Kalbamės jūsų vizito Vilniaus dailės akademijoje metu. Neseniai pradėjote skaityti paskaitas George’o Masono universitete Ferfakso mieste, Virdžinijoje (JAV). Taip pat dėstėte Amerikos universitete Vašingtone, kur savo katedroje buvote pirmoji afroamerikietė. Dirbate ir aštuonių narių valdymo komitete Baltimorės meno muziejuje tam, kad „pergalvotumėte teisingas ir atskaitingas kultūros institucijų struktūras ir funkcijas įvairiose vietos ir regionų bendruomenėse“. Kaip visa ši akademinė veikla sutampa su jūsų kūrybine veikla? Amerikos akademinė bendruomenė jums atrodo labiau nutolusi ar įsitraukusi į aktualiausius šiuolaikinio meno procesus? Ar turėjote galimybę žvilgtelėti į Vilniaus akademinę bendruomenę – ar ji labai skiriasi?
2003–2022 m. visu etatu dėsčiau Amerikos universitete (Vašingtone). 2009 m. gavau kadenciją ir paaukštinimą į docento pareigas. 2015–2018 m. dirbau Dailės katedros vedėja. 2021 m. buvau paaukštinta iki Meno katedros nuolatinės dėstytojos. Savo katedroje tapau pirmąja juodaode afrikiete. Kad būtų lengviau suprasti šio teiginio kontekstą – Meno katedra pradėjo veikti apie 1925-uosius, tačiau tik 1942 m. Amerikos universitetas (kaip jungtinė programa su Phillips Gallery meno mokykla) pasiūlė bakalauro ir magistro laipsnius. AU tapo vienu pirmųjų iš keturių universitetų Jungtinėse Valstijose, pasiūliusių meno magistro laipsnį. Šiuo metu esu George’o Masono universiteto meno mokyklos profesorė. Mano paskyrimas apima magistro studijų programos direktorės, Meno mokyklos direktorės pareigas – esu etatinė dėstytoja.
Ši tarnyba už akademinės bendruomenės ribų apima narystę valdybose ir komitetuose. Esu Vašingtono menų projekto valdybos narė ir Merilando valstijos meno tarybos narė – abiejose organizacijose dirbu antrąją trejų metų kadenciją. Taip pat esu Threewalls Čikagoje nacionalinės valdybos narė. 2020–2021 m. dirbau su dviem kultūros / bendruomenės meno iniciatyvomis, kurių pagrindinė vertybė buvo juodaodžių teisių užtikrinimas, – The Circuit ir The Blacksmiths. Kaip jau minėjote, šiuo metu dirbu Baltimorės meno muziejaus valdymo komitete, sudarytame iš aštuonių narių.
Ryšys tarp to, kas dėstoma JAV laisvųjų menų universitetuose, meno mokyklose, ir šiuolaikinio meno praktikų yra akivaizdus mokymo programose. Jose dažnai atsispindi kūrybinės praktikos ir teoriniai rėmai to, kas patiriama galerijose, meno organizacijose, apie ką rašoma meno naujienų leidiniuose. Profesinės praktikos užsiėmimai atitinka tai, ką besimokantieji nori žinoti: kaip užsidirbti tvariam pragyvenimui meno srityje ir kaip išlaikyti perspektyvią meno praktiką.
Klausiate, ar mokymo programos yra pasenusios, lyginant su tuo, kokios meno praktikos pasaulyje yra matomiausios? Ar mokymo programa yra „madinga“ ir atitinka meno pasaulio pulsą? Manau, kad šie santykiai nuolat vystosi ir lėtėja. Mano kolegos įvairiose švietimo sistemose remia šiuolaikinio meno studijas, apimančias skirtingus meno žanrus bei praktikas. Atvykusi į Vilnių aplankiau EHU ir Vilniaus akademiją. Puikiai praleidau laiką su studentais iš kiekvieno universiteto – abiejų panašumai priminė mano patirtį dėstant tiek privačiuose, tiek valstybiniuose universitetuose.
2016 m. kartu su Vašingtone įsikūrusiu menininku Timu Doudu įkūrėte ’sindikit – bendradarbiaujamojo meno iniciatyvą, kuri sutelkia kūrybinius tyrimus ir projektus lyčių, seksualumo ir rasės srityse. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie jos viešąją programą? Nors iš pažiūros „viskas gerai“, Lietuvoje vis dar susiduriame su aštria homofobija ir politiniais mėginimais suvaržyti moterų bei kitų socialiai pažeidžiamų grupių teises. Kaip menas gali padėti ugdyti ir išlaisvinti dogmatiškų pažiūrų visuomenę? ’sindikit jūs ir Timas taip pat kartu sudarėte leidinį „Be vietos: menininkai, pedagogika ir tikslas“. Kaip ši knyga papildė įstaigos veiklą?
’sindikit (2016–2022) buvo mūsų bendras meno projektas, kuriame pirmenybė teikta meniniams tyrimams. Kvietimai dalyvauti priklausė nuo menininko praktikos ir nuo to, kaip jis atsižvelgia į lytį, seksualumą, rasę ir ekonomiką. Kūrybinius menininkų tyrimus rėmėme meno projektais, menininkų pokalbiais, teminėmis vakarienėmis, kuruojamomis parodomis, bendruomenės programomis. „Be vietos: menininkai, pedagogika ir tikslas“ išleidome 2021-aisiais (ją galima laisvai parsisiųsti iš Punctum Books internete). Knygos tekstai istorizuoja, tiria, kritikuoja, peržiūri, pertvarko ir kvestionuoja Akademiją, jos veiklą ir išskyrimus, akcentuodami į bendruomenę orientuotus projektus tiek JAV, tiek už jos ribų.
Šie projektai buvo suskirstyti į tris kategorijas pagal kūrėjus: menininkams, dirbantiems akademinėse institucijose, tačiau jų socialinė ir pedagoginė veikla peržengia akademijos sienas; menininkams, dalyvaujantiems pedagoginėse iniciatyvose ar užsiimantiems institucijų kritika ne meno mokykloje ar universitete; ir menininkams mokslininkams, kurie savo atitinkamose institucijose atlieka transformacinį ir tarpdisciplininį darbą.
Dalyvauti projekte ’sindikit nustojau 2022 m. gruodį, kai Kultūros namuose Vašingtone baigiau kuratorinį projektą su menininkais ir tyrinėtojais Jamesu Shamu ir Brianu Korgelu. 2021–2022 m. sezono laikotarpiu naudojome kai kurias ’sindikit stiliaus programas, kad struktūrizuotume menininkų įsipareigojimus. Pirmenybę teikėme teminėms diskusijoms ir menininkų pokalbiams – jie įgalino sklandesnius mainus tarp menininkų, kuratorių, pedagogų ir vienu iš mūsų (daugiausia – manęs).
Menas neprisidės prie socialinių pokyčių, jei bus dogmatiškas ir tik palaikys valstybės pažiūras. Menininkai (ne tik menas) turi būti dalyviai, o ne stebėtojai, turi pasisakyti savo bendruomenėse. Sveika kūrybinė bendruomenė ir ekonomika įmanoma, kai menininkai yra matomi ir garsiai formuoja politiką, jungiasi į kultūros organizacijas ir mažina atotrūkį tarp industrijų. Šiam tikslui kiekvienas Out of Place bendradarbis pasakoja apie savo atliekamą darbą, suderinantį jų pedagogiką su bendruomenės poreikiais. Gudskul, Beta-Local, ds4si ir Black Lunch Table kolektyvai (be kitų) tai daro labai gerai. Juodoji mokykla parodo, kaip tai padaryti K-12 mokymosi sistemos aplinkoje.
2022 m. atidarėte Kindred Creative Residence + Agro-ForesT, įsikūrusią Flečerio mieste, Vermonte. Kindred CRAFT yra BIPOC LGBTQIA+ vadovaujamas, įtraukus ūkininkų, menininkų, pedagogų ir aktyvistų kolektyvas, įsipareigojęs mokyti tvaraus gyvenimo per atkuriamąjį žemės ūkį, bendruomenės informavimą ir meninį švietimą. Kaip apibūdintumėte ’sindikit ir Kindered Creative Residence valdymo skirtumus? Kas jums teikia didžiausią intelektinį pasitenkinimą šioje veikloje?
Kindred Creative Residence + Agro-ForesT įkūriau kartu su kitais šešiais žmonėmis. ’sindikit centre buvo atliekami meno tyrimai ir meno projektai – tai buvo bendradarbiavimo meno projektas, o ne organizacija, ne formalus kolektyvas. Kindred CRAFT politika yra matomesnė, nes jos narystė leidžia mums teikti pirmenybę išlaisvinančioms praktikoms, tvarumui ir bendruomenės informavimui, pasitelkiant ūkininkavimą, meną ir švietimą kaip priemones. Menas nėra pagrindinis Kindred CRAFT akcentas, esame ribotos atsakomybės akcinė bendrovė (angl. Limited liability company).
Kuriate figūrinius piešinius, koliažus, instaliacijas ir animaciją, vaizduojančius subjekto santykį su kultūriškai įkrautais objektais ir peizažais. Jūsų darbų serija taip pat nagrinėjo tokias temas kaip kolonializmas ir turizmas, juodojo matriarcho vaidmuo, rasinis namų darbas ir priemiesčių segregacija. Atrodo, kad tvarumo tema taip pat vyrauja jūsų meno kūriniuose. Kas šiuo metu jus kūrybiškai „dirgina“ labiausiai?
Mano individuali meninė praktika nėra orientuota į tvarumą kaip tokį (į tai, kaip žmonės kartu sugyvena aplinkoje minimaliai jai kenkdami; tai nėra susiję su ekonominiu stabilumu, teisingumu ir išmetamu anglies dioksido kiekiu). Sutelkiu dėmesį į Amerikos patirties pasakojimus, kurių centre yra juodaodžių subjektyvumas ir istorija. Tai darau derindama nupieštas figūras su tapytais ar koliažiniais elementais (objektais, peizažo motyvais), kurie yra humoristiniai arba prieštarauja prielaidoms apie tuos kūnus. Objektų atvaizdai nurodo į mano šeimos namų dekoracijas ir atminimo daiktus, senus žaislus ir turistams tinkamas afrikietiškas statulėles, pirktas sendaikčių turguose ir mažmeninės prekybos parduotuvėse, JAV pietryčių kraštovaizdį ir vaikystėje kurtas lipdukų knygas. Piešimo ir koliažo derinys padeda išlaikyti darbo spontaniškumo ir žaismingumo įspūdį. Kas mane kūrybiškai dirgina labiausiai? Neturiu pakankamai laiko savo studijoje!
Gavote Pollock-Krasner stipendiją (2012), taip pat Rubys stipendiją (2014). Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kaip toks pripažinimas prisidėjo prie jūsų kūrybos? Jūsų kūriniai taip pat priklauso daugeliui JAV muziejų: kaip suvokiate simbolinį buvimo muziejaus kolekcijoje kapitalą?
Man pasisekė, kad mano darbą remia kolegos, rezidencijos, universitetų indėlis ir dotacijos. Naudojuosi šiomis galimybėmis, kad išbandyčiau įvairias medijas, technikas ir procesus. Dotacijos, kaip ir rezidencijos, suteikia man laiko atitrūkti nuo kasdienių įsipareigojimų, kurti darbus ir plėsti profesines bendruomenes. Jie taip pat suteikia prieigą prie medžiagų, įrangos ir paramos projektui vystyti. Dotacijos ir rezidencijos buvo neatsiejama mano studijų praktikos augimo dalis.
Tarp jūsų dabartinių parodų yra „Judėjimas visomis kryptimis: Didžiosios migracijos palikimai“ – keliaujanti grupinė paroda, kurią kuruoja Misisipės meno muziejaus vyriausiasis kuratorius Ryanas Dennisas ir kuratorė bei Baltimorės muziejaus Šiuolaikinio meno skyriaus vadovė Jessica Bell Brown. Kokie artimiausi jūsų parodų planai?
2023-iaisiais prasidėjo tiek daug veiklos! Atidariau dvi personalines parodas: „Ipseburg“ galerijoje Tyler Park Presents (Los Andžele, Kalifornijoje) ir „Smokey Hallow“ Merilando meno centre, Baltimorėje. Be to, mano kūriniai buvo įtraukti į dvi grupines parodas: „M+B“ Los Andžele ir Pjemonto Virdžinijos bendruomenės koledže Šarlotsvilyje. Grupinė paroda „Judėjimas visomis kryptimis: Didžiosios migracijos palikimai“, sausio pabaigoje uždaryta Baltimorės meno muziejuje, dabar veikia Bruklino muziejuje Niujorke (iki birželio mėnesio). Po to ji keliaus į muziejų Kalifornijoje. Kol kas tai buvo labai įtemptas parodų sezonas... Likusią šių metų dalį praleisiu dirbdama savo studijoje prie naujos piešinių serijos. Kur šie darbai gali pasirodyti, dar paaiškės, tačiau kol kas susikoncentruosiu į tai, kas svarbu, – į meno kūrimą!
Dėkoju už pokalbį.
