Vilnius visada išliks, koks buvęs

Paroda „Žydiškojo Vilniaus įvaizdžių topografija“ Vilniaus rotušėje atidaryta kovo 4 d., kaip tik tuo metu, kai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys žydai mini Mažąjį Purimą (hebr. pūrīm – „burtai“) – šios bendruomenės stebuklingą išgelbėjimą nuo pražūties. Vilniaus žydų bendruomenė Mažąjį Purimą šventė iki pat Antrojo pasaulinio karo, minėdama 1794 m. per Tado Kosciuškos sukilimą įvykusį stebuklą: apgulties metu patrankos sviedinys krito ant Didžiosios sinagogos stogo, kai joje buvo susirinkusi beveik visa bendruomenė kartu su Vilniaus Gaonu Elijahu. Manoma, jog dėl to, kad jis tuo metu garsiai skaitė psalmę, rūkstantis sviedinys nukrito, bet taip ir nesprogo.

 

Lyg tą stebuklingą vakarą žmonės sparčiai rinkosi į parodą Vilniaus rotušėje. Lauke lietus kapsėjo metaliniais stogais, nuvilnydamas senomis šaligatvių pakrantėmis, o viduje laukė ilga ir daug žadanti kelionė vaizdais po žydiškąjį Vilnių.

 

Vos pravėrusi duris, dešinėje pastebėjau nespalvotas garsios kostiumų dailininkės, scenografės Aleksandros Jacovskytės fotografijas iš ciklo „Veidas“, užfiksuotas 7–8-ojo dešimtmečio Vilniuje. Labiau nei jose sustingę žmonės, žvilgsnį traukė suvargusios, aptrupėjusios pastatų sienos – atvėrusios slapčiausius savo sluoksnius. Tinkas, lyg išbrinkusi audros iškankinto seno medžio tošis, o priešais jį – dvi viena nuo kitos tolstančios moterys. Veidų nematyti – tik skaros, slepiančios plaukus. Greta šių sienų viskas dvelkia šiurkščia melancholija. Kiekvienas portretas – mergaitės, moters, močiutės – braižo žydiško Vilniaus žemėlapį.

 

Salės centre, ant kolonų – jau penktus metus Lietuvoje kuriančios lenkų kilmės tapytojos Evos Pohlke naujausi, šiais metais sukurti paveikslai iš ciklo „Pažadėtoji žemė. Užmarštis“. Abstrakčiose drobėse tarsi pratęsiamas aptrupėjusių sienų motyvas, tik jose ne skverbiamasi gilyn, o atvirkščiai – spalvotas vaizdas paskęsta tamsiame viršutiniame sluoksnyje. Lyg ta pavadinime minima užmarštis slopintų spalvotus praeities prisiminimus kurdama daugiaprasmį vaizdą – dar ne visai tamsų, bet jau ir nebe šviesų.

 

Ne tik bibliniais motyvais, bet ir ryškiomis spalvomis išsiskiria žaižaruojantys Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslai „Mozė“ (2005) ir „Juditos pagrobimas“ (1992). Visi žino sukrečiančią Juditos istoriją (taip ji ir vaizduojama), geriau pakalbėkime apie Mozę. Pusė nuogo Mozės kūno (nuo liemens iki kelių), monumentaliai įkomponuoto paveikslo centre, iš karto prikausto žvilgsnį ir kelią klausimą, kodėl kūrinyje atsisakyta galvos? Niekas nežino, kaip atrodė Mozė? Tiesa. Bet negi toks kūnas galėtų reikšti daugiau nei pranašystę? Kaip koks Rozetės akmuo, jis – tik sustingęs simbolis greta kontrastingo gamtos peizažo.

 

Priešais „Juditos pagrobimą“ – trys Jolantos Kyzikaitės paveikslai: „Kiškis“ (2015), „Mergaitė nuėjo“ (2013) ir tiesiog „Mergaitė“ (2015) vienais apatiniais. Žiūrint į visus tris paveikslus kaip vienas kito tęsinius, lyg spalvotuose komiksuose susidėlioja pasakojimas apie vaiko santykį su Vilniumi. Ant tos pačios skalbinių virvės padžiauti kiškis ir kojinė – kasdien naudojami, lengvai išsitepantys, susidėvintys daiktai, o štai greta vaizduojamas namo kiemas, atrodo, nereikalauja jokios priežiūros, jis tiesiog yra. Gali ateiti ir išeiti kada nori, nebent vieną dieną nuo jo nusisuksi, kai rožines gatves netikėtai perdažys.

 

Tiek suspėjau pamatyti pirmame aukšte, kol parodos iniciatoriai – tapytojas Linas Liandzbergis, kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė ir Moses–Mendelssohno Europos žydų tyrimų centro Potsdame steigėjas prof. Juliusas Schoepsas – pakvietė visus į antrą aukštą. Skambant Arkadijaus Gotesmano ir Petro Vyšniausko džiazo improvizacijoms buvo pristatyta paroda, kuri vėliau bus perkelta į Berlyną, Keiptauną, Tel Avivą ir kitus miestus, turinčius aktyvias žydų bendruomenes. Įsiminė parodos svečio, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio kalboje nuskambėjusi mintis, jog Vilnius visada išliks, koks buvo, ne kur kitur, o mūsų širdyse.

 

Tiesa, per pristatymą Vilnius jau nebebuvo vadinamas „Lietuvos Jeruzale“. Iki Antrojo pasaulinio karo išliko legenda apie Vilniaus Gaono išmintį ir buvo plačiai paplitęs posakis, jog užsidirbti pinigų reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių. Išmintimi pulsuoja keturi garsaus scenografo ir tapytojo Adomo Jacovskio portretai: „Galva ir rankos baltame fone“ (2014), mėlyname fone „Be pavadinimo“ (2005), „Gurkšnis vandens geltoname fone“ (1998–1999), ir „Keliautojas“ (2009) raudoname fone. Vaizduojamieji užsimerkę, susitelkę į savo vidinį pasaulį, atrodo, jiems neegzistuoja laikas, jų kūno plastika tokia intymi – tarsi būtum užklupęs juos vakaro maldoje. Tačiau dabar nesmagu tik tau, nes jie tavęs nė nepastebi.

 

Panaši būsena apima kaskart susidūrus su protu nesuvokiamomis fotografijomis iš Lietuvos getų. Baisus skurdas, badas, absurdas, ir vis dėlto žmonių akyse – ne baimė, o tiesiog viską persmelkianti melancholija. Ją galima pajusti abstrakčiuose Audriaus Gražio kūriniuose „Nuojauta I“, „Nuojauta II“ (2015), sukurtuose pagal jidiš literatūros klasiko Avromo Sutzkeverio prisiminimų knygą „Iš Vilniaus geto“, ir dinamiškose Arūnės Tornau drobėse – „Žmogus iš geto“ (2012–2014), „Prievarta“ (2014), „Geltoni dūmai“ (2005–2014). Ir ant gretimos sienos Alono Štelmano vaizduojamas lietus – nenuplaunantis nieko, tik dar labiau plakantis dangaus ir žemės syvus, kol jų centre ištrykšta truputis sodrios violetinės.

 

Toliau vaizdai veda į Vilniaus miesto gatves. Į kasdienybe dvelkiančius Lino Liandzbergio miesto peizažus įsibrovę ryškūs svetimkūniai (į Tymo turgelį – nežemiškas patrulis, į Rūdininkų aikštę – du garsiakalbiai, o į seną fotografiją – trys permatomos rupūžės) kuria seno ir visiškai naujo, praeities ir dabarties diskursą. Toliau patenku į Broniaus Gražio sukurtą miesto viziją, kurioje daugiausia dėmesio skiriama pastatams, jų mirguliuojantiems paviršiams, išblukintiems kaitrios saulės. To mirgėjimo turi ir Algio Griškevičiaus vaizduojamos gatvės, tik čia saulės šviesa visai kitokia – vienur pavirtusi raudona lempute, kitur besileidžianti vakarop, dar labiau išryškinanti kiekvieną miesto ženklą. Greta jų labiausiai išsiskiria Raimondo Savicko sodrūs ekspresionistiniai peizažai, dvelkiantys romantika: „Pakrantėje“ (2014), „Dviese mieste“ (2010–2015), „Prie barokinio miesto“ (2011–2013). Šios kelionės metu, atrodo, nuolat plazdeno Adasos Skliutauskaitės „Musė“ (2012) – tokia didelė, grėsminga, viską atidžiai stebinti, bet visai neįkyri, įsitaisiusi netoli tos pačios autorės gaivališkojo „Krūmo“ (2012).

 

Dauguma parodoje esančių darbų sukurti daugiau nei prieš metus, kai šios parodos idėjos dar nė nebuvo. Tai dar vienas įrodymas, kad žydiško Vilniaus dvasia išlieka ne tik fotografijose, paveiksluose ar knygose, bet pirmiausia – mumyse. Ir kai tarsite žodžius: jo (išvertus iš jidiš kalbos reiškia „taip“), chebra („kompanija“), chala („pynutė“), bachūras („nevedęs vaikinas“), prisiminkite, kad žydų kultūra yra ir visada bus neatsiejama nuo kiekvieno mūsų.

 

Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 11–18 val.