Tarp disciplinų

Monika Krikštopaitytė

Permąstant sovietinės kariuomenės emocinį palikimą

Kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia todėl, kad mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakomas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje. Vienas iš tų žodžių – „kariuomenė“.

Jaunų žmonių ėmimą į sovietinę kariuomenę (toliau – SK) apskritai galime įvardinti kaip ilgiausiai, nuosekliausiai ir plačiausiai sovietinės sistemos vykdytą, gerai organizuotą nusikaltimą prieš pamatines žmogaus teises į sveikatą, gyvybę, orumą. Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo – tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Tačiau kalbame apie tūkstančius vyrų.

Siaubo ir skausmo gumulą ryškiai pamačiau atsitiktinai – greta sudėjusi kareiviškus tapytojų autoportretus: Arvydo Šaltenio (1987), Povilo Ričardo Vaitiekūno (1967) ir Romano Vilkausko (1977). Į mane žvelgė trys jaunuoliai, kurių kūnai surakinti įtampos, o žvilgsniai skrodžia kiaurai, lyg prašytų pagalbos, lyg bandytų pasakyti, – bet kalbėti nevalia. Stingdantis vienišumo jausmas. Vėliau, irgi netyčia, aptikau Sauliaus Mažylio miniatiūrinius tapybos darbelius, kuriuos jis paštu siuntė namo iš būtinosios sovietinės tarnybos Ukrainoje. Nejučia įsitraukiau.

Marijonas Verbel, Alina Pilecka

Refleksijos po „Performanso meno savaitgalio“ Kaune

Susipažinome 2023-iaisiais, kai savanoriavome Vilniaus performanso bienalėje. Tuomet mūsų pirmas pokalbis užsimezgė iš noro dalintis frustracija ir diskutuoti, kaip spręsti problemas, kylančias bienalės renginyje ir apskritai mene bei pasaulyje. Mus sujungė performansas ir kritika. Nors šiemet, 2025-aisiais, Vilniaus performanso bienalė ir neįvyko, spalio 16–19 d. keliavome į Kauną dėl tų pačių priežasčių – performanso ir kritikos. Šįkart vykome apsilankyti Edvino Grinkevičiaus kuruojamo „Performanso meno savaitgalio“ renginiuose ir aprašyti įsimintiniausių momentų.

Ieva Gražytė

Donato Norušio paroda „Castles in the Sky“ VDA galerijoje „Artifex“

„Gebėjimas nusidėti, netobulumas, dviprasmiškumas, neaiškumas, netvarka ir galimybė klysti, daryti blogus dalykus – visa tai sudaro žmogaus laisvę, ir bet koks koncentruotas bandymas tai išnaikinti išnaikins ir tą laisvę. Jei nerasime jėgų ir drąsos pabėgti nuo Silicio slėnio mentaliteto, kuris skatina didžiąją dalį dabartinio siekio technologinio tobulumo, rizikuojame atsidurti politikoje, kurioje nėra nieko, kas daro politiką patrauklią, su žmonėmis, kurie prarado pagrindinius moralinio mąstymo gebėjimus, su nuobodžiomis (jei ne mirštančiomis) kultūros institucijomis, kurios nepriima rizikos ir rūpinasi tik savo finansiniais rezultatais, ir, kas baisiausia, su tobulai kontroliuojama socialine aplinka, kurioje nesutarimai taptų ne tik neįmanomi, bet galbūt net neįsivaizduojami.“

Agnė Narušytė

Menininkų didysis pasivaikščiojimas kojūkais Vilniaus Šnipiškių aikštėje

Drėgmės įtvinkusią spalio 24-osios penktadienio popietę Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas pakvietė į „didįjį pasivaikščiojimą“ kojūkais Vilniaus Šnipiškių aikštėje. „Garsiausio pasaulyje kauniečio Jurgio Mačiūno sugalvoti fluxus žaidimai – Lietuvos minkštoji galia, – skelbė pranešimas spaudai. – Fluxus dvasia įsismelkė į tautinio atgimimo Sąjūdį, jos reikia ir dabar, kai turime atsispirti politikų manipuliacijoms.

Vitalij Binevič

Apie kompiuterinį žaidimą „Silent Hill f“

Perspėjimas: straipsnyje atskleidžiamos žaidimo scenarijaus detalės.

1999 m. pasirodžiusi pirmoji žaidimų franšizės „Silent Hill“ dalis pasižymėjo neįprastu kūrybiniu sprendimu. Žaidimo kūrėjai panardino visą „Silent Hill“ pasaulį į tirštą rūką, kuris privalėjo nuslėpti žaidimų konsolės „PlayStation“ techninius apribojimus, – pirmosios konsolės buvo pernelyg silpnos ir negalėjo atkurti detaliai sugeneruoto 3D pasaulio. Tačiau šis sprendimas tapo populiariojoje kultūroje paplitusiu motyvu, kuris suformavo lengvai atpažįstamą ir su šia žaidimų serija tiesiogiai siejamą estetiką. Pavyzdžiui, serialo „Keisti dalykai“ („Stranger Things“, nuo 2016) kūrėjai pripažino, kad čia rodomą išvirkščią pasaulį, kuriame veisiasi įvairūs monstrai, kaip tik ir įkvėpė „Silent Hill“ žaidimai. Apie „Silent Hill“ miestelį kuriamos ne tik dainos (Kendrickas Lamaras išleido identiškai besivadinantį kūrinį), bet ir filmai. 2006 m. pasirodė pirmoji žaidimo ekranizacija „Tylioji kalva“ („Sillent Hill“, rež. Christophe Gans), o jau ateinčiais metais pasirodys ir trečioji filmo dalis „Sugrįžimas į Tyliąją kalvą“ („Return to Silent Hill“). 

Birutė Pankūnaitė

15-oji Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“

Rašydama apie šių metų Kauno bienalę nenoriu būti skeptiška. Tai motyvuoja bendras gyvybingas ir raiškus įspūdis, prasidedantis nuo pat pradžių – laiptų iš pastolių konstrukcijos per „Stumbro“ gamyklą juosiančią tvorą. Negudrauta pasirenkant įeiti vingiuotai ir mandagiai, pro vartelius, – smūgiuojama iš esmės ir nuo pat pirmo žingsnio.

Emilija Kairytė

Paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“

Rugsėjo 11 dieną meno erdvėje „Editorial“ duris atvėrė grupinė paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“. Joje pristatomi tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjų darbai. Įėjus į mažą „Editorial“ erdvę mane sutinka parodos prižiūrėtoja, tardama – „galit prisėsti ant sofos vidury“. Taip ir padarau. Tačiau sofa vadinti kambario viduryje stovintį baldą atrodo neteisinga.

Marija Martinaitytė

Dvi parodos Vilniuje: „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ ir „Kol viltis mus išskirs“

Parodos „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ (kuratorė Vaida Stepanovaitė) anotacijoje viskas prasideda nuo Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose Kaune esančios Petro Kalpoko freskos bei joje matomų raumeningų bemarškinių vyrų, trise keliančių didžiulį dantratį, tačiau pirmiausia pradedu galvoti ne apie galingus darbininkus, bet apie sėdimas vietas parodose ir nuovargį. Ir ne tik todėl, kad tądien pati ieškojau bent menkos viltingos oazės, galinčios nuo jo išgelbėti.

Emilija Vanagaitė

iš Klaipėdos bienalės „Saulėlydis kas dvejus metus“

Man atrodo, kad daug jau prirašyta. Einu po parodas ir žymiuosi savo mintis realiu laiku (arba kiek įmanoma tą realų laiką apčiuopti). Ir man atrodo, kad pastarąjį laiką gyvename nuotrupomis, „užmestais“ žvilgsniais – ir žvilgsniai vis trumpėja, ir nuotrupos smulkėja. Kartais nėra prasmės daugžodžiauti, pakanka minties.

Viltė Barbora Vilūnaitė

Gabijos Pernavaitės paroda „Pagaliau mano muzika dulkės įskaitančios ir mane“ kultūros komplekso „Sodas 2123“ projektų erdvėje

„Sodas 2123“ projektų erdvėje vis pamirštu, kad besileidžiančių žemyn laiptų lygiai skiriasi, bandau statyti koją ant grindinio, kurio ten nėra, trumpiau nei akimirksniui krintu ir visiškai pamirštu, ką galvojau apie parodą jos dar nemačiusi. Gal ir lėkšta, bet tenka pradėti nuo pradžių. Su Gabijos Pernavaitės kūryba, turbūt kaip ir dauguma, susipažinau 2022 m. per „JCDecaux“ premijos parodos atidarymą, kai ji su Žygimantu Bėrontu kaip kūrybinis duetas „allsofeatherlightseven“ pristatė kūrinį „Saulė yra virš daiktų“.