Kalėdų vagys

Eglė degė turbūt neilgai, nes atsivėrė tik penkiolikos kvadratinių metrų skylė, išviešinusi jos metalinius griaučius ir slaptą sandėliuką. Jie gaudė Kalėdų vagį kaukdami Kauno gatvėmis, paskui uždarė ligoninėje kartu su kitais bepročiais. Miestiečiams teko uždangstyti skylę žaliomis šakomis ir atkurti smilgas. Jų koteliuose įverti laidai nuo karščio užvirė – tą masę dabar reikėjo iškrapštyti ir įverti naujus. Iš kai kurių smilgų neliko nieko, todėl jas gamino iš naujo. Bet iki Kalėdų, regis, suspėjo.

Klausiausi reportažo tamsoje per pūgą taksi važiuodama iš oro uosto. Ką tik spoksojau pro pilotės Astos skraidinamo lėktuvo langą į Vokietijos miestus. Jų spalvotų spingsulių įmantrūs kiauraraščiai žibėjo lyg žaisliukai ant neaprėpiamos eglės, kuria naktį virsta mūsų Žemė. Lenkiją tikriausiai paslėpė debesys, nes liko tik tamsą praardęs horizontas ir aš, pakibusi belaikėje erdvėje. Bet radijo pašnekovų piešiamas gaisro reginys jau trynė ekstazės prisiminimą. Tą naktį ugnis netikro medžio raketa šovė aukštyn, plevėsavo spalvotų dūmų vėliava praskrendančiai Astai, rotušei ir gaisrą filmuojantiems miestiečiams. Ateities analuose šis įvykis gal bus minimas kaip pabaigos pradžios ženklas, o gal – kaip aukojimas naujajam tikėjimui, kurio netikėliai dar nesupranta. Šventoji ugnis ryja stabą, kasmet įteisinantį stebuklo užmarštį, žmonės pabus, – mąstė spektaklio autorius. Ugnis turėjo...

Staiga prisiminiau, kad mano gesintuvo galiojimo laikas baigėsi prieš du mėnesius. Tiesa, prekybos centre nusipirkau naują, bet ant jo nėra datos, tik parašyta, kad reikia patikrinti. Kur, po velnių, patikrinti? To vairavimo instruktoriai nepasako. Taisyklėse neparašyta. Ir nėra kada aiškintis. Netgi truputį gėda. Todėl mano dar trumpa vairuotojos biografija pažymėta jau trimis gesintuvais, kaip paršeliai besivoliojančiais bagažinėje. Po metų bus keturi. Paskui penki, šeši, septyni... Jie veisis, pradės virsti lauk, persekios mane kaip tie cypsintys, trepsintys, verkiantys, dunksintys žaislai, kurie vijosi animacinę mergaitę, prisišaukusią juos septynžiede gėlele. Metas imtis tyrimo. Išdrįsau paklausti patyrusių vairuotojų – vieno, kito, trečio, ketvirto... Paaiškėjo štai kas: niekas nežino, kur dėti nebegaliojančius gesintuvus. Vieni vežiojasi užmirštą seną ir tik policininkų paliepti nusiperka naują, kuris papildo kolekciją bagažinėje; kiti juos išveža į sodo namelį; treti atiduoda uošviui; ketvirti nupurškia dažais ir daro meno kūrinius. Tad gesintuvų yra beveik visur. Jų raudoni cilindrai užpildo ertmes, kaupiasi ten kaip nežinojimo kapsulės. Jie – mano Kalėdų vagys, priekaištaujantys iš visų parduotuvių lentynų, kol ieškau dovanų.

Laukiam ir bijom ne dar nesuvokiamo karo, o jau gana gerai pažįstamo Kalėdų vagies, kuris slankioja po Europą vydamasis mažąją o (vadinkime ne tik daiktus, bet ir virusus lietuviškai). Pasivijo Nyderlanduose. Anglai bandė jo nematyti, bet karalienė jau atšaukė pietus su šeima. „Karantino Kalėdų laikotarpiu nebus“, – tvirtina Vokietijos sveikatos ministras. „Vėl grįš karantinas?“ – klausia Lietuvos duomenų mokslininkas. O aš jau net nebeatsidarau straipsnių su tokiomis antraštėmis. Istorijos ir nuogąstavimai ima kartotis, kaip anksčiau kartodavosi tik pačios Kalėdos. Jei grės dar viena šeimos šventė ekrane, apsimesiu, kad sudužo kompiuteris, interneto laidą nugraužė pelė, elektrą pavogė Lukašenkos agentai, liko tiktai knygos, kuriose šis scenarijus neparašytas. Vis dar tikiuosi, kad mažoji o šiek tiek pavėluos ir tik naujų metų kalendoriuose įrašys nulį. Kaip antikinės biurokratijos laikais, kai akims reikėjo omikrono patikinimo, kad šios dienos niekas neužmiršo, nepražiopsojo, kad tuštuma nėra klaida, čia ir turi būti tuščia, kad niekis yra įmanomas. Tikiuosi, tai įvyks ne anksčiau nei po dviejų savaičių, o dabar dar padūkim, kol viruso klaida mus vėl užmigdys žiemai.

„Miegas irgi būna Kalėdų vagis“, – sako tėvas, ir aš juo tikiu. Nes kažkas panašaus jau buvo. Tris paras rėkęs kūdikis pagaliau užmigo. Sėdime aplink stalą, krūpčioja ką tik uždegta žvakė, keisdama spalvų paletes mirkčioja eglė, už lango sninga kaip dabar, katė įsitaiso man ant kelių, perlaužiame plotkeles, lėkštėje sukomponuoju įprastus kauburėlius – silkės su morkomis, silkės su grybais, silkės su burokėliais, baltos mišrainės, trijų virtinių su grybais, – gana greitai jie dingsta palikdami tik oranžines, raudonas ir geltonas dėmes. Visą dieną virtuvėje praleidusios mamos akys vis ilgiau pabūna užmerktos. Nusvyra per naktį sargavusio tėvo galva, bet niekas nerikteli „nemiegok!“. Sesuo jau prigulė, nes per Kalėdas ves rytmetinę radijo laidą. Gurkšteliu aguonų pieno – sušylu, grimztu, nieko. Kai prasimerkiu, kambaryje tamsiau – iš žvakės liko vaško bala. Tarp tėvų nulinkusių galvų voras jau nutiesė pirmąją tinklo giją. Tik purtosi eglė, šnara blizgučiai, burbulo šonus barškina katės nagai.

Gerai, kad pašalo – Kalėdų bent jau nebepavogs lietaus garsas. O tai laukčiau, kada už lango girdimą šniokštimą permuš skimbčiojimas į gipso-kartono lubas iš viršaus. Tuomet pašokčiau nuo kėdės ir vaikščiočiau užvertusi galvą, mėginčiau nuspėti, kurioje vietoje prasiverš. Pirmiausia įtarčiau šešias parudavusias plokščių siūles – gal ten? Nesulaukusi eičiau išėminėti ašakų iš skumbrės, kaisti bulvių, malti grybų virtiniams. Ir kai jau užsimiršusi vyniočiau dovanas, išgirsčiau su barbenimu į langą nesupainiojamą papsėjimą į pušines grindis. Bėgčiau link garso. Pamatyčiau, kad dar švariame lubų plote – jau septintoje vietoje – pakibęs lašas. Stebėčiau, kaip jis pampsta ir papteli man ant kaktos. Pulčiau iš po vonios traukti dubenį, statyčiau po vėl grėsmingai augančiu vandens tešmeniu. Tada lašai jau kietai muštų plastmasinį būgną. Užmirštos pridegtų bulvės. Jas išmetusi užmerkčiau puodą ir kartu su draugu važiuotume pirkti naujų. Grįžę neliptume iš automobilio. Žiūrėtume, kaip temsta ir aprasojusiame lange daugėja šviesos mėnulių. Čia mes pasijustume pabėgę nuo garso, kuris ten, viršuje, jau tikriausiai virto pliumpsėjimu ar netgi teškenimu. Reiktų išpilti vandenį, kad garsas vėl taptų plastmasinis. Bet mes negalėtume pasijudinti. Įsivaizduotume, kad ir kiti viršutinio aukšto gyventojai sėdi automobiliuose, laukia, kol oras pasikeis, čia pat išsiverda vakarienę, paseka vaikams pasakas, pasimyli ir suminga. Tokio protesto dar niekas nebūtų sugalvojęs. Apie mus parašytų laikraščiai! Taip mes ir prasėdėtume Kalėdas svajodami apie amžiną sausrą, kai lietaus laikas nebesiverš į namus kaip chronius, tas griuvinėjantis girtuoklis, laužantis kasdienybės ir švenčių ritmo struktūras.

„Laikas tikrai nėra vieno didžiausių Antarktidos ledynų sąjungininkas“, – ir vėl pranešė žiniasklaida apie klimato kaitą – (ne)tolimos ateities Kalėdų vagį. O dabar laikas – irgi niekam ne sąjungininkas niekada nesibaigsiančiame kare su darbų armija. Skaitmeninės technologijos jai tiekia neišsenkantį ginklų arsenalą. Bet kada, net rašant šias eilutes, feisbuko pranešimai gali atitraukti dėmesį nuo mūšio lauko, virš kurio jau skrieja elektroninio pašto bombonešiai. Melagingais atsakymais mėginu juos siųsti už Naujųjų ribos, tarsi ten atsivėrusios laiko platybės prasklaidytų smūgius ir man beliktų atsargiai tipenti per pažadais užminuotą lauką. Žinau, kad naivu, kad minų nepavyks išvengti kaip ir lietaus – sėdint automobilyje. Grįžtu į postą. Kad neįvyktų branduolinis skambučio sprogimas, išjungiu telefono garsą. Pirštais tratinu raides net nesidairydama – į kokią nors prasmę vis tiek pataikysiu šituo kulkosvaidžiu. Ir taip – iki pat Kūčių, kai reikės malti aguonas, pjaustyti silkę ir morkas. Gal tik Kalėdų dieną galiu tikėtis paliaubų, kai iš virtualaus „ten“ skries tik sveikinimų žinutės. Jei koks nors pamirštas tekstas neužpuls iš interneto pasalų.

Nereikėjo deginti eglės. Kalėdas ir taip vagia laikas, vagia darbas ir karas, vagia mažoji o. Jas vagia įsisenėjęs namo pelėsis, grasinantis kitąmet persimesti į plaučius. Jas vagia viesulas ir besniegė tamsa. Vagia lietus ir visų bagažines užkemšantys gesintuvai. Vagia ligos ir barniai, kūdikiai ir laikraščiai, pasiutę šunys ir morčiuojančios katės. Vagia net kalendoriai, sutapdinę Kalėdas su savaitgaliu. Vagių, tiesą sakant, tiek daug, kad belieka stebėtis, kai Kalėdų niekas nepavagia. Kai pasitraukia debesys ir negandos, visi nuščiūva ir lieka tik vienas tų retų grynosios erdvės periodų.

Štai rytas. Lyg ir saulė bus. Išvedu Pepę. Po sniegu automobiliai miega. Žmonės grįžo namo. Pepė bėga į kalną, o aš nespėju. Savaitės pradžioje lijęs lietus užšalo. Einu atsargiai, bijodama sutraiškyti ledo smilkinį, po kuriuo matosi parudavusios žolės kraujagyslės. Staiga išgirstu balsą:

– Ei!

Atsisuku į tą ei.

– Pametėt laišką.

Kokį laišką? Jau seniai negavau jokių laiškų. Gal tik išskyrus Alekso, suliniuotą, su raudonai užbrėžta parašte ir pilną eilėraščių – „Dvylika apaštalinių“, po žodį eilutėje. Jis liko knygoje apie Šaltojo karo pabaigą tarnauti žymekliu – tikrai pamenu. Bet mano kaimynė – jau seniai į pensiją išėjusi teisininkė, vedžiojanti trumpakoję kalytę Ridžę, kurią prižiūriu, kai ji išvažiuoja, ir palaistau jos tūkstantį pelargonijų, – man tiesia pailgą voką. Paimu, adresas langelyje tikrai mano. Praplėšiu, ištraukiu perlenktą lapą. Skaitau: kreipinys vardu, mandagumo frazės, toliau:

Jūsų skundas išklausytas ir išnagrinėtas. Nutarta jį patenkinti. Nors taisyklėse tai nenumatyta, iki Trijų karalių interneto ryšys išjungiamas. Visuotinai. Kad nesibrautų į galvas Kalėdų vagys. O gesintuvai tikrinami Vilkpėdės g. 20A. Kaina – 4 eurai. Pagarbiai –

Pasirašiusiojo pavardės ir institucijos neįskaitau – tarsi kažkas būtų netyčia paspaudęs gretimus klavišus. Pakeliu galvą – kaimynė tebestovi, įsmeigusi į mane rudas akis.

– Na ką, gera žinia?

– Nežinau, gal ir gera, bet keistoka. Ar pas jus nedingo internetas?

– Dingo? Aš jo neturiu. Bet ateities paveiksle yra ir tamsių spalvų.

Gal ir yra. Bet ne šiandien. Lipam į ledinį kalnelį jau dviese. Kalytes randam uostinėjančias vieną joms kažkuo ypatingą tašką baltoje, dar neišpėduotoje plynėje. Pepė griūna ant nugaros ir trinasi į tą vietą – iš jos lieka tik juodo kailio kretulys, špaguojantis orą rudomis kojomis. Kai ji nubėga, ton vieton griūva Ridžė, raitosi it vikšras.

– Šuner numeris penki, – sako kaimynė. Abi juokiamės.