Mėlynas tuštumos pilnumas, arba LifeIsbrutiful

Gytis Arošius – jaunosios kartos tapytojas, menininkas. Galerijoje „Vartai“ (iki gegužės 26 d.) eksponuojama personalinė jo darbų paroda „Ateities praeitis“. Ji veikia autonomiškai, bet kartu ir kaip praeitą rudenį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusios parodos „Praeities ateitis“ tęsinys, kur menininkas sukuria tarsi laiko kapsulę ne tik savo tapybos darbais, bet ir pasitelkdamas parodos architektūrą. Kartu su kuratoriumi (slapyvardžiu Bliss) išskiria dvi erdves. Vienoje jų – plastikiniai augalai, tamsa bei plastiko maišais ir lipniąja juosta apsukti-paslėpti anksčiau nutapyti kūriniai. Šios patalpos, skirtos praeičiai, akcentu tampa, o ir rožinį foną suteikia prie sienos pakabinta didelė, rausva spalva šviečianti kičinė flamingo figūra. Menininkas pasakoja, kad tai nuoroda į 1950 metus, į Ameriką. Į laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, kai visuomenė po truputį pradėjo atsigauti, šiek tiek atslūgo įtampa ir tuo pat metu prasidėjo Šaltasis karas. Būtent paukščio simboliu kūrėjai norėjo pabrėžti gyvenime vyraujantį disonansą. Antroji galerijos patalpa, matyt, skirta ateičiai. Čia natūrali šviesa ir gyvi augalai iš menininko namų. Dėl perėjimo iš tamsos į šviesą ima megztis gyvastis, nors emocinis fonas vis dar vaiduokliškas.

Autorius pasakoja, kad šių parodų idėja kilo prieš trejus ketverius metus, kai jis gilinosi į brutalizmo architektūrą, militarizmą, Antrąjį pasaulinį karą, Šaltąjį karą. Sako, visi dalykai, kurie įvyko praeityje, turi tendenciją kartotis. Tad apie ką dar galėjome pasikalbėti, jei ne apie laiko fantomą?

Pasikalbėkime apie laiko patirtis. Kaip jos atsirado jūsų kūryboje?

Labai mėgstu įsivaizduoti laikmetį ir bandau save paveikti tokiais dalykais, kaip muzikos klausymasis. Kiekvieną rytą nueinu į balkoną, įsijungiu kokią nors muziką, kuri man asocijuojasi su tuo laikotarpiu, kurį vaizduoju savo kūryboje, dažniausiai tai būna 7-asis dešimtmetis. Arba tiesiog klausydamasis muzikos pradedu gilintis, kelintais metais daina sukurta, ir domėtis, kas tais metais pasaulyje vyko. Pavyzdžiui, 1970-ieji: Afganistano karas, Irano revoliucija ir panašiai. Man tai yra savita meditacija – užsimerkus bandyti įsijausti į to laikmečio dvasią ir ją filtruoti per save.

Tai laiko vizija yra savotiška prieiga prie kūrinių siužeto?

Taip, ir tas kontempliavimas apie ateitį visuomet labai įdomus, nes man smalsu, kas bus po dešimties metų. Aš mintyse pasakau sau kokį nors skaičių ir bandau prisiminti tą datą. Kai ji ateina, sakau sau: prisimink, kaip tu galvojai anksčiau. Daug tokių dalykų esu užsirašęs savo eskizų knygose. Fiksuoju atsitiktinę datą, kai man ji atrodo tokia tolima ateitis. Svarstau, ar tada būsiu visiškai kitas, ar toks pat žmogus. Laukiu, o kai tas momentas ateina – pasižiūriu į sąsiuvinį ir matau, kokia yra dabartis. Ir ar buvau labai nuklydęs, ar nelabai.

Domitės praeitimi ir kontempliuojate ateitį. Tai kas yra „dabar“?

Niekada nesikoncentruoju į dabartį, bandau ją ignoruoti. Galbūt todėl, kad negyveni taip, kaip nori gyventi. Arba įsivaizdavai viską visai kitaip. Ir tas „na, dabar yra taip, kaip yra, bet aš lauksiu ateities“, nes kažkas ateityje galbūt bus kitaip. Nežinau, gal nededu labai daug pastangų dėl savo gerovės idealizuodamas ateitį. Ignoruoju dabartį ir gyvenimas vyksta mintyse – visą laiką galvoju arba apie ateitį, arba apie praeitį. O „čia“ tai yra niekas.

Vis dėlto jūsų paveikslai įprasmina ir įžemina buvimą 2023 metais. Bet tai ir istorija ateities žiūrovui?

Gal šis aspektas man ir patinka. Dėl to ir kai kurie mano kūrybos motyvai yra tarsi ateities spėjimai. Visada įsivaizduoju, jeigu tas darbas egzistuos po penkiasdešimties metų, kad žmonės galės palyginti, ar aš buvau nors kažkiek teisus. Man svarbu spontaniškumas.

Jūs toks šiuolaikinis magas: koduojate ateities spėjimus skaičiais, stebite, perkonstruojate realybę. Kūriniuose pasitelkiate lietuvių klasikų tapybą, tyrinėjate pastatų „anatomiją“, pasidarote kokio nors laikotarpio istorines išklotines. Daug susiejate į viena, bet kartu išrandate naują gylį bei formuojate tik sau pažįstamas erdves. Kaip kuriama, randama ta nuolat kintanti siužeto konstanta?

Kūryboje šalia visos tos tuštumos atsiduria architektūra. Atsiranda dvilypumas, ką sukūrė žmogus (statiškumas, monumentalumas) viduryje nieko (tuštumos).

Architektūra labai domiuosi, nes tai kaip ir pagrindinis civilizacijos dėmuo. Mes kuriame miestus, kuriame ateitį. Visą laiką progresuojame arba regresuojame kai kuriais aspektais. Ir iš tos pačios istorijos būtent aukštuminė architektūra yra įdomiausia. Didžioji dalis XX a. projektų yra distopiniai. Amerikiečių architektas Frankas Lloydas Wrightas 6-ajame dešimtmetyje kūrė tokius utopinius, aukštus dangoraižius, kurie vis tik turėjo indėlį į dabartį. Tai toks mano atspirties taškas. Šiuo siužetu esu daug darbų nutapęs.

Tas erdviškumas ir tuštuma yra vienas kertinių kūrybos elementų. Visą laiką noriu, kad žmogus pajustų erdvę ir tuštumą tuo pat metu. Tuštumos pilnumas – daug yra tokių horizontų, kuriems aš pasitelkiu mėlyną spalvą norėdamas pripildyti erdves. Domėjausi ir kaip Yves’as Kleinas supranta mėlyną spalvą, ieškojau panašumų ir skirtumų.

Kodėl būtent XX amžius?

XX a. labai suaktyvėjo technologijos, inovacijos, viskas pradėjo sparčiai keistis. Įdomi būtent tos vizijos kaita, kaip žmonės tada matė ateitį (tas pats retrofuturizmas) ir t.t. Buvo labai įdomių projektų. Pavyzdžiui, traukinys, varomas lėktuvo varikliais, ir jo nežmoniškas ūžesys. Tai tokia sovietų ir amerikiečių sugalvota transporto priemonė Šaltojo karo metu. Būtent tas keistas ir iškreiptas požiūris į inovacijas labiausiai ir domina.

O kas yra jūsų paveikslų veikėjas? Kam kuriate, adresuojate erdves? Pavadinau tai papildomomis erdvės kišenėmis „ateities praeitis“.

Dažnai aš pats esu veikėjas. Bet kodėl aš ten esu? Vienas kūrinys įkvėptas amerikiečių sprogdinimų. Buvo pastatytas netikras miestas, skirtas atominių sprogimų bandymams, stebėjimams, kaip sprogimas veikia tam tikras medžiagas, architektūrinius sprendimus, ir buvo daug manekenų (iš eilės sustatytų). Tie veikėjai buvo būtent „aš“. Tapiau save. Yra keturios mano figūros – tai ir buvo klausimas sau pačiam, kokia bus mano ateitis, kaip aš viską išgyvensiu. Ir tos skirtingos figūros reprezentuoja skirtingus scenarijus, gyvenimo kelius. Tai retorinis klausimas.

Mano darbai autobiografiški. Viską, ką tapau, bandau susieti su savimi. Kol tapau, aš pats būnu žiūrovas ir kontempliuoju, ką kuriu ir kaip tai susiję su manimi. Sakyčiau, mąstau apie ateitį ir iš tos blogosios pusės, kad man kažkas gali atsitikti. Kitas kūrinys yra salė su daugybe žmonių (ir tie visi žmonės esu aš). Du prie stalo sėdintys žmonės diskutuoja, tai bendrauja skirtingos mano pusės. Pats sau kartais esu svetimas. Ateities žiūrovas irgi esu aš pats.

Jūsų paletė yra tamsių, šaltų, monochrominių spalvų, o jau aptarta erdvė – gili, talpi, įtrauki, baugi. Šiame kontekste prisimenu festivalyje „Kino pavasaris“ matytą filmą apie Nan Goldin „Tiek grožio, tiek skausmo“. Kiek spalvos, koloritas atitinka jūsų vidinį pasaulį?

Spalvos aš nepasirinkau, ji mane pasirinko. Nežinau kodėl, bet žinau daugmaž kada. Mintyse perėjau savo gyvenimą etapais ir atradau tokį prisiminimą. Kai pas močiutę leisdamas vasaras nusprendžiau prisiskinti gėlių ir auginti jas (šis motyvas atsispindi ir parodoje), visos mano pasirinktos gėlės buvo mėlynais žiedais. Santykis su spalva buvo tarsi užprogramuotas, bet ir neaiškus. Žinoma, ši spalva kažką reiškia – gal todėl, kad aš iš Klaipėdos.

Į mėlyną spalvą žiūriu kaip į nežinomybę. Ji lyg tas dangus, kuriame visko daug, bet mes to nematome. Kaip ir jūra – galime tik įsivaizduoti, kas yra jos dugne. Rūpi būtent tas nežinojimas. Be to, nei jūra, nei dangus, nei spalva niekada nebūna tokie patys.

Kalbant apie tapymą – esu savikritiškas, per tai vyksta kūryba. Mano kūrybos kaina yra frustracija. Blogis manyje ir savikritika suteikia energijos ir stimulo toliau judėti į priekį.

Blogis, kurį vaizduoju, turi tokio grožio ir romantiškumo atspalvį. Dažnai, o ypač instagrame, dedu grotažymę – lifeIsbrutiful (gyvenimas ir gražus, ir žiaurus tuo pat metu).

Mintimis jaukiai nuklydome į vasaras pas močiutę, į jos daržą. Kaip auginate savąjį sodą drobėse?

Mėgstu perleisti per save visokias baimes ir įsivaizduoti save įvairiose istorijos situacijose. Labai jautriai žiūriu į pasaulį ir tai, kas jame vyksta (ar vyko). Savęs įbauginimą naudoju kaip stimulą pakontempliuoti, padiskutuoti su savimi: ką aš mačiau, ką žiūrėjau. Kad ir apie savo paties prisiminimus, kurie nekelia džiaugsmo (mirtys, avarijos) ir kuriuos išgyvenau. Ir visada pagalvoju: kas būtų, jei manęs nebūtų? Tiksliau, viskas atrodytų taip pat – tik be manęs. Tai skatina nagrinėti ateitį. Kaip ir suvokimas, kad esu dalis pasaulio grėsmių, ateities nežinomybės ir netikėtumų.