Nusavintas Vilnius

Ar mūsų miestas mums priklauso? Ar mes jį tikrai matome? Ką tik MO muziejuje atidaryta paroda „Vilniaus pokeris“ siūlo vietinių žvilgsnį, prasiskverbiantį į miesto vidurius, tarsi nematantį jo architektūros, aplinkos. Net upė ten yra atminties ratą sukantis užkeiktas vanduo, o ne kraštovaizdis. Nacionalinės dailės galerijos paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ rodo, kaip jį matė kiti. Kas tie kiti, jei tiek daug skirtingų čia gyvenusių (ir tebegyvenančių) etninių grupių šį miestą vadina Vilna, Vilne, Wilna ar Wilno ir tik mums tai yra Vilnius? Ar dabartiniai miesto gyventojai kartais nesijaučia lyg svetimšaliai, atvykę iš „kitos Lietuvos“ ir nelabai žinantys, ką reiškia kreivų gatvelių labirintas? O gal, priešingai, tik atvykėlio akis gali atskleisti tai, ko nenorime matyti? Apie tai rašė Laimonas Briedis jau daugiau nei prieš dešimtmetį išleistoje knygoje „Vilnius savas ir svetimas“ („Baltos lankos“, 2010): „Bet koks Vilniaus savinimasis gimdo tik aklą jo pažinimą – tuščią, nykią teritoriją, fantazijos vakuumą, užpildytą pilka, beasmenių istorijų monotonija. Tik kito, svetimo, vaizduotės galia Vilnius atsiveria tarsi neregėtas stebuklas – nežinomybė Europos šerdyje.“

Vokiečiai – romantiški grobikai

Trindami aklą pažinimą kuratoriai stebi tris svetimšalių antplūdžius. 1915 m. rugsėjį iš miesto pasitraukė rusai ir netrukus įžengė Vokietijos kariuomenė. Naujieji okupantai pirmiausia surašė gyventojus. Iš viso jų rado 140 840: 50 proc. lenkų, 44 proc. žydų, kiti 6 proc. – lietuviai, rusai, baltarusiai. Vokiečiai rekvizavo jų maistą ir privertė nemokamai dirbti viešuosius darbus. Miestas badavo, gyventojai masiškai sirgo šiltine, dizenterija. „Karstų žmonėms tekdavo laukti eilėje“ – prisimena Israelis Cohenas. – Katafalkų stigo, tad karstai būdavo išrikiuojami ant šaligatvio ir riogsodavo tol, kol būdavo sukrauti į vežimą. Vilnius tapo mirusiųjų miestu, o tie, kurie dar krutėjo, jautėsi lyg šmėklos“ (L. Briedis, 196). Cituoju šį prisiminimą, kad vaizdai neužglaistytų okupacijos siaubo. Mat vokiečiai vaizdavosi esą civilizacijos ir kultūros nešėjai, o meną pasitelkė kaip būdą „atrasti miestą ne kaip grobį, o kaip suvenyrą“ (L. Briedis, 197). Todėl Pirmojo pasaulinio karo metus pristatančioje dalyje (kuratorė Laima Laučkaitė) Vilnius dažnai ir atrodo kaip suvenyras – itin gražus ir jaukus pafrontės miestas.

Tokį jį vaizdavo karo dailininku paskirtas Alfredas Holleris (1888–1954). Vietoj mūšio scenų jis tapė tarp namų užspeistą Didžiąją sinagogą, prie savo parduotuvėlių sėdinčius žydus, jų kapines, sniegu užverstus kiemus. Okupantų laikraštį „Wilnaer Zeitung“ iliustravo grafikas Walteris Buhe (1882–1958), čia atvykęs kaip vokiečių kareivis. Jam įdomiausia – karo nepertraukta miestiečių kasdienybė: vaikų atostogos, religinės procesijos, piknikai prie Vilnelės, čiuožykla. Trūkčiojančia linija išpiešti skirtingi personažai kartais apvelkami juodais švarkais, kad vaizdas būtų gyvesnis. Jie galėtų iliustruoti vieno iš laikraščio redaktorių Paulio Otto Heinricho Fechterio (1880–1958) rašytus „Pasivaikščiojimus po Vilnių“, kuriais jis mėgino realizuoti flâneur romantiką, bet nuolat įstrigdavo labirinte: „Kiekvienas Europos miestas turi slaptų takų, bet tai dažniausiai būna labai ramios, tuščios vietos. Tik ne Wilna! Paslaptingi šio miesto skersgatviai iki šiol tebėra kupini gyvybės“ (L. Briedis, 208).

Tačiau su Buheʼs taikios kasdienybės vaizdais kontrastuoja nežinomo fotografo užfiksuoti kadrai: basi vaikai – tiesiog pozuojantys ar rūkantys papirosus, apsiskarmaliavęs elgeta, ant žolės sėdinčios moterys užgesusiais veidais. Tik gatvės turgaus fotografija linksmesnė – gal dėl švara kvepiančių baltų marškinių, skarelių ir prijuosčių. Šie žmonės vokiečiams buvo tik atrasta vietinė padermė, atsilikę kiti, kuriuos bus galima šiek tiek sukultūrinti, kad tiktų būti tarnais ir darbininkais. O paskui jie tuos kitus galutinai išnaikins dar kartą užgrobę miestą 1941-aisiais. Tad XX a. pradžios Vilnius net man pats atrodo svetimas. Savos – tik jo architektūrinės dekoracijos.

Ukrainiečiai, baltarusiai, rusai fotografijos sostinėje

Po Antrojo pasaulinio karo ištuštėjusį Vilnių užpildę nauji okupantai vaizdavo jį kaip sėkmingai sovietizuojamą miestą (kuratoriai Andrei Antonau, Valentyn Odnoviun). Puikus pavyzdys – dailininkas Ivanas Medvedevas (1913–1998), 1946 m. „paskirtas į Vilnių“ ir čia dirbęs iki 1959 metų. Jis realistiškai tapė reikšmingiausias Vilniaus ir apylinkių vietas. Nors miestas apgriuvęs, dauguma jo senųjų gyventojų nužudyti arba ištremti, Medvedevo paveikslai, kaip ir pridera, saulėti, oras virpa statomo sovietinio miesto energija. Štai virš medinių lūšnų stypso kranai ir jau baigia iškilti tipiško stalininio pastato su kolonomis miražas. Šv. Onos bažnyčią jis mato tik kaip statomos spaustuvės foną. Į senamiesčio vaizdus įpiešia triratukais ar paspirtukais važiuojančius vaikus – neblogai nuspėtą ateitį.

Džiugiai modernėjančio Vilniaus vaizdą pakoreguoja fotografai. Tiesa, atvažiavę čia gerokai vėliau – 9-ajame dešimtmetyje, kai jau nebėra net Brežnevo stagnacijos, likęs tik nuosmukis. „Tuo metu žodžiai „Lietuvos fotografija“ mums visiems turėjo magišką reikšmę“, – autobiografinėje apysakoje „Fotografo dienoraštis“ (LFS Klaipėdos skyrius, 2022, 43) rašo ukrainietis Jurijus Rupinas (1946–2008), persikėlęs į Vilnių 1989-aisiais. Vilniuje ukrainiečiai ieškojo tos magijos lankydamiesi pas savo draugus Vitą Luckų, Rimantą Dichavičių, Vitalijų Butyriną. Konstantinas Kostiukas (1955–2014) net atsikraustė gyventi į Vilnių – anksčiau nei Rupinas. Jis dirbo draugijoje, dalyvavo parodose, bet liko užmirštas. O baltarusius, pasak Andrejaus Antonau, Vilnius traukė kaip atsisakęs vystytis „užkampis“, kontrastuojantis su praeitį nušlavusiu Minsku. Be to, baltarusių grupės „Pravincyja“ nariai Uladzimiras Parfianokas, Galina Moskaliova, Vladimiras Šachlevičius, Sergejus Kožemiakinas atvykdavo į Lietuvos fotografijos meno draugijos biblioteką pavartyti pasaulio fotografijos albumų ir žurnalų.

Kaip baltarusiai ir ukrainiečiai matė Vilnių? Rupinas pasakoja apie pasivaikščiojimą kartu su Borisu Michailovu, „jo metu pamatėme tikras peštynes vienoje iš senamiesčio gatvių ir jas nufotografavome. Nežinau, kas pavyko Bobui, jis man niekada nepasakojo, bet aš padariau nedidelę šių peštynių fotografijų seriją ir dabar, praėjus daugeliui metų po šio įvykio, man jos atrodo net įdomios. Galbūt ant jų jau krito laiko šešėlis, išryškindamas tai, kas nebuvo pastebima jų kūrimo metu“, – rašo Rupinas („Fotografo dienoraštis“, 48). Pilies gatvėje, priešais parduotuvę su užrašu „Pienas“, stovi baltas „Moskvičius“, o šalia vienas kitam į atlapus kimba du dėdės. Miestiečiai sustoję stebi, Michailovas fotografuoja, o kitoje gatvės pusėje dar nėra sovietmečiu įterpto daugiabučio, tik lentinis koridorius praeiviams. Šis iš viso sovietmečio ištrauktas spalvotas fragmentas neturi nei priešistorės, nei tęstinumo ir kaip tik todėl yra tobula tuometinės beprasmybės išraiška.

Ir kitų fotografų darbai atrodo tarsi ištraukos iš pamesto teksto ar filmo. Niekas nepristato „veiksmo vietos“, nėra jokių įžymybių, iš kurių atpažintum, kad apsilaupiusių sienų abstrakcijos, tuščios kavinės interjeras, virš dykynės iškilę daugiabučių bokštai, Senis Šaltis su elniu ar į žemę pusiau įkastų padangų eilės yra būtent Vilniuje. Regis, net svetimšaliai įkrito į Ričardo Gavelio romane atvertą nevilties skylę, kur iš miesto jau buvo likę tik mirėsiai ir buki piktavaliai balandžiai.

Pokštai ir akibrokštai

Tai paryškina jau nepriklausomos Lietuvos sostinės laikotarpio kūriniai, atsiradę viso pasaulio menininkams čia vykstant į Šiuolaikinio meno centro parodas (kuratorius Kęstutis Kuizinas). Bene visi darbai matyti atskirai, bet tik čia jie kartu formuoja efemerišką miesto vaizdą. Vitos Zaman filmas „Šanchajus“ (2009) nukelia į laikus, kai dėl verslo tikslų buvo naikinami medinukai. Zaman gimė Kaune, bet gyvena Vakaruose jau senokai, tad sugrįžo į Vilnių kaip svetimšalė. Ji nufilmavo Šnipiškių gatves, o tai, kas vyksta pastatų viduje, inscenizavo Amerikoje. Turtingo verslininko biuras, iš meilės tirpstanti turčiaus blondinė dukra, keršijanti būrėja, seksas ir mirtis akompanuojant „Laužo šviesai“ – tai lietuviškas „černuchos“ variantas, virtęs paradoksalia lūšnynų ir dangoraižių kaimynyste.

Parodoje Zaman tarsi antrina šveicarė Mirjam Wirz, kuri kartu su Augustinu Beinaravičiumi ir Julija Goyd 2006–2008 m. organizavo „Flash barus“, jais atkreipdama dėmesį į vystytojų ir verslo užgrobiamas viešąsias erdves. Vienam vakarui laiptinėje, apleistame taksi parke, ant Tauro kalno ar privatizuotame stadione susiburdavę ir iš rastų medžiagų skubiai pasidarydavę barą menininkai, regis, šiaip tik pasilinksmindavo. Bet tai buvo ir atsisveikinimas su gana greitai jų grobiamu miestu, kuris ir vėl netenka savasties, galbūt ruošiasi naujam „Vilniaus pokeriui“.

To negalėjo pajusti dviejų jaunų menininkų grupė „Chim↑Pom“, tiesiog perkėlusi ne kartą Japonijos miestuose atliktą performansą į Vilnių. Kaip ten, taip ir čia jie motociklu vežiojosi varnos iškamšą ir skleidė varnas viliojančius garsus, kad paskui juos skristų „mirties paukščių“ debesis. Gaveliui būtų patikę. Gaila, kad Vilniaus performansas liko užfiksuotas tik nuotraukose: varnų būrys virš Gedimino pilies bokšto, Pilies gatvės, Šv. Onos bažnyčios. Grėsmės simboliką nugesina juokas, o kartu tai primena nuoseklius Medvedevo bandymus Vilniui pritaikyti tuos pačius triukus.

„Chim↑Pom“ performanso nemačiau, bet mačiau Jonathaną Monką ir Pierreʼą Bismuthą, atvažiavusius 2001 m. į Vilnių su rusiškomis kailinėmis kepurėmis ir užrašiusius ant ŠMC sienos „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Davidą Mabbą taip pat prisimenu – 2005 m. bendradarbiaudamas su „Lentvario kilimais“ jis išaudė gobelenus, vaizduojančius Sporto rūmus, kino teatrus „Lietuva“ ir „Vilnius“. Tie chruščiovinio atšilimo statiniai buvo apipinti gėlių ornamentais, pasiskolintais iš Williamo Morisso. Šis keistas derinys paskatino tuos pastatus regėti ne tik kaip sovietinės okupacijos reliktus, bet ir kaip brutalistinio stiliaus pavyzdžius, juos saugoti, o ne griauti. Nors galbūt jau per vėlai.

Tad dabar Vilnius svetimšaliams yra žaidimas ir neribotų galimybių miestas. Būtent taip jį 1995 m. matė olandė Barbara Visser, užsimaniusi tapti kino žvaigžde, nes tai visai paprasta šalyje, kur viskas dar tik kuriasi ir nėra pinigų. Planas pavyko – atsirado išeivio žmonos vaidmuo seriale „Giminės“, kuriame vaidino žymiausi to meto aktoriai. 2002 m. lenkų menininkas Pawełas Althameris dviem Halės prekeivėms lenkėms pasiūlė pigiau pardavinėti troleibusų ir autobusų bilietus. Nors jos noriai ėmėsi verslo ir visi leidimai buvo gauti, akcija buvo sustabdyta. Galimybė važinėti viešuoju transportu už pusę kainos vertė abejoti kelionės kainos pagrįstumu ir mieste kėlė sumaištį – tai liudija straipsniai dienraščiuose. O 2007-aisiais Flávia Müller Medeira atvykusi į Vilnių sutinka menininkę, išeivę iš Baltarusijos Irką, su kuria kartu rašo knygą ir Vilniuje gyvenančius baltarusius surenka grupinei nuotraukai. Taip parodos pabaiga susijungia su pradžia, nes baltoje tuštumoje susirinkę žmonės yra ne tik ateiviai, bet ir dar vieni čiabuviai, neaiški socialinė grupė, kartu ir išvietinta, ir besisavinanti mūsų miestą.

Taigi ką pamačiau į Vilnių pažvelgusi svetimšalių akimis? Jau mirusį, nors aplink mane tebesantį XX a. pradžios miestą. Nusaldintą sovietinį-rusišką variantą ir kosminę aikštelę svetimų estetikų pratyboms. Ir laisvą dabarties miestą, kurį galima išprovokuoti nuotykiams ir žaidimams. Šis svetimšalių Vilnius yra labiausiai mano.

Paroda veikia iki birželio 6 d.