Fotografija kaip draugystės išraiška ar liudijimas. Tai tikriausiai pirma mintis, man kilusi įžengus į Dalios Mikonytės parodą „Migle“, vykstančią Vilniaus fotografijos galerijoje. Tačiau greitai ši pirminė idėja šiek tiek transformuojasi ir pradedu matyti Mikonytės fotografijas kaip savitą ir labai intymų komunikacijos būdą.
Labai svarbus šioje parodoje susirašinėjimo aspektas. Iš parodos autorės pasakojimo sužinau, kad ilgametė draugystė, kuri cikle „Migle“ ir fiksuojama, būtent nuo to ir prasidėjo: iš nuobodulio atsirandančius „laiškus“, užrašytus ar išraižytus ant mokyklos suolo, galiausiai pakeitė ranka popieriuje rašomi laiškai. Beje, jie pradedami minėti jau pirmajame parodos anotacijos sakinyje, o paskui įvairiomis formomis vis vizualiai atsiranda ir galerijos erdvėje.
Aiškiausiai matomi laiškų fragmentai nugula į kelis ranka prirašytus popieriaus lapus sluoksniuojančiose fotogramose, kuriose persiklojantys žodžiai sunkiai perskaitomi ar jau kitiems užšifruoti ir nesusiklijuojantys į sakinius. Kad ir kaip ilgai bandyčiau perskaityti laiškuose užstrigusias mintis ir paslaptis, esu paliekama su mažai ką atskleidžiančiais vienažodžiais fragmentais ar atsisveikinimo bei pasirašymo frazėmis: „Iki. Dalia“, „Geros dienos ir vakaro“... Iki fizinio kūno vidaus prasiskverbiančio rentgeno nuotraukas primenančios fotogramos technika sukurtos dėmės ant keliasluoksnių laiškų fragmentų, kurie slepia asmenines detales, aptartas laiškuose, ir, kaip ir tas rentgenas, tik nebe fiziškai, persmelkia kūną.
Laiškų ir susirašinėjimo ryškumą bei svarbą čia parodo ir tai, kad septynių laiškų fotogramos bent nežymiai skiriasi nuo parodoje esančių nuotraukų savo eksponavimu. Visoje galerijos erdvėje laiškų fotogramos išlieka pastovaus vienodo dydžio ir, kitaip nei parodoje matomos fotografijos, yra įrėmintos: tarsi darkart akcentuojama, išryškinama, jog laiškai (ne visada tiesiogine prasme) – šios draugystės ir fotografijos ciklo pamatas.
Tam tikra susirašinėjimo forma pasislepia ir po du galerijos aukštus jungiančiais laiptais. Eidama artyn neskubu jais kilti, nes pakėlusi galvą po jais įstringu – manęs niekas neįkalina, tik akimis tyrinėju ant jų (beveik slapčia) pakabintas nuotraukas. Dviguba ekspozicija analoginėje fotografijoje sujungia skirtingose pasaulio vietose (Lietuvoje ir Švedijoje) gyvenančių draugių – Miglės ir Dalios – pasaulius, asmeniškas vietas, akimirkas ir kasdien matomus veidus. Autorė išfotografavusi juostelę Lietuvoje siųsdavo ją draugei, kad ši fotografuotų ant viršaus. Fotografinį susirašinėjimą lengviau perskaityti nei anksčiau minėtas fotogramas, tačiau pokalbių asmeniškumas vis tiek saugomas: netikėtoje vietoje eksponuojami vizualiniai pokalbiai galbūt tikisi būti neatrasti, viliasi pasislėpti.
Parodoje įvairaus formato nuotraukų visuma sukuria tarpinę erdvę, kurioje vyksta draugių susitikimai. Kartais aišku, kad jie buvo ir realiame pasaulyje, o kartais susitinkama tik juostoje. Dėl šios keistos erdvės kūrimo išryškėja ir fizinis atstumas tarp dviejų šio tarpinio pasaulio gyventojų. O galiausiai kyla klausimas, ar tie susirašinėjimą pakeičiantys susimatymai vis dėlto vyksta kažkokioje išgalvotoje vietoje, ar jau stebuklingai sukurtoje realybėje. Vienaip ar kitaip atsikartojantys skaičiai irgi prisideda prie tos susitikimų erdvės kuriamo stebukliškumo: laimingasis septynetas ir septyni laiškai, dvejetas ir dviejų asmenų vis susikertantys ir susijungiantys gyvenimai bei du susirašinėjimo ar „susifotografavimo“ sluoksniai, o galiausiai vienoje nuotraukoje užfiksuojamas numeris „devyniasdešimt devyni“, ištatuiruotas ant kūno, lyg susisieja su kažkokiu minimaliu tarpu iki pilnumo.
Ir nors ta vieta, kurioje įvyksta dviejų draugystės siejamų moterų susitikimai, visąlaik išlieka gana neaiški, didesnio formato nuotraukomis šalia laiškų fotogramų sukuriamas Dalios ir Miglės susitikimų kaleidoskopas. Jie įvyksta skirtingų miestų gatvėse, vakarėliuose, namuose, žvelgiant pro langus, stiklus, džiaugiantis, nerimaujant... Neretai sušmėžuoja ir draugės Miglės veidas ar bent siluetas. Tačiau paskutinė nuotrauka, kurią matau parodoje, man rodo prieš veidrodį besifotografuojančias dvi moteris, tačiau sufokusuojamas ne Miglės veidas. Fotografijų cikle, kuriame visas dėmesys skiriamas kitam subjektui, vienai draugystei, autorė labiausiai išryškėjusi nuotraukoje, kurioje tarsi fotografuodama ir parodos žiūrovą atsisveikina viena man aiškiausiai perskaityta laiško fraze: „Iki. Dalia.“
Bendraautorė – Miglė Paulauskaitė, videobendraautoris – Adomas Žudys, garso takelio autorius – Gregor Dys.
Paroda veikia iki gegužės 20 d.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)
