir koviniais klaidinančiais judesiais bei stebuklingais atsivertimais. Tarkime, daugelio pamėgta apynaujė leidykla „Rara“ leidžia tikrai įdomias knygas, ugdo skaitytojų-vartotojų sąmoningumą siūlydama metinę prenumeratą (kažkuriuo metu vartotojai turės suprasti, kad rinkos sąlygomis geras turinys turi būti jų pačių apmokėtas, bent iš dalies, nes pilietinė visuomenė gali nemažai lemti savo pasirinkimais, o valdžia visada labiau domisi savimi), t.y. daugeliu požiūriu ji – kanapinis, tačiau leidinių viršeliuose esama lašininio požiūrio. Nors knygų dizainą galima pagirti dėl tarpusavio dermės, malonaus kolorito, pagal pavadinimą labai tiesmukai taikomi vaizdiniai mesteli spirgučių kvapo. Siekiant tobulumo norisi paklausti – tad kas vis dėlto jūsų skaitytojas: tas, kur turi fantazijos, yra išrankus, protingas ir suprantantis, ar tas, kuris kaip ešerys ar lydeka puls pagal instinktą ir jam reikia plokščia ranka trinktelėt? Padvejojęs ne vienas pasakys: kad leidykla galėtų išsilaikyti, gal būtų gerai, kad knygas pirktų abiejų tipų skaitytojai.
Čia tik vienas iš malonių pavyzdžių, kad grynu kanapiniu būti sunku, neapsimoka ir gal net nebūtina. Tačiau pažvelgęs į siaubingu redagavimu pagarsėjusios leidyklos „Obuolys“ didelį stendą supranti, kad ten pompastiškas grožis yra svarbiausia ir jau reikia atsidėjus paieškoti kanapinio požymių. Truputis klasikos visada pagerina reputaciją (buvo, buvo), tiesą sakant, klasika – nerizikinga prekė. Vis dėlto čia vyrauja kibusis (psichologiškai manipuliatyvus) dizainas ir garsūs vardai – gandų ir kriminalinių kronikų skaitytojams.
Mugė – tai apkvaitusi minia, ir šansai, kad nusipirks ką neplanuotai nei įprastomis sąlygomis, didesni. Netikėtumas, kad tas pats „Obuolys“ perleido Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“, tiesa, jubiliejinį, su metalizuotais kampais (!), kolekcinį, riboto tiražo (999 egz., kažin kodėl ne 700, jei jau jubiliejinis), ant kurio nemokamai auksinėmis raidėmis užrašys pirkėjo (ar ko ten reikia) vardą (!). „Dingęs Vilnius“ galės puošti lašininio lentyną, bet vargu ar bus skaitomas (tiražas jau išpirktas!)... Taigi, kūliai ir šuoliai.
Tarptautinės mugės, kiek suprantu, pirmiausia skirtos autoriams ir leidėjams susitikti, bendradarbiavimui, vertimams suplanuoti. Na taip, ir skaitytojai gali susitikti su autoriais. Mūsų mugė yra labiausiai mugė turgaus prasme – vyksta prekyba. Tarsi paralelinė realybė egzistuoja kultūrinių renginių programa su leidinių pristatymais, diskusijomis. Geriausių knygų rinkimai. Kanapinių reikalai. Jei atvirai, be kanapinių reikalų mugė būtų liūdnoka.
Kaip jau minėta, tai ir susitikimų vieta, ir proga vienam kitą nužvelgti, tai tik ką padariau su Drėmos metalizuotais kampais. Nužvelgimas neproduktyvus, šventinis, nes vertinimų kriterijai labai skiriasi. Kas vienam tikslas, kitam – vengtinas reiškinys. Taikomoji literatūra turi atliepti vartotojo lūkesčius, leidėjai privalo domėtis, ar žmonės dabar nori svorį mesti, ar domisi psichine sveikata, kokios įžymybės „ant bangos“ su savo neįkainojama gyvenimo patirtimi, o rimtoji literatūra – atvirkščiai, jei pataikautų žmogui, iškart imtų šlamėti kaip glamžomas popierius.
Tai kas laimėjo? Per Užgavėnes įprastai laimi kanapinis, per mugę – matyt, draugystė. T.y. niekas. Arba visi, nes buvo pasitikrintos vertybės, patirta įspūdžių. Kilo net skandalas dėl suaugusiųjų literatūros nominacijų skyrimo. Komisija (suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisijos nariai Gytis Norvilas, Dovilė Kuzminskaitė, Jurgita Ludavičienė, Regimantas Tamošaitis, Dainius Vaitiekūnas) vietoj penkių paskelbė tik tris. Aišku, tai sukėlė aistrų, bet tikiu, kad jų svarba jau baigia išsisklaidyti.
Kad lašininis ir kanapinis (komercija ir turinys) nuolat kovoja ne tik pas mus, bet lygiai taip pat ir netolimoje Švedijoje, teko įsitikinti susitikus su Geteborgo literatūros namų atstovu Olavu Fumarola Unsgaardu. Susitikimas vyko tarpininkaujant kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje, Danijoje Lianai Ruokytei-Jonsson. Apskritai buvo malonu, kad kažkam kilo noras susitikti su kultūros periodinių leidinių atstovais, ir net keista, kad švedai turi panašių bėdų: gauti pinigų pompastiškiems įvykiams lengviau nei gero turinio kūrimui. Apsimokėjimas yra dievas. O dievas yra algoritmas, kurį, žinia, galima šiek tiek pakoreguoti. Laisvosios rinkos taisyklės, jei taikomos literatūrai, ją tiesiog suvalgo. Todėl ir švedams tenka verstis kūliais, kad galėtų tęsti tai, kas vertybiškai prasminga. O komercinis ratas tave paims į klasikos skyrių jau po to, kai įsitvirtinsi, būsi lentynai reikalinga klasika, miręs ir apkaustytais kampais.
Įdomu buvo sužinoti, kad Švedijoje labai išpopuliarėjo garsinės knygos, tai jau keičia rinką ir vartotojų įpročius, tačiau rimtajai literatūrai mažai tinka. Patarimai, kaip nustoti gerti alkoholį, bendrauti su anyta ar auklėti vaikus, lengvai „klausosi“ bėgiojant, važiuojant ar biure imituojant darbą, tačiau Herta Müller (mums pažįstama iš knygos „Amo sūpuoklės“) nesulaukė daug perklausų, o gal ji nepatiko lašininiams algoritmams.
Bešnekučiuojant su savais ir švedų kolegomis aiškėjo, kad dėl grėsmingos politinės situacijos Baltijos ir Šiaurės Europos šalys ėmė labiau domėtis viena kita, planuojamos bendros programos, rezidencijos. Atsivertus Olavo atstovaujamos organizacijos puslapį (goteborgslitteraturhus.se) lengva pastebėti, kad temos panašios: Ukraina, moters balso svarba ir daug kitų kanapinių temų.
Nepaisant to, kad lašininio kieme teka pinigų upė, o kanapinio – tik srovelė iš valstybės rėmimo čiaupo, viso, kas geriausia, nuostabiausia, laukiame iš kanapinių. Ir jie nenuvilia, net jei dažnai patys būna nemenkai nusivylę, nes kūrybiškumas yra ypač svarbi prigimtinė savybė. Jos tėkmė negali būti sustabdyta.
Vaikų salėje šiemet labai trūko Sigutės Chlebinskaitės organizuojamų kviestinių žvaigždžių parodų ir dirbtuvių, jos visada suteikdavo estetinio malonumo ir lavinimosi galimybių. Žinoma, kokybiškos edukacijos, giliojo kūrybingumo frontą mugėje palaikė nuostabi „Vaikų žemės“ komanda su edukacine paroda „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“ ir knygiukais, kurie tobulai moko vaikus, kas yra pasakojimas, telkia dėmesį į turinį, yra jautrūs, empatiški ir nelaiko savo skaitytojo idiotu, net jei jis visai mažiukas. Pastaruoju metu, manau, šis kriterijus (požiūrio į skaitytoją / žiūrovą) labiausiai ir praverčia siekiant atsirinkti, su kuo nori turėti reikalų: su lašininiu ar kanapiniu.
