Tarp disciplinų
Skaidra Trilupaitytė
Saitai, interesai ir individualios istorijos
Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenės
Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius.
Monika Kalinauskaitė
Gyvi katedros akmenys
Agatos Orlovskos paroda „Per Speculum et in Aenigmate“ galerijoje „Vartai“
Agatos Orlovskos kūryba nėra dovanėlė žiūrovui. Priešingai – kai kuriuose darbuose žiūrovai yra kone manipuliatyviai klaidinami ar net savotiškai apvagiami. Pasisavinama jų rega, ausų ramybė, smalsumas, viltis ar net iškvėpimai. Tačiau priešingai, nei atrodo iš tokio aprašymo, šis procesas nepalieka skriaudos jausmo, kokį ne kartą yra bandę sukelti įvairūs nukarūnuoti genijai. Veikiau galime pasijusti kaip gyvi katedros akmenys – ieškodami garso pradžios ar generuodami drėgmę tampame kažkokio, gal net ne vien menininkės grandiozinio sumanymo dalimi.
Helmutas Šabasevičius
Laikinumo ir amžinybės sodas
Paroda „Florentem“ Vilniaus paveikslų galerijoje
„Aplinkui krenta žiedlapiai – it sniegas, / Ir krenta norai – jais šventai tikėjom, – / Pakąsti šalto rudeninio vėjo, / Tarytum metai, jau seniai praėję...“ – savo prisiminimuose apie Vilnių ir Lietuvos dvarus rašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869; iš lenkų kalbos vertė Kazimiera Kazijevaitė). Įvairiausių augalų ir žiedlapių – sudžiovintų, nupieštų, nutapytų, išsiuvinėtų – apstu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje „Florentem“, kuri žydinčius augalus atskleidžia pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis: kaip stebėjimo, mokslo, kūrybos ir vaizduotės objektą.
Justė Kostikovaitė
Ne vien eksponatai kalba
Pokalbis su „Processoffice“ bendraįkūrėju Vytautu Biekša
Kaip ir galima nuspėti, daugumai architektų artima visuomeninė erdvė, ryšys tarp kultūrinio pasaulio, tarp miesto ir bendruomenės. O iš kitos pusės – pusiau atsitiktinumas, nes tai buvo pirmasis mūsų sėkmingas dalyvavimas muziejaus projekto konkurse. Čia gal mano subjektyvi nuomonė, bet viešieji pastatai geriausiai leidžia atsiskleisti architektams. Projektuojant viešuosius pastatus atsiveria platesnis kultūrinis kontekstas. Gali labiau pakreipti savo darbą link kultūrinės produkcijos nei link tiesioginės miesto plėtros, nes architektūra dažnai turi atliepti būtent pragmatiškus poreikius.
Andrius Skuolis
Lietuviškojo Mančesterio beieškant...
Apie muzikinės scenos maištininkus
Fotografijos muziejuje šiuo metu (iki rugpjūčio 27 d.) veikia visus Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinius jungiančios parodos „Šiaulių albumas“ dalis „Apie muzikinės scenos maištininkus“, pristatanti savitą miesto alternatyviosios muzikinės kultūros raidą ir primenanti jos ištakas, glūdinčias gūdžiame sovietmetyje.
Monika Krikštopaitytė
Kriminalas kvadratu
Viena diena Tauragėje
Tauragės pilyje, kuri yra visai ne pilis, o XIX a. carinės Rusijos statytas muitinės pastatas, buvęs ir mokykla, ir ligonine, ir dar daug kuo, bet visų daug maloniau vadinamas pilimi, veikiančio muziejaus darbuotojos Renatos Jančiauskienės kabinete, laikinai paverstame meno erdve, veikia instaliacija „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau“: pora sienų nuklota spausdintuvu išspausdintais lapais, kuriuose – didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos portalų puslapiai. Menininkė į paieškų laukelį įvedė žodį „Tauragė“ ir vartė nacionalinius leidinius. Paieškų rezultatus spausdino ir su kolege klijavo. Siena nuklota beveik tik kriminalinėmis, politinių skandalų antraštėmis...
Rokas Dovydėnas
Kunstkamera dabar
Šiuolaikinis įdomybių kambarys: jaučio širdis, XVII a. piešiniai ir eglinė gitara Vilniaus paveikslų galerijoje
Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Kunstkamera“ paskatino pasidomėti kunstkameromis plačiau. Tokie kabinetai pradėjo rastis XVI amžiuje, tuometės aukštuomenės, turtingų mokslininkų ir prekybininkų namuose. Objektai į šiuos kambarius atkeliaudavo iš visų prieinamų disciplinų – gamtos, istorijos, geografijos, religijos ir meno, jie buvo saugomi ir eksponuojami spintose, kabinetuose. Kolekcijų pobūdis reprezentavo savininko norus ir pomėgius, buvo rodomi objektai iš tolimų kelionių ir sunkiai randamos gamtos įdomybės.
Justė Kostikovaitė
Miškas kaip infrastruktūra
Pokalbis su vienu iš „Vaikų miško paviljono“ kuratorių Jonu Žukausku
Papasakokite apie „Vaikų miško paviljono“ projekto, dabar rodomo Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos paviljone, pradžią, apie temos genezę. Kodėl pasirinkta būtent miško tema?
Rosana Lukauskaitė
Balansuojant ties riba
Pokalbis su menininke Monika Dirsyte
Gegužės 18 d. Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ duris atvėrė Monikos Dirsytės performansų videodokumentacijos paroda „Dirsytė“. Monika Dirsytė – viena ryškiausių performanso menininkių Lietuvoje, dažnai dirbanti ties instaliacijos ir performanso takoskyra. Per dešimtmetį yra įgyvendinusi daugiau nei 20 įsimintinų ir sudėtingų performansų Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. žiūrovų išrinkta geriausia „ArtVilnius ’15“ menininke (performansas „Aš tavo saulė“).
Marija Martinaitytė
Dingę Vilniaus labirintai
Paroda „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje
Gaveliškas Vilnius jau nebe toks kaip manasis – pasikeitęs, išlikę tik senojo fragmentai. Labirintiškos Vilniaus miesto erdvės nebe tokios labirintiškos kaip romane, o galbūt tie labirintai tik man nebepasiekiami, nes juos slepia privačios nuosavybės užraktai. MO muziejuje esančią parodą „Vilniaus pokeris“ pristatantys tekstai lyg ir pažada suteikti galimybę palandžioti po atkurtą painią Ričardo Gavelio Vilniaus erdvę. Kažkiek susigundau, o MO atstovai toliau žada ypatingą patirtį, kartodami, kad prie išskirtinės parodos prisideda išskirtiniai asmenys – parodą „režisuoja“ iš teatro atėjęs Oskaras Koršunovas su dviejų kuratorių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės pagalba.
