Tarp disciplinų

Monika Krikštopaitytė

13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“

Mes jau seniai esame informuoti, kad 2022-ieji priklauso Kaunui, metams tapusiam Europos kultūros sostine. Sutelktos didelės pajėgos griaustiniu dundėjo kelerius metus, kvapą sulaikę laukiame žaibų. Tariama, kad prasidės nuo sausio 22-osios. Įtrauktai į programą 13-ajai Kauno bienalei teko svarbus vaidmuo – palaipsniui nuteikti, koncertiniais terminais kalbant, „apšildyti“ auditoriją, karantino sėsliais paverstus žmones iš naujo pratinti prie maršruto į Kauną.

Marija Martinaitytė

Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“

Gėlės scenoje ar prie jos įprastai atsiranda tik po pasirodymų. Salėje, kurioje vyks Eglės Švedkauskaitės režisuotas performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, jau guli laukinių gėlių šūsnis – joje galima įžvelgti nuorodas ir į kūrinį įkvėpusios menininkės Veronikos Šleivytės meilę gėlėms, ir į kartu su gėlėmis karikatūriškai asocijuojamą moteriškumą. Prasidėjus vyksmui gėlės lėtai išdalinamos žiūrovams, daugiausia žiūrovėms.

Jurgita Ludavičienė

Jolantos Sendaitės-Paulauskienės paroda „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Žmogaus ir gamtos santykis pastaraisiais metais patyrė daugybę pokyčių. Visai neseniai žmogus nesusimąstydamas gamtą traktavo kaip išteklius (dažnai apgaulingai laikydamas juos neišsenkančiais), kaip įrankį ir nuosavybę. Vis dėlto daugybė dalykų ilgainiui privertė suvokti, kad žmogus irgi yra gamtos dalis.

Rokas Dovydėnas

Senųjų kultūrų ir šiuolaikinio meno sąšaukos

Pernai rudenį Istorijų namuose atidaryta paroda „Deivės ir kariai“ kuria pasakojimą apie, ko gero, žymiausią lietuvę mokslininkę Mariją Gimbutienę ir vizualiai pristato jos hipotezes apie Europos kultūros ištakas: čia vykusį senosios matriarchatinės ir naujosios patriarchalinės kultūrų susidūrimą. Parodos temos įdomiai siejasi su keliais kūriniais iš vėlyvą rudenį atidarytos ir po įvairias erdves pasklidusios 13-osios Kauno bienalės. Perėjus abi parodas atrodo, lyg žiūrėtum per žiūroną iš abiejų pusių. „Deivės ir kariai“ pateikia platų požiūrį, o darbai Kaune sufokusuoja žvilgsnį. Tad žiūrovui, aplankiusiam mokslinę ekspoziciją, būtų verta susipažinti su tų pačių temų interpretacija šiuolaikinio meno kalba.

Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas

Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu

Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?

Ugnė Brazytė

Apie kėdę iš parodos „Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Daugybėje vietų nesuskaičiuojamą kiekį kartų regėta. Močiutės bute, mokykloje, valgykloje ar net biure matyta. Tokia įprasta, lengvai atpažįstama, net širdžiai miela. Tai – jos didenybė Kėdė! Ir ne bet kokia, o pretenzingai vadinamoji milijonine. Ne, tiek ji tikrai nekainavusi. Milijonas žymi pagal šį modelį pagamintų kėdžių skaičių praėjus vos dešimtmečiui po architektės Brigitos Adomonienės originalaus projekto Nr. 477-01 sukūrimo 1962 metais. Ir štai ta viena laimingoji iš milijono keturkojų užsikorė ant pjedestalo ką tik duris Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje atvėrusioje parodoje „Kasdienybės architektės“. Kaip kėdė iš virtuvės ar tiesiog šiukšlyno pelnė tokią garbingą vietą muziejuje? Kodėl visai netolimoje praeityje ar net nūdienoje vis dar aptinkamas įprastas baldas parodoje apie XX a. 6–9-ąjį dešimtmečiais Lietuvoje kūrusias architektes tampa eksponatu?

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Agnė Narušytė

Eglė degė turbūt neilgai, nes atsivėrė tik penkiolikos kvadratinių metrų skylė, išviešinusi jos metalinius griaučius ir slaptą sandėliuką. Jie gaudė Kalėdų vagį kaukdami Kauno gatvėmis, paskui uždarė ligoninėje kartu su kitais bepročiais. Miestiečiams teko uždangstyti skylę žaliomis šakomis ir atkurti smilgas. Jų koteliuose įverti laidai nuo karščio užvirė – tą masę dabar reikėjo iškrapštyti ir įverti naujus. Iš kai kurių smilgų neliko nieko, todėl jas gamino iš naujo. Bet iki Kalėdų, regis, suspėjo.

Rita Mikučionytė

Paroda „O kur žmonės?“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Viskas prasidėjo beveik prieš metus, kai NDG pakvietė 14–18 metų jaunuolius dalyvauti unikaliame edukaciniame projekte „Kažkoks keistas menas“ ir įgyti parodų kūrimo patirties. Atsižvelgiant į kūrybinių užduočių rezultatus (visi norintieji turėjo sukomponuoti ir nufotografuoti tris – „nuobodų“, „keistą“ ir „įdomų“ – objektus bei aprašyti kompoziciją) buvo atrinkti 25 projekto dalyviai (vėliau du iš jų pasitraukė) iš 13-os įvairių Vilniaus mokyklų.

Virginija Vitkienė, parodos kuratorė

Williamas Kentridge’as atvyksta

Ateinančių metų sausį kaip vienas pagrindinių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginių Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejuje bus atidaryta pasaulinio garso menininko Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko neatmename“ („That Which We Do Not Remember“). Gimęs ir augęs Pietų Afrikoje, šis litvakiškas šaknis turintis kūrėjas pirmą kartą lankysis Lietuvoje. Kas tai – jo viešnagė ar sugrįžimas? Ką reiškia parodos pavadinimas – susirūpinimą, priekaištą, nuogąstavimą ar tiesiog faktą? Provokuodamas ne tik stiprias emocijas, bet ir mąstymą apie fundamentalius istorijos bei visatos dalykus, autorius per savo kūrybą kviečia žiūrovą keliauti drauge ir ieškoti reikšmingų atminties atradimų.