Truputis romantikos

Vakar verkiau

Šiandien tuščia

Prie namų bala

Šie žodžiai, išsiuvinėti ant permatomos užuolaidos, pasitinka žiūrovus vos įėjus į galeriją. Ne spausdintinės raidės, ne šriftas, bet rankraštis. Jų šešėlinis negatyvas pasikartoja ant sienos, bet sulaužytas. Ten poezija suyra į pirminę žodžių netvarką, kuri yra tarsi pagrindas, suteikiantis erdvėje išrašytai poezijai tūrį, – kai žodžiai turi šešėlius, jie sutirštėja, tampa kūniški, liaujasi buvę tik nemedžiagine kalba, sutartiniais ženklais, perduodančiais jausmus vienas kitam. Toks įspūdis, kad už išsiuvinėtos poezijos matomi žodžiai, iš kurių ji padaryta. Gali įsivaizduoti, kaip jie buvo surankioti ir sustatyti į tvarkingas eilutes ir stulpelius, į ritmą. Tarsi kažko būsimo pradžia.

Nors galima viską pamatyti ir atvirkščiai – gal poezija jau buvo ir tie pabirę žodžiai yra jos ateitis. Vėjo pūstelėta užuolaida sujudės ir nusistovėjusi tvarka iširs, vaizdinys išsiskaidys, kad būtų galima iš pabirusių žodžių lyg mineralų surinkti naują eilėraštį. Šį antrąjį interpretacijos variantą patvirtina kiti ant užuolaidų ir ant sienų išrašinėti eilėraščiai. Nes juose pasikartoja tie patys žodžiai: jūra, plaukai, lapai, gėlės, žuvys, paukščiai, kvapas, romantika. Tarsi jie keliautų po erdvę perrinkinėjami į naujas konfigūracijas su naujais kaimynais. Bet jūra yra ir vieta, kur prasideda parodos pavadinime užkoduota magija. „Imagine“ – iš jūros plaukia žuvys „kad ištartų tavo vardą“, pagalvėje siuvinėjama smilga, kad „užuostum jūrą vėlyvą rudenį“, su nepažįstamąja susitinkama jūros dugne. Kai rudenį paplūdimiai ištuštėja, lieka tik meilės jausmas su švelnios ironijos ir liūdesio prieskoniu.

Bet esame fotografijos galerijoje, ne knygos pristatyme. Tiesa, per atidarymą Rokas Pralgauskas nekalbėjo apie fotografijas. Tik skaitė eilėraščius pagal būgnininkės mušamą ritmą, švelniai kapojo vėjo skraidinamų plaukų įvaizdžius. Jo balsas sugrubo, tapo tinkamas eilėraščiui apie rugsėjį, kai vėl prasidėsiantys mokslai įkals žinių, teks „susimokėti mokesčius“, bus Seimo rinkimai, „reikia praeit technikinę“ – „nežinau ar daug čia yra poezijos“. Kaip tik šituos žodžius kalant kartu su būgno dūžiais prasiveržia reikalų užspeisti jausmai, susirgę ilgesiu ilgėjančioje tamsoje, krintant lapkričio lapams, kurie sapnuojasi gatvės šlavėjams. Tas rudeninis eilėraštis ir parašytas ant sienos tamsiausioje galerijos kertėje.

Tačiau dabar – pavasaris. Ir netrukus pasitvirtins kitame eilėraštyje pranašaujama padidėjusi „naujų porų statistika“. Įrodymas – fotografija iš pajūrio, kur vaikšto du rankomis susikabinę vyrai vienomis glaudėmis. Ir nors Pralgausko poezija skirta moteriai (to nepamiršta liudyti fotografijos), jis numato ir nestandartines galimybes – pavasarį daugėja romantikos, o lapkritį „vyrai pakrantėj gintarus renka“.

Keista fotografijos galerijoje pirmiausia perskaityti tekstus, kurių daug ir visur, o tik paskui įsižiūrėti į fotografijas. Ne todėl, kad jų nematytum. Jos švyti pritemdytoje erdvėje kaip rasti „sekretai“, nes įdėtos į šviesdėžes. Jos lyg iliustruoja eilėraščius – ne tiesiogiai, tik paliesdamos žodžiais išsakytą jausmą blykštančiu vaizdo šešėliu. Tai lyg patirčių nuotrupos, brangios jas prisimenančiam, nieko nesakančios svetimiems. Fotografijos turi patvirtinti, kad tai tikrai buvo. Kaip ta po tuo pirmuoju eilėraščiu, po žodžiais „prie namų bala“, gulinti šviesdėžė su jūros fotografija. Jūra ir yra didelė bala. Itin didelė. Banguodama išdegintu saulės taku čia, toje vietoje, kur turėjo kristi ašaros, ji veikia kaip užuomina į daug audringesnį, nei pasakyta žodžiais, jausmą, bet ta užuomina autoironiška. Hiperbolizuota vaizdo kalba tarsi mėgina kompensuoti kalbos nepakankamumą, o kartu siūlo pamąstyti, kaip galbūt neskoningai skambėtų eilėraštis, išliejantis visą skausmo jūrą. Beje, čia lieka tarpelis ir šviesiajai liūdesio pusei, nes pažvelgęs į vakarykštes ašaras jau gali matyti jų paliktos balos banalumą ir suprasti, kad viskas dar nepasibaigė.

Be to, yra ir kelios su jokiais eilėraščiais nesusietos šviesdėžių krūvelės. Prikišamai bežodžiai vaizdai: brūzgynai, vienišas medis tuščiame lauke, vyro siluetas koridoriuje, paslaptinga šviesos būtybė sningant. Viskas neryšku, lyg atmintis jau trintų prisiminimus. Nes išrašytus išgyvenimus kūręs meilės ryšys jau sudaužytas. Fotografijos – tik to sudužusio laivo liekanos, rastos pajūrio smėlyje ieškant gintarų. Ore sklandantiems žodžiams, išsaugojusiems jausmą, bet ne jo kūniškumą, fotografijos tarsi suteikia kūną. Ir kvapai plaukuose, ir ilgesys, ir lapų kritimas ant sujauktų patalų, ir ta moteris, į kurią vis kreipiamasi, bet kuri neaprašoma, tik užsimenama, kad jos „suvelti plaukai / Šiaudų spalvos / Vos vos į ryžumą“. Ir matai vienoje fotografijoje tuos plaukus, dengiančius ant žolės parkritusios moters galvą. O šiaip ji – tik nujaučiamas kūnas, taip arti, kad net nesutelpa į kadrą, jos neįmanoma apžiūrėti, tik liesti ir užuosti. Tuomet nufotografuota mėlyna properša debesyse tampa jos akimis – „Pelkės spalvos / Norisi čia / Įklimpti“.

Kita vertus, fotografijos panašios į šešėliuose pabirusius žodžius. Jos irgi reiškia ne vien sudužusią jausmo tikrovę, bet ir elementariąsias daleles, iš kurių galima vėl sumontuoti meilės ryšį. Bent jau kaip fikciją galerijos erdvėje. „Eilėraščiai turi pabaigas / Šitas taip pat / Ir ačiū Dievui / Po to tampame vos vos geresni.“

Paroda veikia iki gegužės 20 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)