Miškas kaip infrastruktūra

Papasakokite apie „Vaikų miško paviljono“ projekto, dabar rodomo Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos paviljone, pradžią, apie temos genezę. Kodėl pasirinkta būtent miško tema?

Jau trejus metus dirbame su Neringos miško architektūros projektu Vilniaus dailės akademijos meno kolonijoje. Tai savotiška platforma, siekianti suburti kūrybines praktikas, susijusias su miško, aplinkos santykių temomis.

Žvelgiant į truputį ankstesnį laiką, mums apskritai įdomu, iš ko susidaro visa erdvė, kurioje gyvename. Domina tokie klausimai, kaip kas yra Lietuva, kas yra stojimas į ES, kas yra dekolonizacija, kas yra infrastruktūra. Svarbu ir tai, koks architektūros vaidmuo ir jos galimybės inicijuoti prasmingas veiklas. Sunku būtų dirbti be atsakymo ir tyrimo, „kur mes esame“. Tarkim, miškai, kuriuos iškirto XVIII–XX a. per Prūsijos ir carinės Rusijos laikų plėtrą ir kolonizaciją, šlapynės, melioruotos sovietinės okupacijos metais, – tai infrastruktūros kaitos pavyzdžiai. Šiame kontekste matyti, kad miškų erdvinė kaita yra gili ir plati tema.

Įdomu ir svarbu pasižiūrėti į praeitį, tačiau įdomu ir kokia kaita vyksta dabar miške, nes būtent per tai, kas vyksta dabar, matome, kas bus rytoj. Visuomenė dėl miškų minėtais laikotarpiais nelabai turėjo balso. Dabar galime laisvai nuspręsti, kaip vyksta erdvinė kaita. Tarkim, toks klausimas – ar kirsime visiems labai svarbų ąžuolą vystant projektą Vilnius centre, ar ne? Ne vystytojas turėtų spręsti, o visuomenė.

Kartu su Lietuvos kultūros institutu išleidome „Forest as a Journal“ – jame bandome išskleisti tai, ką vadiname „optika“, t.y. kokiais būdais matome mišką, per kūrybines praktikas. Kiekvienas kūrėjas, kurį pakvietėme prisidėti prie mūsų projekto, siūlo visiškai kitokį kūrybinį požiūrį ir mediją – ir tapybą, ir performansą, kitas formos. Pavyzdžiui, Sengirės fondas, įkurtas Mindaugo Survilos ir kitų, mobilizavo miškų išsaugojimo temos interesą per filmą „Sengirė“. Rugilės Barzdžiukaitės ir Mindaugo Survilos pokalbyje atsiskleidžia sengirės kaip kino erdvės tema. Mindaugas kūrė vaizdą taip, kad žmonės įsivaizduotų, kaip sengirės erdvė atrodo. Tai miškas, kurio nebėra, filme jis konstruotas iš fragmentų, pasitelkus kino montažą, realybėje tokius miškus atkurtume tik per porą šimtų metų.

Aišku, šitas miško projektas ir mūsų domėjimasis miško infrastruktūra išaugo sutikus Egiją Inzulę, kuri tapo Nidos meno kolonijos direktore. Kartu su Egija kūrėme Neringos miško architektūros projektą įtraukdami dar daugiau kitų meno ir edukacinių platformų, elementų. Vieniems dalyviams projektas suteikė rezidencijas, kitiems – galimybę leisti leidinius, dar kitiems – dirbti medienos dirbtuvėse. Nidos meno kolonija turi tiesioginį santykį su Kuršių nerijos mediena per UNESCO saugomą kraštovaizdį. Juk būtent čia, Kuršių nerijoje, žmonės įdarbino natūralias sistemas, kad suvaldytų slenkančias kopas, – kitaip tariant, apsodino kopas mišku.

Kodėl būtent vaikų paviljonas?

Todėl, kad tai siejasi su procesais, kaip mes suvokiame mišką. Paviljonas veikia su kitomis organizacijomis, pavyzdžiui, „Mustarinda“, kuri jau daug metų rengia meno edukacijos užsiėmimus miške. Mūsų paviljone kalbame apie žmogaus miško „raštingumą“. Gilindamiesi į miško erdvę supratome, kad daug dalykų patys nežinome ir, aišku, nežino didelė visuomenės dalis. Tema apima daug dalykų. Gal žodis „raštingumas“ skamba kiek menkinamai, tarkim, panašiai kaip ir kalbant apie skaitmeninį raštingumą, tačiau mes norime jį didinti, t.y. skatinti gilų suvokimą apie tai, kokie procesai vyksta miške. Rezidencijos metu „Mustarindoje“, Suomijoje, susipažinus su namą supančia Paljakanvaaros sengire, turtinga jos bioįvairove atsirado supratimas, kad industriniame miške, kurių Lietuvoje, beje, dauguma, pradedi matyti tik padarytą žalą. Mūsų paviljono leidiniuose galima pamatyti, kad Lietuvoje vis dėlto nėra daug miškų, senesnių nei 150 metų. Dauguma jų yra industriniai – ūkiniai.

Mums įdomu, ar įmanoma suderinti miškininkystės ir bioįvairovės išsaugojimo interesus, aktualu gilintis į tai, ar įmanoma ilgalaikė ateitis, kurioje šie du procesai vyksta kartu. Rūpi ir kaip institucijos, planavimas, erdvinės praktikos turėtų keistis įgalinant ilgalaikę, šimtmečių perspektyvą. Tarkim, Europos Sąjungoje statistinė žmogaus gyvenimo trukmė yra šiek tiek daugiau nei 80 metų, o kad atsikurtų bioįvairovė, trunka daugiau nei 200 metų. 

Kaip paviljono dizainas atliepia edukacinius ir interaktyvius miško projekto procesus?

Pati Neringos miško architektūros projekto esmė yra matyti ir suprasti, kas vyksta miško erdvėje. Ten persikloja įvairūs priešingi interesai, kaip minėjau, nuo medienos gavybos iki bioįvairovės išsaugojimo nevykdant ūkinės veiklos visiškai. Siekdami suprasti ir parodyti, ką supratome, mes pradėjome projektą, sujungiantį kūrybines praktikas, kurios atveria miško erdvėje vykstančius procesus ir susiduriančius interesus. Kūrėjai bando aprėpti sudėtingus dalykus. Paviljone kūrinių, atvejo studijų nerodome kaip atskirų objektų, stengiamės galvoti apie paviljono instaliaciją kaip apie sluoksnių visumą. Pavyzdžiui, Aistės Ambrazevičiūtės skaitmeninėje erdvėje sukurtos gleivūnų sporos, Manto Peteraičio kalnapušių raidynas ar visas instaliacijos platformas užpildanti Gabrielės Grogorjevaitės „Miško laiko“ infografika paviljono instaliacijoje sudaro tarsi miško paklotę, miško sluoksnius. Kiekvienas kūrinys yra apie skirtingus miško aspektus, darbai visiškai kitokios estetikos. Čia telpa ir informatyvios kortelės, ir skaitmeninės erdvės objektai, bet visi kartu jie sudaro bendrą erdvę, bendrą miško paklotę. Visas paviljonas pagamintas iš Kuršių nerijos medienos, ji mums yra tarsi dokumentas, demonstruojantis kreivos, atmestos medienos, kuri kitu atveju būtų sumalta į biokurą, panaudojimo galimybes. Miškas kaip tiesioginis vaizdas atsiranda tik Paljakanvaaros ir Neringos miško vaizdų videoinstaliacijoje. Du ekranai rodo dvi miškų situacijas – sengirę ir kultūrinį kraštovaizdį, kur vyksta edukatorės Riittos (Nyyskä) Nykänen pasivaikščiojimai ir užsiėmimai su vaikais. Tokia sluoksniuota paviljono instaliacija yra būdas skirtingai gilintis į skirtingas temas. Per žaidimo struktūrą kviečiame įeiti į miško temą. Tai savotiškas žaidimų peizažas.

Ar paviljonu siekiate aktyviai atkreipti dėmesį į miškų nykimą, ar vis dėlto svarbesnė paviljono užduotis sukurti patyriminę ir edukacinę erdvę mokytis apie procesus miškuose?

Kompleksiška nėra komplikuota. Paviljonas yra labiau klausimas, kaip tuos tikslus būtų įmanoma jungti į vieną. Kaip galvoti apie medieną, kuri būtų tapusi biokuru, gaunant daugybę sluoksnių turinčią edukacinę erdvę? Kaip minėjo Tiina Arjukka Hirvonen iš „Mustarindos“ asociacijos, žaidimas – pati kritiškiausia struktūra. Žaidimas sudomina, užveda ir per žaidimo procesą pradedi gilintis.

Kalbant per Kristupo Saboliaus „Kūrybingumo mokyklos“ prizmę, mokytojas yra tas, kuris padeda, įgalina gilintis į fenomeną, nukreipia, aiškinantis biologinį procesą sujungia su ekspertais, pasiūlo žodyną ar kitą resursą. Paviljone vengiame didaktikos, siūlydami įėjimo taškus, galimybes patiems plėtoti savo interesą.

Bazelyje esanti aukštoji meno mokykla kaip tik Venecijos architektūros bienalės atidarymo metu paskelbė apie Chuz Martínez ir Quinn Latimer moderuojamą simpoziumą „Genders of Forests“ (liet. miškų lytys), siūlantį žiūrėti į mišką kaip į faktą ir kaip metaforą, kurios kontekste rūpesčio, edukacijos bei žmogaus ir kitų gyvybės formų komunikacija suponuoja nebinarinės ir daugiaskaitinės komunikacijos galimybę. Ar jūsų paviljonui svarbi nebinarinė komunikacija?

Modernistai aplinkoje mato savo atvaizdą – mato mišką kaip nukirstus medžius, medienos kubus, ir miško atsodinimas, tvarumo samprata apskritai yra susiję pirmiausia su resursų atsinaujinimu, nenutrūkstamu jų tiekimu. Tačiau klausimas – ar toks miškas yra įvairialypis, aprėpiantis visas galimybes, ar tai visų namai? Medienos plantacijoje, kuri laikoma tvaria, yra tik nedidelė dalis bioįvairovės. Nebinarinis mąstymas aprėpia plačiau nei modernus, institucijų, lentelių ir skaičiavimų ar reguliavimo praktikų mąstymas – siekiama plėsti būdus, kaip tą erdvę perskaityti. Miško tema, kuri yra labai svarbi perkuriant modernias institucijas, užsiima daugybė praktikų, šioje diskusijoje nesame vieni, ir tai labai džiugina.

Šių metų Venecijos architektūros bienalės tema – „Ateities laboratorija“. Kiek ši ganietės-škotės kuratorės Lesley Lokko pasiūlyta tema turėjo įtakos jūsų paviljonui? Nors žinau, kad Lietuvoje, kai yra skelbiamas konkursas, Venecijos architektūros bienalės pagrindinės parodos tema dar įprastai nebūna žinoma.

Apie ateities laboratorijos temą tam tikra prasme mąstėme jau seniai. Laboratorijos tema natūraliai išplaukia iš to, kas dabar vyksta architektūroje, tad temos formuluotė nebuvo netikėta, Bienalės kuratorė Lesley Lokko pasiūlė perkelti architektūros disciplinos geografijos centrą iš Europos į Afriką, pristatyti šio žemyno architektūros praktikas, nukreipti mintis į edukaciją kaip dirbtuvę, laboratoriją. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad architektūra jau nebėra domėjimasis pastatu, o, pavyzdžiui, refleksija, kaip keičiasi Amazonės miškai arba kaip paminami tam tikrų grupių interesai, kaip dirbame su etikos klausimais, kaip galvoti apie pasaulio centrus, galvojant ne iš Europos vidurio, o iš Afrikos. Pastato klausimas jau nėra vienintelis atsakymas, nes pastatas kaip erdvinis produktas ganėtinai ribotas – juo, tarkim, neatsakysi į rūšių išnykimo klausimą. Tačiau architektūra yra tarpsritinė praktika, kurios įrankiais galima paaiškinti, atskleisti kompleksišką procesų priežastingumą, komunikuoti ilgalaikės ateities erdvinės kaitos perspektyvą.

Ateities laboratorijos klausimo esmė – kaip architektūros laukas gali būti naudingas ateityje. Bienalės kontekste įdomu matyti inovaciją, naują būdą pamatyti įvairius dalykus. Architektūra apskritai dažnai kopijuoja vakarietiškus erdvės produktus, konstrukcijų detales, pastatų formas, urbanistines schemas. Kuo, tarkime, svarbi architekto Vytauto Edmundo Čekanausko praktika? Tuo, kad dalyvaudamas nuo jo nepriklausančiame procese jis padarė kažką prasmingo, savaip interpretavo ir rado būdą pritaikyti, pakreipti neišvengiamą sovietinį architektūrinės kolonizacijos procesą. Manau, ir dabar svarbūs išlieka tie patys klausimai: koks yra architektūros vaidmuo kuriant pastatus ir kitus erdvinius produktus mūsų sociokultūrinei ir geopolitinei situacijai? Kokia ateities erdvinė kaita mūsų šalyje ir platesniame regione yra neišvengiama ir kaip ją galime paveikti? Kaip architektūra atstovauja visuomenės interesams?

Girdėjau, kad Lietuvos paviljonas išleis ir leidinį – kada galime jo laukti?

Vaikų miško paviljonas siekia atverti įvairius miško temos aspektus, todėl jį suprantame kaip leidybos projektą taip pat įvairiomis platformomis: instagramo platformoje @forestparts po truputį kalbame apie paviljono įnašą, sukūrėme neringaforestarchitecture.lt puslapį, kurį pildome projekto archyvu, paviljono projektui jau išleidome kelias knygas, plakatus ir plokštelę. Visų leidinių dizainerė Monika Janulevičiūtė, išskyrus plokštelės grafinį dizainą, kurį sukūrė Nene Tsuboi.

Išleidome:

Forest Sheep – Lauros Garbštienės avių ganymo miške dienoraštį, iliustruotą Kornelijos Žalpytės.

A Forest Continuum Workbook – „Mustarindos“ asociacijos (Michaela Casková, Robin Everett,

Tiina Arjukka Hirvonen, Riitta (Nyyskä) Nykänen) edukacinių užsiėmimų miške knygą.

What is an Old-Growth Forest? – Gabrielės Grigorjevaitės sudarytą plakatą, atskleidžiantį Sengirės fondo veiklas ir sengirės miško apibrėžimus.

Timber of Neringa – plakatą apie Neringos miško architektūros projekto (Jurga Daubaraitė, Egija Inzule ir Jonas Žukauskas) medienos archyvą ir Neringos miško medžių rūšis.

Mountain Pine Alphabet – Manto Peteraičio Neringoje šiuo metu iškertamų kalnapušių šakų panaudojimo kaip konstrukcinių elementų abėcėlę, kuriai grafikos dizainerė Monika Janulevičiūtė sukūrė šriftą.

The Swamp Observatory, Eco-monsters of the Future Swamp – plakatą su QR kodais, iškviečiančiais Nomedos ir Gedimino Urbonų kartu su Anteskolan mokyklos mokiniais Švedijoje sukurtus papildytoje realybėje gyvuojančius ekomonstrus, kurių kiekvienas kalba apie aplinkos taršos būdus.

In the forest, I tell my child, we should stop and be still – Tuomo Toivoneno miškuose įrašytų senos ir gyvos medienos reverberacijų per vienastygius specialiai gamintus instrumentus garsų kompozicijų 12 colių vinilinę plokštelę. Albumo viršelį sukūrė dizainerė Nene Tsuboi, fotografijų autorius Ikko Alaska, miško piešinį sukūrė Aura Toivonen Tsuboi.

Na, o kūrybingumo mokyklos ir Kristupo Saboliaus leidinys apie fenomenais grįsto ugdymo integravimo į valstybinę Lietuvos mokyklų programą projektą pasirodys per ateinančius mėnesius.

„Vaikų miško paviljonas“, atstovaujantis Lietuvai XVIII Tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje, veiks iki 2023 m. lapkričio 26 d.

Adresas – 2125 Campo Tana, Castello, Venecija (priešais įėjimą į Venecijos arsenalą). Lankymas nemokamas. Daugiau apie projektą čia.