Autentiško kadro paieškos

Pirmą kartą Audriaus Kemežio fotografijas pamačiau Birštone, jo gimtajame mieste. Povilas Veteris, pas kurį jis lankė fotografijos būrelį, kultūros centre eksponavo nuotraukas, kurias Audrius pas jį paliko, kai nusprendė pasukti į kiną. Parodą aplankiau lapkritį – sekmadienio popietę gaubė švelni, rudeninė šviesa. Per didžiulį Vytauto Švarlio sukurtą vitražą „Lietuva“ skverbėsi mėlyni ir geltoni spinduliai. Jie krito ant nespalvotų fotografijų, suteikdami joms gyvumo ir šilumos. Pilko vandens mirguliavimas virto mėlynu, ant šulinio sudėti indai nusidažė geltonos spalvos juostomis, mėlyni ir geltoni dangaus blyksniai krito ant pievos su avelėmis. Šioje parodoje siekta atskleisti visą Audriaus fotografijos kūrybinių darbų spektrą.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengta Audriaus Kemežio fotografijų retrospektyva „Kadro metafizika“ skiriasi nuo eksponuotosios Birštone. Kuratorė Elita Užuotaitė kruopščiai atrinko fotografijas ir sugrupavo pagal temas: žmogus, gamta (daugiausia miškas) ir tuštuma – konceptualus bandymas konstruoti vaizdą („Sienos išardymas“). Tai bandymas ne aprėpti Kemežio fotografijų visumą, o tarsi ištraukti gyvuonį – bendrą metafizinį vardiklį.

Geriau suprasti Audriaus fotografijas padėjo Giedrės Beinoriūtės sudaryta knyga „Kino operatorius Audrius Kemežys. Akimirksnis spalvoms suderinti“. Ji paskatino prisiminti ne tik Kemežio kaip kino operatoriaus kūrybinius darbus, bet ir fotografijas, kurios buvo tarsi įžanga į kino pasaulį. Knygoje surinkti mokytojų, kolegų, artimųjų pasakojimai apie Audrių. Ji atveria Kemežio gyvenimo ir kūrybos visumą. Parodoje ieškojau santykio su knygoje išsakytomis mintimis ir prisiminimais apie operatorių, be kurio neįsivaizduojamas lietuviškas kinas.

Žvelgdama į nueinančius žmones Kemežio fotografijose, prisiminiau Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Rytą, šviežiai pasnigus“. Eilėraštis tapo slenksčiu, kurį peržengus patenkama į Audriaus Kemežio fotografijos pasaulį.

Išėjau rytą

Į šviežiai apsnigtą gatvę.

Lygu ir balta,

Niekieno dar nevaikščiota.

Lyg ir iš niekur krenta šviesa.

Pirmas einu gatve,

Palikdamas aiškius pėdsakus.

Matau –

Ankstyva kiemsargė

Gremžia tą pirmąjį sniegą

Paskui mane

Nušluodama pėdas.

Atsigręžiu.

O ji atsitiesusi klausia:

– Ar tau dar reikės tų pėdų, 

Kad šitaip žiūri atsigręžęs?

Audriaus fotografijose užfiksuoti žmonės yra nusigręžę – tolstantys, paskendę šviesos ir šešėlių gelmėse. Tolstantis žmogus tarsi panardina mus į meditacinę būseną, kai lėtai panyrama į atsiveriančią erdvę. Akimirka prieš atsigręžiant, o gal taip ir nueinama neatsigręžus? Kamera seka iš paskos, bando patekti į žmogaus vidų. Parodoje – pirmieji Audriaus Kemežio kadro ieškojimai, pirmieji žingsniai.

Užfiksuota tik akimirka, toliau mus veda ne kameros žvilgsnis, o vaizduotė. Gastonas Bachelard’as knygoje „Svajonių džiaugsmas“ kalbėdamas apie vieną iš vaizduotės galių rašo: „Kitos vaizduotės galios rausiasi į būties gelmes; jos nori rasti būtyje tai, kas primityvu ir kas amžina. Jos yra virš metų laikų ir istorijos. Mumyse ir už mūsų esančioje gamtoje jos augina daigus, kurių forma glūdi substancijoje, yra vidinė.“ Ar Kemežio fotografijoje tai – senio ir jūros vaizdinys? Ar tai Tarkovskio filmo „Stalkeris“ Zona? Ar vaikai stato smėlio pilį? Bet pilies fotografijoje nematyti, tik kadrą skrodžiantys mergaitės plaukai, ilgos rankos ir kojos, o tolumoje vėl nueinantys žmonės. Jie eina keliu, eina į šviesą, eina pajūriu, eina į apleistą, niekieno erdvę.

Fotografijose skleidžiasi Audriaus Stonio pasakyta mintis apie Kemežio judesio pajautimą: „Tokia ieškojimo filosofija. Ne brukimas kažkokių objektų žiūrovui į akis, o ėjimas tarsi tolyn, duodant laisvę žiūrovui pačiam atrasti pasaulį. (...) praeinantys dalykai, už kurių yra dar kažkas daugiau.“

Ko ieškojo Audrius Kemežys? Arūnas Matelis mano, kad Audrius „ieškojo ne savęs kadruose, jis ieškojo kino“, o Stonys prisimena, kad tai buvo „nuolatinis antro dugno ieškojimas“. Pasak jo, Kemežys kadruose bandė atskleisti „kažkokį kitokį kvėpavimą, tikrumą ir grožį“. Auginama daigo forma išsiskleidžia Audriaus kadruose per labai paprastas detales. Algirdas Garbačiauskas pasakoja, kad Kemežys „gaudė tuos momentus, kažkokias subtilybes, kurių paprastas žmogus nemato. O jam tos subtilybės buvo svarbiausia. (...) pamato kažkokį mažą taškelį ir už jo užsikabina, iš jo stato filmą.“

Kas tie maži taškeliai fotografijose? Kasdienybės fotometraščiai be pavadinimų, be nuorodų, kurie papildytų tikrovę. Užfiksuoti į betoninę sieną įsirašę medžių šešėliai, medinio elnio ragai, atkartojantys šakų išsidėstymą. Iš žemės išsikišusios nupjautos šakos, formuojančios karūną. Laiko išskobtas medžio kamienas, kurio neatgaivins gydomieji vandens šaltiniai. Nusidėvėję, apkerpėję kasdienybės objektai, praradę savo pirminę paskirtį ir virtę abstrakčiais fragmentais. Sustabdyta plevėsuojanti popieriaus juostelė atsivėrusiame Nemuno kraštovaizdyje. Viena Kemežio nuotrauka priminė Remigijaus Treigio fotografijas, tik įbrėžimus pakeičia medžių šakų vielos, išsiraizgiusios, nebeatpainiojamos miško gyvybės pinklėse.

Vėliau išsiraizgo Andriaus kino juostoje užfiksuotos detalės, kurių taip lengva nepastebėti, bet jei jas atrandi, atsiskleidžia kitoks santykis su vaizdu. Detalė, kurianti metapasakojimą, subtiliai papildanti, praplečianti istoriją, kaip kad teniso kamuoliukas, atsiradęs lietvamzdyje Giedrės Beinoriūtės filme „Kvėpavimas į marmurą“. Tomas Vengris prisimena, kad Kemežys bandydavo „paimti kino kadrą ir įgrūsti į jį gyvenimo, tikro gyvenimo“. Filme apie Jurgą Ivanauskaitę Audrius panaudojo stiklo rutulį kaip filmavimo lęšį, kurį rado rašytojos bute. Detalė, perteikianti pasakojimo galią. Asmeninis daiktas, dar saugantis rašytojos istoriją. Taip atskleidžiama daugiau nei pasakoma filme.

Parodoje ant galinės sienos eksponuojamos trys fotografijos labai skiriasi nuo kitų. Ant vienos iš jų užrašyta, kad tai yra „Sienos išardymas“. Ją fotografuodamas Audrius mėgino konceptualiai konstruoti vaizdą. Paprastą sieną sudėlioti į savitą struktūrą, lyg traukinio vagoną ar bėgius, bandančius susijungti, sienoje paliekančius tuštumos plyšį. Vėliau ne vienas režisierius pasakojo, kaip operatorius mėgdavo viską konstruoti, išradinėti naujus dalykus. Kemežys kiekvienam filmui sukurdavo savitą filmavimui skirtą konstrukciją, kuri padėdavo išgauti unikalius kadrus. Stonys prisimena festivaliuose sulaukdavęs kitų šalių kino operatorių klausimo: kaip pavyko taip nufilmuoti?

Vienas iš Kemežio konstrukcijos fragmentų kaip tik yra eksponuojamas parodoje „Fluxus videoarcheologija. Draugai apie Jurgį Mačiūną“ Jono Meko vizualiųjų menų centre. Menininkas Arūnas Kulikauskas pasakojo, kad kartu su Deimantu Narkevičiumi ir Audriumi Kemežiu važiavo filmuoti į Kulautuvą. Kulikauskas turėjo Jono Meko „Bolex“ kamerą. Diena buvo labai šviesi ir reikėjo ant kameros uždėti filtrą. Kemežys uždėjo metalinį žiedą, kad pritvirtintų filtrą. Baigus filmavimą filtras buvo nuimtas, o žiedą teko palikti – neįmanoma jo nuimti nesulaužius kameros. Tad šis metalinis Kemežio žiedas taip ir liko ant Meko kameros.

Pabaigti šį tekstą norėčiau Marcelijaus Martinaičio ir Audrio Kemežio autentiško, nepagražinto žvilgsnio palyginimu. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas, tyrinėjęs Martinaičio rankraščius, teigia: „Poetas užrašo pradžią, sklandžią, gražią, artimą jau atpažįstamai jo poetikai, o paskui tą sklandumą ir dailumą slopina, nori palikti kalbėjimo šerpetas, vaizdo ir žodžio gyvuonį.“ Režisierius Stonys teigia, kad „kiekvienas menininkas ieško to absoliutaus grožio, bet kartais man atrodė, kad Audrius jau kadaise atrado būdus, kaip jį užfiksuoti, ir jau pradėjo bėgti nuo to. Sąmoningai ėmė daryti kažką, kas nėra taip gražu. Ir jis man sakė, kad nebeieško kadre grožio, o ieško tikrumo, kadro tiesos.“

Paroda veikia iki gegužės 24 d.