Autorius: Ieva Baublytė

Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, vykstantis nuo 2007 m., kasmet į kino sales sukviečia vis daugiau žiūrovų. O jei kas nors paklaustų, pavyzdžiui, kur Vilniuje ieškoti nepatogaus vaizduojamojo meno, pirmiausia nurodyčiau ne Šiuolaikinio meno centrą ar Nacionalinę dailės galeriją, o Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Kaip tik šiuo metu jame veikia nauja paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“

 

Nors visos Tolerancijos centro ekspozicijos daugiau ar mažiau nepatogios dėl konteksto (sakydama „nepatogios“ turiu galvoje: paveikios, netikėtos, sukrečiančios), nauja paroda išsiskiria praverdama dar vienas Vilniaus kultūrinės atminties duris. Iki pat 2008 m. Cornelios Gurlitt (1890–1919), dabar vadinamos viena talentingiausių vokiečių ekspresionisčių, meno pasaulyje tarsi nė nebuvo, kol Vokietijos meno galerijos „Kunsthaus Desiree“ savininkas Hubertas Portzas aptiko žymaus vokiečių ekspresionisto Konrado Felixmüllerio 1917 m. Dresdene pieštą portretą „Gailestingoji sesuo Cornelia Gurlitt“. Toliau tyrinėjant šios menininkės biografiją, 2012 m. jam pavyko surinkti 16 Vilniuje sukurtų kūrinių kolekciją, ją sudaro litografijos ir piešiniai. Ilgai nesvarstęs H. Portzas nusprendė juos padovanoti vienam iš Vilniaus muziejų ir pasirinko Tolerancijos centrą dėl menininkės glaudžių ryšių su tuometiniais Vilniaus žydais.

Šiais metais 16-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje prieš apdovanojant „Metų knygos rinkimų 2014“ laimėtojus, pirmiausia buvo pagerbti kritikai. M. Burokas įteikė diplomus geriausių recenzijų autoriams ir skatino aktyviau reikštis – kur kas daugiau rašyti profesionalios kritikos, nes spaudoje vis dar trūksta diskusijų. O kaip yra su dailės kritika? Ar čia diskusijų turime pakankamai? Ar jos iš viso vyksta? Kaip paskatinti kritikus rašyti vertinančius, o ne tik (at)pasakojančios straipsnius?  

 

Ką nors pradedant visada naudinga turėti kažką, kuo galėtum sekti. Nors pastaruoju metu vienas po kito leidžiami straipsnių rinkiniai ir antologijos skirtos šiuolaikiniams dailės procesams, jų įtakoms ir kryptims, o kur yra tekstai, analizuojantys Lietuvos dailės kitiką? Pavyzdžiui, atsivertus vieną stambiausių Vilniaus dailės akademijos leidinių – „Dailės istorijos šaltinių antologiją“ (2012) matosi, kiek daug profesionalių kritikų prisidėjo pro joje esančių tekstų vertimo bei komentavimo. Tarp jų yra ir gerbiama meno kritikė, daugelio projektų autorė, E. Grigoravičienė, iš kurios tekstų manau mokausi ne tik aš, bet daugelis dar tik pradedančių rašyti kritikų. Antologijos pirmasis skyrius kaip tik ir pradedamas minėtos autorės tekstu, atskleidžiančiu pagrindinius šiuolaikinės dailėtyros bruožus ir jų reikšmę. Tad kodėl gi juo nepasinaudojus ir suskirsčius dailės kritikos tekstų, įamžinusių netik dailės kūrinių, bet ir pačios kritikos įvairovę.  

Paroda „Žydiškojo Vilniaus įvaizdžių topografija“ Vilniaus rotušėje atidaryta kovo 4 d., kaip tik tuo metu, kai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys žydai mini Mažąjį Purimą (hebr. pūrīm – „burtai“) – šios bendruomenės stebuklingą išgelbėjimą nuo pražūties. Vilniaus žydų bendruomenė Mažąjį Purimą šventė iki pat Antrojo pasaulinio karo, minėdama 1794 m. per Tado Kosciuškos sukilimą įvykusį stebuklą: apgulties metu patrankos sviedinys krito ant Didžiosios sinagogos stogo, kai joje buvo susirinkusi beveik visa bendruomenė kartu su Vilniaus Gaonu Elijahu. Manoma, jog dėl to, kad jis tuo metu garsiai skaitė psalmę, rūkstantis sviedinys nukrito, bet taip ir nesprogo.

 

Lyg tą stebuklingą vakarą žmonės sparčiai rinkosi į parodą Vilniaus rotušėje. Lauke lietus kapsėjo metaliniais stogais, nuvilnydamas senomis šaligatvių pakrantėmis, o viduje laukė ilga ir daug žadanti kelionė vaizdais po žydiškąjį Vilnių.