Ateinančių metų sausį kaip vienas pagrindinių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginių Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejuje bus atidaryta pasaulinio garso menininko Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko neatmename“ („That Which We Do Not Remember“). Gimęs ir augęs Pietų Afrikoje, šis litvakiškas šaknis turintis kūrėjas pirmą kartą lankysis Lietuvoje. Kas tai – jo viešnagė ar sugrįžimas? Ką reiškia parodos pavadinimas – susirūpinimą, priekaištą, nuogąstavimą ar tiesiog faktą? Provokuodamas ne tik stiprias emocijas, bet ir mąstymą apie fundamentalius istorijos bei visatos dalykus, autorius per savo kūrybą kviečia žiūrovą keliauti drauge ir ieškoti reikšmingų atminties atradimų.
Tibro upės krantinė Romoje, tarp Sisto ir Mazzini tiltų. Dešimtmečiais ant šių sienų augo pelėsiai, bakterijos, kaupėsi įvairūs teršalai, patamsindami uolienos spalvą. Penki šimtai metrų smiltainio plokštumos paskiriama ornamentiniam frizui, ir projekto autorius Williamas Kentridge’as priima netikėtą sprendimą: ne piešti figūras, o išvalyti foną, kad jos taptų matomos. Tibro vanduo pumpuojamas, pašildomas ir didelio slėgio purkštuvu nuvaloma tai, ko nereikia piešiniams. Taigi ant sienos nieko nėra uždažyta, nieko pridėta, tik nuimta. Aišku, po kiek laiko uoliena vėl patamsės, ant jos vėl kaupsis bakterijos ir teršalai. Kūrinys pamažėl išnyks, palikdamas vos matomą pėdsaką. Šis įspūdingas efemeriškas projektas vadinasi „Triumfai ir aimanos“ („Triumphs and Laments“, 2016). Perkėlus ant sienos piešinių eskizus paaiškėjo, kad liko neužpildyta viena atkarpa, maždaug keleto metrų dalis, kurioje trūksta figūros. Menininkas nusprendė palikti ten tamsų kvadratą, juodąją dėmę, po kuria italų kalba užrašė: Quello che non ricordo – „Tai, ko neprisimenu“.
Pasak Kentridge’o, Romos projekto užuomazga tapo jo nežinojimas, kad visai netoli krantinės, maždaug kilometro atstumu nuo visų lankomos žymiosios Šv. Petro bazilikos, egzistavo pirmasis getas – uždara vieta, kur atskirtyje gyveno žydų bendruomenė. Ir Šv. Petro bazilika, ir getas išties yra modernybės produktai. Būtent šioje atkarpoje yra krantinė, kurios uolienoje iki šiol galima rasti išplautojo frizo elementų. „Tai turėtų atstoti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – aiškina kūrinio autorius.
Kas yra Williamas Kentridge’as?
Pasaulinio pripažinimo sulaukęs, vienas įtaigiausių šiuo metu kuriančių menininkų Williamas Kentridge’as (g. 1955 m. PAR) pirmą kartą pristatomas Lietuvoje, Kaune, kur jo litvakiškos kilmės šaknys. Užaugęs Pietų Afrikoje, įstabios gamtos ir pramoninio kraštovaizdžio kontrastų pažymėtame Johanesburge, kurti šis menininkas pradėjo dar apartheido metais, tad jo kūriniai persmelkti vietos jausenos ir aštrių temų – žmogaus teisių, rasinės ir turtinės nelygybės, revoliucijų, gluminančios garbingų idealų ir gėdingos, į žmogaus orumą besikėsinančios kasdienybės akistatos.
Kentridge’o tėvas – advokatas, anuomet gynęs nukentėjusius nuo apartheido. Pirmiausia jis studijavo politikos mokslus, po jų – vizualiuosius menus, paskui – aktorystę ir režisūrą. Išbandęs save šiose srityse, atrado balsą tada, kai įvairūs pilietinės ir kūrybinės raiškos būdai susiaudė į unikalų meninį kalbėjimą, į kurį nūdien įsiklausoma ir kuris yra išgirstamas svarbiausiuose pasaulio menų centruose. Kentridge’o kūrybai būdingas natūralus kalbėjimas apie politines, pilietines ir socialines realijas – tai jo skiriamasis bruožas, jis genialiai žongliruoja tarp turinio aštrumo ir paveikios estetikos. Parodos žiūrovo išankstinis nusistatymas supurtomas, stereotipinis požiūris kvestionuojamas. Nuostatas ir stereotipus teks paleisti ir apsilankius Kentridge’o parodoje „Tai, ko nepamename“.
Kentridge’o įtaigumą lemia gebėjimas kurti dalyvavimo įvykiuose atmosferą. Ekspozicijoje apžiūrėsime kūrinius, keliaudami menininko bei su juo nuo 2005-ųjų bendradarbiaujančios scenografės Sabine Theunissen pasiūlyta parodos trajektorija ir taip patirdami iš įvairaus žanro kūrinių sukonstruotas alternatyvaus mąstymo ir pasaulio matymo visumas.
Kūrybinį procesą Kentridge’as pradeda nuo dvimačio statiško piešinio anglimi. Nutrindamas, papildydamas ir fotoaparatu fiksuodamas pokyčius, menininkas sukuria judančius paveikslus – vaizdo kūrinius ir ciklus, juos derina su režisuoto filmavimo scenomis, vėliau sluoksniuoja parodos erdvėje, papildydamas statiškais, kinetiniais, garsiniais objektais, iškelia dalį piešinių ant galerijos sienų ir laiptų, sukurdamas atviras ir intymias erdves kiekvienam žiūrovui. Pats atlikdamas performansus, jis tampa filmų personažu, taip pat režisuoja operas, kuria jų scenografijas ir mikropasaulius. Kentridge’as dirba aplink save suburdamas profesionalus, uždegdamas juos aistra, užkrečiamai ieškodamas geresnės savo ir žmonijos versijos.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje pristatoma paroda „Tai, ko nepamename“ kalba apie selektyvią žmonijos atmintį. Faktų, istorijų, atsiminimų išstūmimas, kaip savisaugos ar propagandos priemonė, būdingas tiek Johanesburgo, tiek Romos, tiek Kauno gyventojams. Visi pasirenkame (kartais net privalome tai daryti dėl psichikos stabilumo), ką prisiminti ir ką pamiršti. Tad mūsų tikrovės suvokimas yra paveiktas mąstymo pertrūkių, kuriuos menininkas siūlo užpildyti, kad praturtėtų mus supančio pasaulio supratimas, kad ieškotume ir rastume sąsajų tarp skirtingų tikrovės versijų, naratyvų.
Kentridge’as atvyksta į šalį, kurioje jo šeimos ir tautos istorija iki šiol išstumta į atminties paraštes. Menininkas tai daro tikėdamasis ir užpildyti savo atminties trūkius, ir kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi, o gilūs, socialinio jautrumo ir paveikios estetikos kupini kūriniai padeda sutelkti Kentridge’o minimą energiją, sujungia išdaužytos istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčiuosius.
Kur yra Kovno?
Su Kentridge’o pavarde susidūriau 2009 m. kuruodama 8-ąją Kauno bienalę. Jo duktė Alice Kentridge buvo Pietų Afrikos litvakų kūrybinėje komandoje, kuri bienalei pasiūlė tarpdisciplininį projektą „Kur yra Kovno?“. Menininkai Yda Walt, Cheryl Rumbak, Philipas Milleris inicijavo kelių savaičių kūrybines dirbtuves, kurių metu Kaune su jaunimu buvo ieškoma žydiškos kultūros pėdsakų. Alice prisijungė prie komandos kaip stebėtoja, susitikimų su studentais dalyvė, dokumentuotoja. Jos esė, parašyta po pirmojo vizito protėvių žemėje, buvo nuoširdaus liūdesio ir nusivylimo kupinas tekstas apie miestą, ištrynusį daugiau kaip trečdalį savo gyventojų iš atminties, būties, istorijos. Kaune ji nerado nei gyvos žydų kultūros, nei pastangų sukurti atminties ženklus apie žydų bendruomenę, kuri kadaise miestą ir kūrė, ir turtino. „Apsilankymas Lietuvoje – nusivylimą keliantis projektas“, – rašė Alice. Nepaisant to, kad lietuviai stengiasi prižiūrėti memorialus ir muziejus, neįmanoma nepasijusti priblokštam netekties to, kas kadaise čia egzistavo: „Kas buvo toji „sugrįžimo“ vieta? Tušti pastatai, atokiai miškuose pastatyti monumentai. Sugrįžti reiškė susidurti su nebūtimi, siaubingu žydų gyvenimo nebuvimu, kuris šitaip užpildęs gatves“ (Alice Kentridge, Lithuania Notes. 2009).
Prisipažinsiu, iki projekto „Kur yra Kovno?“ man, ir ne man vienai, Holokaustas, žydų tautos genocidas, artimoje aplinkoje, mano mieste buvo nauja tema. Apie tai nerašyta nei istorijos vadovėliuose, nei žiniasklaidoje. Dar nebuvo įvardyti lietuviai, kolaboravę su naciais per masines žudynes. Buvo ištrinti tragiškai nužudytųjų vardai, lyg jų net nebūtų buvę. Nežinojau, kodėl Alice esė minimi žydams priklausę Laisvės alėjos pastatų antri aukštai yra tušti, o senamiestyje dažnas namas suvis apleistas ir bešeimininkis. Kai gimiau, nuo Holokausto tragedijos buvo praėję trisdešimt metų. Pietų Afrikos litvakų inicijuoto projekto metu buvo prabėgę dar trisdešimt. Per diskusiją su vietos jaunimu versdama užduodamus litvakų menininkų klausimus springau nuo ašarų. Kai suvokiau, kad nieko apie tai nežinojau, mane ištiko egzistencinis siaubas. Nežinau, kas buvo užrišę burnas mūsų seneliams bei tėvams ir kodėl močiutės vaikystėje nepaklausiau, kur dabar yra ta žydų parduotuvės savininkų šeima, apie kurią ji keistai minorišku balsu vis pasakodavo buvus tokią malonią, į skolą maisto ir kitų prekių duodančią. Niekas mano aplinkoje apie tai nekalbėjo nei garsiai, nei pašnibždomis – nei apie žmones, nei apie tragišką jų žūtį, nei apie išlikusių to košmaro liudytojų traumas. Iki projekto „Kur yra Kovno?“ man šie dalykai buvo tai, ko aš nepamenu...
Aš ir mano užmarštis
Noras užpildyti sąžinės žiotį skatino atrasti, aktualizuoti atminties temą tiek Kauno bienalėje, tiek „Kaunas 2022“ programoje, kur atminčiai skiriamas ypatingas dėmesys, o nauji meno kūriniai – parodos, spektakliai, gyvi pasakojimai, gatvės menas, knygos – padės mūsų visuomenei susitikti su nekupiūruota savo miesto ir šalies istorija, blaivytis nuo amnezijos, auginti empatiją, išdrįsti atminti, išdrįsti kalbėtis.
Kai kviečiau Kentridge’ą pristatyti parodą „Kaunas 2022“ programos metu, nežinojau, kad tai su jo dukra Alice anuomet buvome susitikę Kaune. Kviečiau šį didį menininką į Kauną žinodama, kad jis turi moralinę teisę atsisakyti vykti į šalį, iš kurios dar XIX a. pabaigoje, carinių pogromų laikais, iškeliavo ir todėl XX a. tragiškų įvykių išvengė jo proseneliai ir seneliai. Žinojau, kad Pietų Afrikos Respublikos litvakai yra pagrįstai nusiteikę prieš nūdienos Lietuvą, kaip nepakankamai reflektuojančią Holokausto praradimus ir dalyvavimą genocido akcijose. Visa tai – baisi, nemaloni tiesa. Vis dėlto nuo 2016-ųjų kas pusmetį rašydama laiškus, organizuodama susitikimus, dėjau vis naujas pastangas, kad Kentridge’o paroda Lietuvoje būtų pristatyta. Stengiausi ir todėl, kad nesu patyrusi paveikesnių parodų nei Kentridge’o kūrybos ekspozicijos Niujorke, Londone, Bazelyje. O labiausiai vyliausi, kad jis vien savo sutikimu dalyvauti prisidės prie taip reikalingo proceso, atminties susigrąžinimo, padėdamas mums gydytis nuo to, ko nepamename ar nenorime prisiminti.
Sutikęs dalyvauti, Kentridge’as įsitraukė su jam būdinga didele energija, ir šalia tokių pripažintų savo kūrinių kaip „Laiko atmetimas“ („The Refusal of Time“, 2012), „Piešimo pamokos“ („Drawing Lessons“), „Piešiniai projekcijai“ („Drawings for Projections“), specialiai parodai sukūrė sienos piešinių seriją ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kieme pritaikytą instaliaciją „Tu, kuris niekad neatvykai“ („You Who Never Arrived“).
„Laiko atmetimas“
Kentridge’o „Laiko atmetimas“ – penkių vaizdo projekcijų ir kinetinio, nuolat vienodu ritmu judančio objekto, kurį pats autorius vadina „mašina“ arba „drambliu“, instaliacija. Parodoje Kaune menininkas naudoja ir įspūdingai didelius šio kūrinio plėtinius – pasaulio procesijos motyvą, naudojamą vaizdo instaliacijoje, piešinių forma perkelia ant muziejaus sienų. Žiūrovai, sekdami parodos architektės Theunissen siūloma patyrimo trajektorija, bus kviečiami prisijungti prie šios už laiko ribų vykstančios eisenos.
Laiko fenomeną minėtame kūrinyje Kentridge’as tyrinėja atsispirdamas nuo įvykio, kai 1905 m. Albertas Einsteinas paskelbė reliatyvumo teorijos tezes, taip pat gilindamasis į mokslo istoriko Peterio Galisono tekstus. Su šiuo Harvardo profesoriumi menininkas valandų valandas gvildeno XIX a. pabaigoje vyravusias mokslo prielaidas, lėmusias reliatyvumo teorijos atsiradimą. Du „sunkiasvoriai“ meno ir mokslo žmonės diskutavo ne todėl, kad Kentridge’as būtų siekęs savo kūriniu vizualizuoti mokslo teorijas. Pokalbiai veikė kaip kaupykla vaizdinių, inspiracijų, laikmečio nuorodų, ženklų, žinių apie laikotarpio, kai gimė reliatyvumo teorija, technologinius pasiekimus. Kentridge’as siekė įsigilinti į šviesos greičio reiškinį, šviesos ir garso bangas, XX a. pradžioje atsiradusį nespalvotą nebylųjį kiną, pirmųjų geležinkelio stočių laikrodžius, jų nustatymo ir tarpusavio suderinimo mechanizmus, globalius laiko zonų žemėlapius, kuriuos sudarinėjo prancūzų matematikas, Ilgumų biuro (Bureau des Longitudes) prezidentas Henri Poincaré. Tiek Poincaré, tiek Einsteinas susidūrė su radikalia idėja: visais būdais (ir ilgumomis, ir platumomis) išmatuotas, industrializuotas ir tarpusavyje susijęs pasaulis nepakeičia fakto, kad laikas nėra absoliutus, bet santykinis ir nepavaldus kontrolei. Ši išvada yra Kentridge’o kūrinio „Laiko atmetimas“ ašis.
Suvaldytas trisdešimties minučių pasaulis, pasitelkiant vaizdinius ir garsus sukurtas harmoningas chaosas (taip, tai oksimoronas) parodos lankytojui leidžia išsklęsti iš realybės orbitos ir vėl sugrįžti į tobulą tvarką – metronomo taktais žabojamą laiką. Šio kūrinio epicentre – orą pumpuojanti mašina, menininko prilyginama plaučių dumplėms, arba „drambliui“. Metafora pasiskolinta iš Charleso Dickenso romano „Sunkūs laikai“ (1854), kuriame rašytojas drambliu vadina Paryžiaus dumples, sinchronizuojančias laikrodžių mechanizmus, – galingą gamyklinę mašiną, judančią aukštyn žemyn kaip dramblio galva melancholiškos beprotybės būsenoje.
Melancholiškas, nepriklausantis nuo veiksmo vaizdo projekcijose mašinos ritmas susipina su vaizdų seką lydinčiais garsais ir muzika (kompozitorius Philipas Milleris). Kūrinį Kentridge’as formuoja sferiškai, kaip begalinę visatą, o žiūrovą pastato į jos epicentrą, iš kurio galima stebėti šviesos bangų pulsavimą, Žemės amplitudžių matavimus, metronomų pastangas sukontroliuoti chaosą ir aritmiją, desperatišką žmonijos troškimą atsukti laiką atgal, makabrišką šešėlių procesiją, šokio ritmu žingsniuojančią juodosios skylės, kurioje nebėra nei laiko, nei materijos, link. Kūrėjo pasaulis peržengęs planetos ribas. „Kai dabar per teleskopus stebime žvaigždes ir galaktikas, matome jų vaizdą prieš tūkstančius, milijonus metų. Bet jei šiuo metu galėtume būti visatos platybėse 2000 šviesmečių atstumu nuo Žemės, teisingoje pozicijoje Žemės atžvilgiu, galėtume per teleskopus stebėti 2000 senumo įvykius Žemėje – nukryžiuojamą Kristų arba nusiplaunantį rankas Poncijų Pilotą ir daugybę kitų vaizdinių. Visatą suvokiu ne kaip tuštumą, bet kaip erdvę, pilną nesibaigiančių laike vaizdinių, iš Žemės sklindančių į kosmosą, laukiančių, kol bus sugauti stebėjimo prietaisų skirtingose visatos dalyse“, – viename interviu savo meninės kalbos pasirinkimus komentuoja kūrėjas (On ‘The Refusal of Time’, Louisiana Channel: channel.louisiana.dk. 2017).
„Laiko atmetimas“ – tai Kentridge’o šedevras, atskleidžiantis šio genialaus menininko mąstymo amplitudę ir naudojamų priemonių spektrą: piešinys kreida (šįkart reversu), filmavimas, nespalvotos kinematografijos kadrai, Dados Masilo šokis, Philipo Millerio muzika, sujungianti chaose gimusius kūrinio elementus į vientisą patirtį. Šiuo kūriniu Kentridge’as laiką eksponuoja ir kartu jo atsisako, kaip fikcijos, kaip žmonių sukurto konstrukto, reikalingo mūsų kasdienio gyvenimo kontrolei, tačiau bereikšmio visatos kūnų ir atstumų kontekste. Tai ir bandymas kalbėtis su savimi apie žmogiškąją būtį, nebūtį, amžinybę begaliniame visatos vaizdinyje.
„Piešiniai projekcijai“
Pasaulinėje meno scenoje Kentridge’as išgarsėjo animuotais piešiniais ir filmais, tyrinėjančiais laiką, kolonializmo istoriją ir revoliucinės politikos sudėtingumą. 1989–2020 m. jis sukūrė sustabdyto kadro principu kurtų vienuolikos filmų seriją, ilgainiui imtą vadinti „Piešiniai projekcijai“ („Drawings for Projection“, 1989–2020). Nors pradžioje serijos kurti neketino, ji tapo Kentridge’o vizitine kortele.
Tiek chronologiniu, tiek turinio požiūriu ciklas „Piešiniai projekcijai“ atskleidžia Pietų Afrikos politinį perėjimą nuo apartheido smurto prie demokratijos euforijos ir grimasų. Pasak autoriaus, visi filmai kurti be išankstinio scenarijaus ar siužeto, visuose ryškūs netekties, meilės, pykčio, užuojautos, kaltės ir atleidimo motyvai. Tai pasakojimai apie galios ištroškusį kasybos magnatą Soho Ecksteiną, jo žmoną ponią Eckstein ir jos meilužį, vienišą menininką Feliksą Teitlebaumą. Ciklo filmuose rodoma, kaip Soho susitaiko su savo silpnybėmis, pirmaisiais mirtingumo požymiais ir jo imperija žlunga.
Kentridge’as ciklą kuria jau trisdešimt metų – per visą savo karjerą, kuri sutampa su intensyviu Pietų Afrikos politinės kaitos laikotarpiu. Kaune žiūrovams kas mėnesį bus rodomas vis kitas ciklo filmas, suteikiant galimybę stebėti veikėjų transformaciją ir menininko santykio su politine, socialine ir kultūrine realybe pokyčius.
„Pradžioje vis priimdavau Soho kaip Kitą, ateivį, kurio personažas buvo labiausiai paremtas godžių pramonininkų įvaizdžiu iš rusiškų ir ankstyvųjų futuristų propagandos piešinių, George’o Groszo bei vokiečių ekspresionistų. Bet sukūręs kelis filmus supratau, kad jis daugeliu bruožų priminė mano senelį iš tėvo pusės: išties prieš daugelį metų buvau nupiešęs kostiumuotą savo senelį paplūdimyje ir jis atrodė kaip Soho. Taip suvokiau, kad, ko gero, jis nebuvo taip jau labai nutolęs nuo manęs paties, kaip tikėjausi. Kurdamas kitus filmus, iki pat „Sverti... ir norėti“ („Weighing… and Wanting“, 1998), ėmiau suvokti Soho ir Feliksą labiau kaip dvi skirtingas vieno personažo puses, o ne du iš esmės skirtingus personažus“ (Making Sense of the World. Louisiana Channel: channel.louisiana.dk, 2014).
„Piešiniai projekcijai“ – tai intymios, asmeninės Kentridge’o meditacijos, atspindinčios neramią pastarųjų trijų dešimtmečių Pietų Afrikos istoriją. Šis ciklas pasitarnavo tam, kad Kentridge’as būtų pripažintas kaip jautrus socialinėms temoms, savo šaliai įsipareigojęs kūrėjas. „Mane domina politinis menas, kitaip tariant, dviprasmybių, prieštaravimų, neužbaigtų judesių ir neaiškios baigties menas“, – teigia autorius, čia pat pabrėždamas, kad niekada nebandė iliustratyviai vaizduoti apartheido, tačiau neabejotinai jo piešinių ir filmų inspiracija yra visuomenės žiaurumai.
„Tu, kuris niekad neatvykai“
Kentridge’o parodos Kaune kulminacija – specialiai amfiteatrinės auditorijos erdvei kuriama instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“. Menininkas išsirinko ne parodoms, o dažniausiai iškilmingoms kalboms naudojamą salę ir permainė erdvę į koliažinį meninės realybės vaizdinį. Tikimasi, kad žiūrovas liks amfiteatrinės auditorijos aikštelėje, virš jo galvos iš keturių megafonų sklis kompozitoriaus Millerio specialiai šiam kūriniui sukurta muzika, kurią atlieka du dainininkai – afrikietis ir litvakas. Auditorijos didingumą pabrėžia puslankiu sukomponuoti kelių aukštų suolai – ant jų ir ant sienų bei langų bus komponuojamas Kentridge’o piešinys. Horizontaliai piešinį dalins du siužetai. Viršutinė, sienas ir langus dengianti kompozicijos dalis – Pietų Afrikos kraštovaizdis su milžiniškais medžiais. Apačioje ant puslankių suolų perkeltas žydų kapinių vaizdinys – apleistų, nuvirtusių ir išvartytų paminklinių akmenų kompozicija, atpažįstama kiekvienam, kuris lankėsi Senosiose žydų kapinėse Kaune. „Lyg būtų negana nužudyti gyvus žmonės, daugybėje pasaulio vietų yra išniekinti ir žydų kapai, tokiu būdu sunaikinant net galimybę atminti“, – komentuoja menininkas.
Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“, pasitikusi lankytojus žmonių figūrų procesija muziejaus kieme, išlydės mus viršutinėje auditorijos panoramoje suformuota įstabių šimtamečių medžių procesija. Medžių, kurie šaknimis ir šakomis sujungia gyvenimą ir mirtį, atmintį ir užmarštį. Medžių, kurie klausia: ką pamiršome apie save?
Paroda „Tai, ko neatmename“ veiks 2022 m. sausio 22–lapkričio 30 d. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas).
Susitikimas su menininku numatytas 2022 m. sausio 23 d. 11 val.
Visa „Kaunas 2022“ programa: www.kaunas2022.eu/programa
