Pokalbis su „Processoffice“ bendraįkūrėju Vytautu Biekša
Kaip ir galima nuspėti, daugumai architektų artima visuomeninė erdvė, ryšys tarp kultūrinio pasaulio, tarp miesto ir bendruomenės. O iš kitos pusės – pusiau atsitiktinumas, nes tai buvo pirmasis mūsų sėkmingas dalyvavimas muziejaus projekto konkurse. Čia gal mano subjektyvi nuomonė, bet viešieji pastatai geriausiai leidžia atsiskleisti architektams. Projektuojant viešuosius pastatus atsiveria platesnis kultūrinis kontekstas. Gali labiau pakreipti savo darbą link kultūrinės produkcijos nei link tiesioginės miesto plėtros, nes architektūra dažnai turi atliepti būtent pragmatiškus poreikius.
Pokalbis su vienu iš „Vaikų miško paviljono“ kuratorių Jonu Žukausku
Papasakokite apie „Vaikų miško paviljono“ projekto, dabar rodomo Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos paviljone, pradžią, apie temos genezę. Kodėl pasirinkta būtent miško tema?
2020 m. gegužės 27 d. prasidėjo Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje jau 9-ą kartą organizuojamos Litvakų dienos Londone. Londono Litvakų dienos yra savotiškas tiltas, jungiantis Jungtinėje Karalystėje gyvenančius litvakus su jų istorine tėvyne, taip pat tai svarbus įvykis besidomintiems žydų istorija ir kultūriniu paveldu bei atminties politika, kuri pastaraisiais metais tapo svarbia tema Lietuvos ir tarptautinėje viešojoje erdvėje. Sudėtinga istoriškai susiklosčiusi situacija ir paslėptos emocinės traumos surado savo vietą literatūros kūriniuose, biografijose, pjesėse ir teatrų scenose bei akademinėje aplinkoje.
Gegužės 30 d. 19 val. Londono Camden meno centro kavinėje buvo pristatytas 10-asis žurnalo „The Happy Hypocrite“ numeris. Pristatyme dalyvavo kviestinės šio numerio redaktorės Virginija Januškevičiūtė ir menininkė Elena Narbutaitė, rašytoja Isabel Waidner, leidyklos „Book Works“ atstovai ir 11-ojo „The Happy Hypocrite“ numerio redaktorė Erica Scourti.
„The Happy Hypocrite“ – tai 2008-aisiais pradėtas leisti kasmetinis kultūrinis žurnalas, publikuojantis menininkų tekstus. Įkvėptas modernių, eksperimentinių bei avangardinių žurnalų, tokių kaip „Bananas“, „Documents“, „The Fox“, „Merlin“ ir „Tracks“, šis leidinys plėtoja šių svarbių žurnalų metodiką ir tuo pat metu formuoja visiškai naują požiūrį į tekstus, cirkuliuojančius meno lauke.
10-ajame žurnalo numeryje publikuojami Davido Bernsteino, Monikos Kalinauskaitės, Zoe Kinsgley, Michaelo Lawtono, Candicės Lin, Nicko Nortono, Kim Schoen, Isabelės Waidner ir Jono Žakaičio tekstai (Kalinauskaitės ir Žakaičio tekstus į anglų kalbą vertė Erika Lastovskytė). Žurnalas iliustruotas meininkų iš Vilniaus kolektyvo „ateate“ koliažais, Elenos Narbutaitės ir Gintauto Trimako fotografijomis ir Pierre’o Bonnard’o, Giovanni di Paolo, Félixo Vallottono ir Édouardo Vuillard’o tapybos darbų vaizdais.
Renginio organizatorius – leidykla „Book Works“ – yra remiamas Anglijos meno tarybos.
Renginio partneriai:
Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėje Karalystėje bei Lietuvos kultūros institutas.
Adresas: Camden Arts Centre Café
Arkwright Road
London NW3 6DG
Lietuvos Respublikos ambasada Junginėje Karalystėje ir Lietuvos kultūros institutas kviečia lietuvius menininkus pasinaudoti neeiline galimybe gauti stipendiją prestižinėje tarptautinėje rezidencijų programoje „Delfina Foundation“.
„Delfina Foundation“ – tai rezidencija, kurioje ugdomi bei įtinklinami naujosios kartos menininkai ir kuratoriai.
Įsikūrusi naujai renovuotose patalpose netoli Bekingemo rūmų, ši organizacija puoselėja meno talentus, rūpinasi rezidencijų ir viešų programų klausimais. Organizacija, inicijuojanti menininkų projektus, dirbtuves, parodas ir vizualiųjų menų pasirodymus jau ilgus metus bendradarbiauja ne tik su Jungtinės Karalystės, bet ir tarptautiniais partneriais visame pasaulyje. „Delfina Foundation“ yra įkurta filantropės Delfina Entrecanales, kuri už savo labdaringą veiklą yra gavusi Didžiosios Britanijos karalienės Britanijos imperijos komandoro ordiną (CBE).
Rugsėjo 12 dieną Lisabonoje atsidarė architektūros trienalė, kurioje dalyvauja ir lietuvių menininkas Julijonas Urbonas. Trienalėje jis pristato naują projektą „Oneiric Hotel” („sapnų viešbutis”), kuris veikia kaip laikinas viešbutis, aprūpintas specialia sapnų turinį veikiančia įranga. Projektas remiasi įžymiais moksliniais eksperimentais, kurių tikslas buvo dirbtinai sukelti sąmoningus sapnus. Perkeliant tokius tyrimus iš neurologijos ir psichologijos laboratorijų į viešbutį, šie naujai atkurti eksperimentai tampa atviri visiems projekto svečiams. Tam yra naudojama rekonstruota miego stebėjimo ir sąmoningumą sapnuose sukelianti įranga. Viešbučio lankytojai yra apmokomi sąmoningų sapnų technikų, apnakvindinti ir paskatinti naujai patikrinti mokslinius eksperimentus patiems. „Moksliniai subjektai” tampa savo sapningos realybės kuratoriais.