Gegužės 18 d. Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ duris atvėrė Monikos Dirsytės performansų videodokumentacijos paroda „Dirsytė“. Monika Dirsytė – viena ryškiausių performanso menininkių Lietuvoje, dažnai dirbanti ties instaliacijos ir performanso takoskyra. Per dešimtmetį yra įgyvendinusi daugiau nei 20 įsimintinų ir sudėtingų performansų Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. žiūrovų išrinkta geriausia „ArtVilnius ’15“ menininke (performansas „Aš tavo saulė“). Performansus kūrėja yra pristačiusi Didžiojoje Britanijoje (Londono „D Contemporary“ galerijoje), Vokietijoje (Berlyno „Burster“ galerijoje), Olandijoje, Vengrijoje ir kitur. Darbų yra įsigijęs MO muziejus. Šiuo metu Dirsytė studijuoja meno doktorantūrą (tiriamojo darbo tema „Transperformansas kaip jungtis tarp meno ir gyvenimo“).
Kaip kilo idėja surengti performansų videodokumentacijos parodą? Ar norėjosi sukurti galimybę platesniam žiūrovų ratui susipažinti su jūsų kūryba, o gal siekiate perteikti performansų esmę ir dinamiką nauju formatu?
Peržiūrėjau visus savo performansus – jų tikrai nemažai ir didžioji dalis visuomenės turbūt nėra mačiusi tų, kuriuos atlikau, kai dar nebuvau žinomesnė. Man norėjosi sukurti apžvalgą ir nors kartą nerengti performanso, o sukviesti žmones ir padėkoti už palaikymą bei buvimą šalia visus tuos metus. Tikrai labai daug kam turėčiau pasakyti ačiū už tai, kad šiandien tebesu kūrėja. Be to, dar niekad nesu rengusi personalinės parodos. Pačiai labai įdomu, koks jausmas pamatyti savo kūrinių apžvalgą vienoje vietoje. Taip pat į šį procesą įtraukiau Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) studentus, kuriems dėstau, nes man labai svarbu pasidalinti patirtimi su jaunais žmonėmis.
2015 m. sukūriau man sėkmę pelniusį performansą „Aš tavo saulė“, prie kurio įgyvendinimo ir išvežimo į užsienį labai prisidėjo „Meno niša“. Esu labai dėkinga galerijos direktorei Dianai Stomienei ir kuratorei Sonatai Baliuckaitei. Dėl to ir buvo labai svarbu atidaryti šią parodą būtent „Meno nišoje“, nes nuo jos tarsi atsispyrė mano kaip profesionalios menininkės karjera.
Kaip vystėsi jūsų kūryba nuo 2013 iki 2023 m., dešimtmetį, per kurį sukurtus kūrinius pristatote parodoje? Kokie buvo pirmieji performansai?
Kai pradėjau kurti, sakyčiau, išgyvenau pavėluotą paauglystę – man labai norėjosi ekstravagancijos, žavėjo nederantys tarpusavyje dalykai, kūryba buvo ryški. Vėliau viso to neliko. Pasikeitė požiūris į gyvenimą, aplinką. Negaliu žiūrėti į savo ankstesnius darbus, kita vertus, esu sau atlaidi, nes būtent ta drąsa mane atvedė iki šios dienos. Šiandien man nebereikia dekoracijos, kuri uždengtų mane, ji tampa antraeiliu dalyku, tik pabrėžiančiu patį veiksmą. Turiu būti didesnė ir stipresnė už 16 metrų podiumą ar stiklinį labirintą, antraip visa tai netektų prasmės ir geriausiu atveju taptų prastu teatru. O teatrą, ypač teatrą, kuris pretenduoja į performansą ir stengiasi prie jo priartėti, aš vertinu labai blogai. Iš esmės tai yra teiginys, jog stengiamasi dar daugiau meluoti, kad būtų priartėta prie tiesos, tačiau taip jis tampa tik dar teatrališkesnis. Melas negali virsti tiesa, o tiesa – melu. Nors dabar kuo spektaklis performatyvesnis, tuo madingesnis. Tačiau neabejoju, kad tai laikina. Išvis abejoju teatro ateitimi.
Kaip palaikote pusiausvyrą tarp kūrybinio darbo ir kasdienio gyvenimo? Kaip atgaunate jėgas po įtemptų performansų?
Pats naujausias mano performansas „Balansuoti grožį“, kurį visai neseniai atlikau „Litexpo“ vykusioje grožio industrijos parodoje „Pelenė“, pareikalavo be galo daug fizinės ir psichologinės ištvermės. Po performanso jau praėjo laiko, bet dar nesijaučiu atsigavusi, jaučiu ne tik kūno nuovargį, bet ir stiprų emocinį išsekimą. Tačiau, kaip ir kitais kartais, bandau kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą, buitį. Po performansų savęs per daug negailiu, bet šįkart patyriau labai įdomų dalyką. Vienas žiūrovas padovanojo man tailandietiško masažo kuponą. Kitą dieną ir nuėjau, bet po masažo nesupratau, kas man atsitiko – pradėjau verkti, tik ne iš liūdesio, o turbūt dėl to, kad kūne buvo susikaupę labai daug emocinės įtampos. Šis performansas skiriasi nuo kitų tuo, kad pirmą dieną paslydusi ir susitrenkusi galvą supratau, jog tai labai pavojinga ir net gali baigtis mirtimi. Nuo tos akimirkos labai susikoncentravau ir saugojausi. Įtampa tęsėsi dvi dienas.
Pats naujausias jūsų performansas „Balansuoti grožį“, ko gero, buvo pavojingiausias – iš viso 14 valandų praleidote vaikščiodama su aukštakulniais ant ledo podiumo. Kokia šio performanso žinutė ir koks ryšys tarp šio kūrinio ir meno pasaulyje neretai pasitaikančios arogancijos bei puikybės?
Performansą atlikau tokioje vietoje, kurioje greičiausiai tikrai nesutiksime šiuolaikinio meno atstovų, bet manau, kad menas ir turėtų atsirasti netikėtose vietose. Menininkai turi skleisti žinią visur. Šis performansas daugiasluoksnis: pagrindinė jo idėja buvo apie nerealistinius grožio standartus, įvaizdžio išaukštinimą, apie tai, kaip mes save pateikiame visuomenėje. Tai nebuvo kritika, nukreipta į kažką konkrečiai, o labiau performansas, kviečiantis pagalvoti apie kiekvieno iš mūsų asmeninį podiumą. Mes vaikštome šiame pasaulyje tarsi ant įvairių, kaip ledas slidžių standartų ir kartais paslystame ant savo pačių susikurto įvaizdžio, tačiau keliamės ir einame toliau. Net iš meno pasaulio sulaukiu tokių komentarų, kad „Pelenėje“ rodyti savo kūrinį ne lygis, bet jau vien toks pasakymas man parodo to žmogaus „podiumą“ ir „lygį“, nes man, kaip menininkei, kaip tik smagu ir labai svarbu „išnešti“ meną į visokias erdves, nežiūrėti į žmones šabloniškai, skirstant juos į skirtingus socialinius ir kultūrinius lygius. Jau daugelį metų susiduriu su šiuolaikinio meno pasaulio išankstiniais vertinimais ir ignoravimu, dėl to pati nuolat balansuoju ties šia sudėtinga riba.
Kaip paprieštarautumėte skeptikams, teigiantiems, kad šiuolaikiniame mene per daug skausmo ir savo ribų išbandymų?
Gyvename tokioje išpaikintoje visuomenėje, kad nuolat siekiame malonumų, grožio, ir nors mano performansai gali būti laikomi skausmingais, jie nėra pesimistiški. Atlikdama performansą nevengiu nusišypsoti ir palaikau gyvą ryšį su žiūrovais. Juk gyvenimas be skausmo nėra įmanomas, o menas tik dar labiau išryškina šį aspektą. Nors esu didelė optimistė, visiškai netikiu šiuolaikinėmis madingomis sėkmės istorijomis ir „visada sakyk gyvenimui taip“ požiūriu – manau, kad toks žmonių savęs užliūliavimas gali būti dar skausmingesnis. Geriau pažvelgti baimei į akis ir suprasti, kodėl iš tikrųjų jaučiame skausmą. Performansų metu dažniausiai nejaučiu stipraus fizinio skausmo – skausmingiausia būna, kai jaučiu sielos skausmą po performanso.
Stebint jūsų performansą „Ribos“ meno mugėje „ArtVilnius ’21“ norėjosi kaip nors padėti: atnešti karštos arbatos, šiltą megztinį ar tiesiog apkabinti. Koks būna jūsų santykis su publika ilgai trunkančių performansų metu? Ar yra pasitaikiusių spontaniškų žiūrovų reakcijų?
Po performansų dažnai sulaukiu iš žiūrovų labai gražių laiškų, dovanų, kažkas net buvo atvežęs į namus kavos. Per patį performansą palieku žmonėms laisvę elgtis taip, kaip jiems atrodo teisinga. Kartais, kai reikia būti labai susikaupusiai, publikos kalbinimas, įsikišimai suerzina, vėliau mąstau, kodėl taip nutiko. Šiaip man labai patinka, kai žiūrovai sureaguoja. Būna, mieste sutinku žmonių, kurių, atrodo, nepažįstu, bet jų akys sukelia man tarsi pasąmoninį atsiminimą, lyg jie būtų man padarę kažką gero, kažkaip padėję, ir tada suprantu, kad tai susiję su performansų patirtimis.
Galbūt kartais žiūrovų reakcijos ir įsikišimas padeda atskleisti ką nors naujo performanse arba leidžia pažinti save ir savo kūrybą kitokiais aspektais?
Budapešte, kai bendradarbiaujant su galerija „Meno niša“ buvo pristatomas kūrinys „Aš tavo saulė“, vienas vyras įlindo į vamzdžio instaliaciją ir tris ar keturias valandas mane stebėjo jos nepalikdamas, tarsi pats man sukurdamas performansą. Atliekant performansą „Veidaknygė“ kažkoks girtas žmogus pradėjo į mane mėtyti knygas, bet su tokiomis situacijomis turi mokėti susitvarkyti. Pasitaiko, kad žmonės lepteli ką nors įžeidžiamo ar garsiai pakomentuoja „Nesąmonė!“, arba graži moteris, eidama pro šalį man slystant, griūvant ir keliantis, pasako: „O Dieve, kaip apgailėtina!“ Atlikdama performansą tokius dalykus išgyvenu dar jautriau negu gyvenime. O šįkart performanso metu aplankius dukrai sunerimavau, kad ji neliptų ant ledo. Jausmai atliekant performansus nebūna vien pakylėti, kartais jie labai gyvenimiški. Pasitaiko akimirkų, kai pradedu abejoti savimi, – tai būna patys sunkiausi momentai. Pastarąjį kartą pradėjau galvoti: „Man 34-eri, aš griuvinėju ant ledo – kodėl?“ Tarsi prabyla vidinis balsas. Beje, esu labai tikinti ir sunkiomis akimirkomis mane palaiko įsitikinimas, kad vykdau savo misiją.
Kokios specifinės strategijos laikotės ruošdamasi fizinės ir psichologinės ištvermės reikalaujantiems kūriniams?
Visada taip smarkiai rizikuoju, bet ne visada turiu galimybę tinkamai pasiruošti. Net ir ruošdamasi naujausiam projektui turėjau tik keletą repeticijų, bet tik ant nedidelių ledo ruožų ir trumpai. Kartais bijau, kad bus per lengva ir nieko neįvyks, o kartais – kad bus per sunku. Niekada nežinau, kas manęs laukia. „Pelenės“ mugėje ledas iš pradžių pasirodė kaip dekoracija ir išsigandau, kad tiesiog vaikščiosiu ir nebus jokio efektingumo. Nors dažniausiai turiu nuojautą, kad planai išsipildys, ir nenusiviliu. Būna ir nepasisekusių performansų, pavyzdžiui, kūriau tokį performansą su papūgomis, tikėdamasi, kad jos skraidys aplinkui ir mane žnaibys, bet visos nutūpė ant žemės ir nieko neįvyko. Visada palieku vietos spontaniškumui ir nebijau rizikuoti. Kartais psichologiškai pasiruošiu labiau nei fiziškai. Man tai nuolatinis darbas su mintimis. Gyvenu normalų kasdienį gyvenimą, bet ta mano dalis visada šalia. Galiu būti su žmonėmis, bet turiu skirti laiko ir sau.
Per ilgus performansus, kai susiduriate su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip fizinis nuovargis, emocinis krūvis ir būtinybė išlaikyti koncentraciją, kuo užimate savo mintis?
Stengiuosi palikti tai, kas praėjo, ir visada duodu žmonėms patį geriausią patarimą – nežiūrėti atgal. Performanso metu, kad ir kokias sunkias patirtis tektų išgyventi, tai greit paleidi ir mąstai optimistiškai apie tai, kas laukia ateityje.
