Bendruomenė ir atmintis šiuolaikiniame mene

Viena svarbiausių temų, iškylančių daugelyje bendruomenėmis paremtų meno projektų – bendruomenių istorija arba atmintis. Prie tokios temos reikšmės neabejotinai prisideda tai, kad XX a. pabaiga, kaip, beje, ir XIX a. pabaiga, buvo paženklinta atminties krizės: šiuolaikinės visuomenės kaltinamos tuo, kad „nepagydomai serga amnezija“, neturi „gyvos atminties“, istorinio sąmoningumo ir t.t. Kita vertus, jos apibūdinamos kaip kenčiančios nuo „atminties apsėdimo“, išgyvenančios muziejų maniją, minėjimų epidemiją ir aistrą paveldui.

 

Anot kai kurių atminties tyrinėtojų, šios viešo ir privataus memorializavimo strategijos liudija apie šiuolaikinės visuomenės išgyvenamą užmaršties baimę. Kita vertus, šiandieninės atminties kultūros skatina naujos istorijos rašymą – kaip teigia prancūzų istorikas Pierre’as Nora, atmintis naujo žavesio ir svarbos įgavo kaip „nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją“.

 

Daugelis autorių sako, kad atmintis praturtina pilietinę visuomenę, ugdo mūsų demokratinę teisę į tiesą. Atmintis, prisidedanti prie savimonės kūrimo, leidžia mums naujai įvertinti savo galimybes, skatina savarankiškai veikti. Be to, atmintis, suprantama kaip tai, kas perduodama iš praeities dabarčiai, yra esminė bet kokio kolektyvo funkcionavimui, nes kiekvienai grupei reikia kolektyvinės savimonės. Ši atminties ir tradicijos grandinė leidžia visuomenėms eiti į priekį, save reprodukuoti, o kartu ir keistis.

 

Paulas Ricoeuras, Cvetanas Todorovas ir Avishai’us Margalitas tvirtina, kad atmintis turi būti įvertinta pagal tai, kaip ji geba padėti kitiems. Praeities atmintis gali būti mums naudinga, jei ji ne tik reprodukuoja atmintį, bet ir tarnauja teisingumui. Atmintis, kuria pasinaudojama įtvirtinant tam tikras praeities versijas kaip „teisingesnes“, gali skatinti konfliktus. Tačiau kai atmintis yra atvira, ji gali tapti bendradarbiavimo ir dialogo su praeitimi priemone.

 

Vis dėlto atmintis ne tik suteikia visuomenės grupėms tapatybę ir stabilumą, bet ir turi pasipriešinimo, konflikto ir pokyčių potencialą. Konfliktuojanti, arba kontratmintis (Michelio Foucault pasiūlyta sąvoka contre-mémoire), apibūdina kitus balsus, kurie buvo priversti ilgai tylėti. Kaip alternatyvus naratyvas, kvestionuojantis dominuojantį diskursą, kontratmintis turi politinę reikšmę. Kvestionuodama dominuojantį praeities modelį, kontratmintis atmintį paverčia „ginčytina teritorija“.

 

Atmintis (dažnai trauminė) ir bendros patirties pojūtis suburia atminčių bendruomenes ir yra esminė jų gyvavimo sąlyga. Didžioji mūsų bendravimo dalis vyksta šiose atminčių bendruomenėse, tai suteikia mums saugumo jausmą ir padeda užmegzti socialinius ryšius. Be to, atminčių bendruomenės taip gali tapti „filtrais“, jungiančiais istoriją ir biografiją ir lemiančiais būdus, kuriais priimamos viešai artikuliuojamos atmintys.

 

Atminčių bendruomenės tampa tyrimų objektais ir šiuolaikinio meno praktikose. Jau ne vieną dešimtmetį menas yra tapęs viena iš mnemonikos praktikų, padedančių objektyvizuoti atmintį. Menininkus domina tos visuomenės grupės, kurios iki šiol neturėjo galimybės kalbėti apie savo istoriją, kurių atmintis ilgą laiką buvo palikta užmarščiai ar nustumta į Istorijos pakraščius. Meninė kūryba atminties problematikos lauke dažnai prisideda prie „didžiųjų naratyvų“ kvestionavimo, kontratminčių, ilgai nesulaukusių istorikų dėmesio, atvėrimo.

 

Nuolatinį domėjimąsi praeitimi Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių, būtų galima interpretuoti kaip atsaką į destabilizuojančias permainas, kaip baimės ar nerimo dėl dabarties simptomą. Be to, okupacijos metais menininkai (ir ne tik jie) neturėjo galimybės kalbėti apie savo istoriją – nei apie tautos istoriją, nei apie savo šeimų istorijas, likimus tų, kurie buvo ištremti, nužudyti ar kankinti. Taigi atgavus Nepriklausomybę atėjo metas, kaip sakė Nora, iš naujo įtvirtinti tautos tapatybę. Kaip ir daugelis posovietinių šalių menininkų, jau kelis pastaruosius dešimtmečius lietuvių kūrėjai ėmėsi permąstyti tautos istoriją, dažnai pasitelkdami kontratmintis – sovietmečiu užmirštas ar nutylėtas istorijas.

Vienas naujausių tokio permąstymo atvejų – Dainiaus Liškevičiaus projektas „Ramybė“. 2014 m. Nacionalinėje dailės galerijoje veikusioje Baltijos šalių ir Šveicarijos šiuolaikinio meno parodoje „Istorijų pasakojimas“ eksponuotas projektas ne tik „muziejiškai“ ir dokumentiškai pristato vieno namo istoriją, bet kartu tyrinėja bendruomenės atmintį. Šioje instaliacijoje pasakojama viena tipinio blokinio namo Kaune istorija. Jo gyventojai – atvykę iš įvairių Lietuvos vietovių, dažniausiai gavę kompensaciją už nusavintus namus ir jų žemę. Be sovietmečiu draudžiamų tradicinių švenčių, šiame name buvo kuriamos ir savos tradicijos: bendruomenė kartu švęsdavo namo įkūrimo sukaktį, su šeimomis vykdavo į išlikusias tėviškes, buvo organizuojamos ekskursijos po svarbias istorines vietas. Namo teritorija skyrėsi savo išpuoselėta aplinka, kurioje bendruomenė viešai demonstravo draudžiamus patriotinius jausmus, taigi tam tikra prasme kūrė prarasto kaimo idilę ir tęsė ikiokupacinės Lietuvos kultūrines tradicijas.

Vieta.Vieta, iš kurios žmogus yra kilęs ar kurioje gyvena, yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo veiksnių, lemiančių jo tapatybės formavimąsi. Istoriniai, fiziniai ir kultūriniai jos atributai lemia tai, ką mes žinome ir kaip mes matome, išreiškia ir atspindi joje gyvenančiųjų (ar gyvenusiųjų) požiūrį ir vertybes. Be to, vietoje susijungia laikas ir erdvė, čia nuolat vyksta fiziniai ir simboliniai pokyčiai, pripildantys vietą daugybe istorijų ir suteikiantys jai istorinę reikšmę bei simbolinę vertę. Projekte „Ramybė“ menininko vaikystės namas tampa reikšminga reprezentacijos priemone, tam tikra mnemonine sistema, persipynusia su menininko ir bendruomenės istorija. Taigi namas tapo atminties vieta, leidžiančia grįžti į praeitį ir kartu sugrąžinanti tą praeitį į dabartį.

Bendruomenė ir kontratmintis. Šis autobiografinis pasakojimas žymi individualios ir kolektyvinės atminties sandūrą. Liškevičiaus projekto naratyvas konstruojamas kaip autobiografinis pasakojimas (vienas pagrindinių parodos naratyvinių elementų – autoriaus videopasakojimas, kuriame jis dalinasi prisiminimais apie savo „tėviškę“). Autobiografinė atmintis svarbi tuo, kad ji yra informacijos apie mūsų gyvenimą šaltinis, suteikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį. Kartu ši rekonstruojama praeitis yra neatsiejama nuo to, kaip žmogus save suvokia. Anot atminties tyrinėtojo Davido C. Rubino, prisimindami mes elgiamės labiau ne kaip videoįrašų magnetofonai, o kaip autobiografinių tekstų autoriai. Nors savo „įrašus“ sąžiningai perduodame, mūsų prisiminimai niekada nėra baigti ir tikslūs. Atmintis dažnai yra ne reprodukcija, o rekonstrukcija, kurioje egocentriškumas yra normalus atsiminimo veiksmo elementas. Autobiografiniai elementai svarbūs tuo, kad jie žymi asmeninių ir kolektyvinių istorijų susikirtimą ir kartu apibrėžia asmens tapatybę.

 

Kita vertus, šis autobiografinis pasakojimas yra ir kolektyvinės atminties naratyvas. Jame pasakojama ne tik autoriaus, bet ir atminties bendruomenės istorija. Kaip išvykęs studijuoti į Vilnių menininkas atsisveikino su savo „tėviške“, taip kažkada ir „Ramybės“ gyventojai buvo priversti atsisveikinti su savo vienkiemiais, paliktais namais ir artimaisiais (daugumai jų, perėjusių gulagus, teko įsikurti tipiškuose sovietiniuose blokuose) ir prisitaikyti prie naujo – kolektyvinio gyvenimo modelio (ironiškai šiame kontekste skamba sovietmečio hitas „Žalioj stotelėje“ ir dainininkės džiugiai kartojami atsisveikinimo su tėviške žodžiai). Vis dėlto, ši bendruomenė, prievarta įkurdinta sovietinėje tikrovėje, į ją atsinešė savo ankstesnio gyvenimo tradicijas ir įpročius, liudijančius gyvą įprotinę atmintį. Bendruomenės narių saugomos ir tęsiamos tradicijos – aplinkos priežiūros, tarpukario švenčių ir pan. – liudija apie tai, kad atminimo ritualai yra socialinės atminties perdavimo priemonės, t.y. jie funkcionuoja kaip mnemoniniai įrankiai. Taigi „Ramybė“, kaip atminties vieta, saugo ne tik menininko, bet ir bendruomenės istoriją, kartu įkūnijančią kolektyvinę lietuvių tautos atmintį: bendruomenės pirmininko ir jo žmonos rezistencinė gyvenimo istorija tampa gyvu šios atminties liudijimu.

 

Liškevičiaus projektas yra ir sovietmečio kontratminties pasakojimas. Sovietinėje Lietuvoje kovą su oficialia valdžia skatino troškimas palaikyti kontratmintį ir kartu išsaugoti etninę tapatybę. Kontratmintis šiuo atveju suvokiama kaip etninė atmintis, besiremianti sakytine ir vietine tradicijomis, perduodamomis per šeimas ir saugomomis šeimose. Sovietų okupuotoje Lietuvoje prieš hegemoninę valstybę nukreipta pogrindinė „virtuvinių bendruomenių“ (Svetlanos Boym terminas) kontratmintis ir jos palaikomas tautiškumas buvo vienas pagrindinių tautinės tapatybės teigimo ir reprodukavimo išteklių. Šiandien šios sovietmečio kontratmintys tampa priemonėmis, leidžiančiomis perrašyti nacionalinės istorijos naratyvus, o kadaise tik šeimos ir artimų draugų rate saugoti prisiminimai, iškelti į viešumą, tapo medžiaga naujai istorijai kurti.

 

Kita vertus, projektas liudija ir tam tikrą užmaršties baimę. Daugelis atminties tyrinėtojų teigia, kad šiuolaikinėje netikrumo ir užmaršties visuomenėje atmintis tampa tam tikru „inkaru“ (Andreas Huyssen, Pierre Nora). Tai tarsi bandymas užfiksuoti tai, kas nyksta, kas gresia pradingti be pėdsako – atmintis apie vaikystę, apie bendruomenę, kurios fiziškai greitai nebeliks. Taigi tai kartu ir istorinio teisingumo paliudijimas.

 

Vertinant šį projektą dalyvavimo estetikos kontekste, reikėtų konstatuoti, kad jame pagrindinį vaidmenį atliekaautonominė individualaus menininko figūra, tęsianti avangardinio meno tradicijas. Bendruomenės dalyvavimo ar įsitraukimo lygmuo čia lieka antraeilis, nors šio projekto dokumentiškam pobūdžiui būdingas tam tikras empatiškumas, tapatinimasis su jo herojais. Jei remsimės bendruomeninių menų praktiko ir teoretiko Granto Kesterio nuostatomis, dialogiška estetika yra neatsiejama nuo empatiškos identifikacijos. Per empatiją ne tik išmokstame užslopinti savo poreikius, bet ir, tiesiogine to žodžio prasme, iš naujo apibrėžiame save ir savo sąsajas su kitais. Todėl svarbu pastebėti ir tai, kad viešas bendruomenės istorijos papasakojimas ir pristatymas tapo reikšmingu įvykiu šios bendruomenės gyvenime (anot Liškevičiaus, namo gyventojai dalyvavo parodos atidaryme, planuoja jos pristatymą Kauno mieste), o sovietmečiu saugotos vertybės ir tylios šeimų istorijos šiandien prisideda prie nacionalinio lietuvių tautos istorinio naratyvo kūrimo.