Tarp disciplinų
Monika Krikštopaitytė
Tobulai netobulas pasaulis
Pokalbis su grafiku ir iliustratoriumi Mohammadu Barrangi, su žinia atvykstančiu į Tarptautinę Vilniaus knygų mugę
Mohammadas Barrangi Fashtami (g. 1988) yra kilęs iš Rašto (Rasht), miesto šiaurės Irane, šiuo metu kuria ir gyvena Londone. Jau kurį laiką atidesni knygos meno tyrinėtojai galėjo pastebėti talentingą prizus vieną po kito renkantį kūrėją tarptautiniuose prestižiniuose renginiuose Estijoje, Kolumbijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Slovakijoje, Italijoje ir kt. Tačiau per paskutinius kelerius metus Barrangi kūryba it sprogimas išsiplėtė masteliu ir užmojais, menininkas buvo pastebėtas ir įvertintas. Šiuo metu keli jo kūriniai papildė nuolatinę Britų muziejaus ekspoziciją, o viena kitą intensyviu režimu keitė kūrybinės dirbtuvės ir parodos (Los Andžele, Romoje, Edinburge, Londone).
Jonas Mekas
Žmogus negali gyventi vien tik melodrama
Pirmas viešas pareiškimas apie kino meną, avangardą ir „pogrindį“
Jonas Mekas mėgo manifestus. Kartais tai tebūdavo vienintelė frazė, paskubomis užrašyta ant po ranka pasitaikiusios servetėlės, bet būta ir tokių, kuriuose papunkčiui susakyti avangardinio kino principai, teigiama tokio kino nepriklausomybė, progresyvumas ir pasisakoma už kūrėjų išraiškos laisvę. 1961 m. Meko grupės vardu parašytame Naujojo Amerikos kino manifeste karingai išdėstomi principai, apibrėžiantys tai, ką mes šiandien vadiname avangardiniu ar pogrindiniu (angl. underground) kinu. O 1996 m. pasirodžiusiame „Anti kino šimtmečio manifeste“ teigiama, kad dominuojančią kino istoriją padiktavo kapitalas, ir kviečiama švęsti eksperimentinio kino amatininkiškumą, avangardinį kiną laikant neparašyta kino kaip bendros patirties su draugais istorija. Mekui apskritai būdingas manifestinis kalbėjimo būdas, ekspresyvus rašymo stilius, neretai matomas jo kritikos tekstuose. Toks yra ir 1965 m. rašytas ir čia pirmąkart lietuviškai spausdinamas „Žmogus negali gyventi vien tik melodrama“ (vertė Alvyda Stepavičiūtė).
Jurgita Ludavičienė
Drugelio efektas
Pokalbis su Agne Kuzmickaite jos parodos Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje proga
Tavo parodoje „Drugelio efektas“ nėra griežto chronologinio eksponavimo principo. Daug svarbesnis atrodo tapybiškumas: manekenų grupės išdėstytos ant juodo kilimo kaip vieni su kitais kontrastuojantys potėpiai, siekiant sukurti bendrą efektingą drobę. Visgi šiek tiek chronologinės linijos įžiūrėti galima. Labai anksti tapai žinoma, pradėjai dalyvauti mados šou. Buvai ryški dar studijuodama. Ekspozicija pradedama nuo pirmųjų kolekcijų. Ar galėtum papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią?
Ugnė Brazytė
Paroda, kurioje atsakymų ieškoti nereikia
Ievos Rutės personalinė paroda „vaizdai virsmai“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Vos išgirdus Ievos Rutės jau antros personalinės parodos pavadinimą „vaizdai virsmai“, įnoringos lietuvių kalbos gramatikos ištreniruotas protas įtariai suklūsta: ar tik nebus praleistas koks nors paaiškinimą ar bent jo nuorodą suteikiantis skyrybos ženklas? Pavyzdžiui, kableliu atskirtas šių žodžių derinys iškart nužymėtų dvi skirtingas kūrybos koncepcijas, matomas parodoje. Pirmoji – tai nespalvotos kraštovaizdžio fotografijos juostiniu aparatu, antroji – arbatos žolelių atvaizdų išgavimo procesas, kurį be kameros atlieka tik fotopopierius. Jeigu toks kablelio įsikišimas į pavadinimą vis dėlto neįstengtų nusakyti fototechnikos panaudojimo dvilypumo, galbūt padėtų kitas gramatinis intarpas, tarkime – brūkšnys? Šis pavadinime akcentuotų nuoseklų akimi matomo vaizdo ir jo virsmo fotografija ryšį.
Kristina Stančienė
Svečiuose pas Platoną
Kipro Černiausko ir Martyno Pekarsko tarpdisciplininio meno paroda „380 B.C.“
Kiprą Černiauską ir Martyną Pekarską dar iki šio bendro jų projekto „Titanike“ laikiau esant kūrybiniu duetu. Matyt, dėl prieš keletą metų „Akademijos“ galerijoje surengtų parodų, kurios, kaip patikslino vienas iš autorių, tąkart dar tebuvo sutapimas laike ir erdvėje. Bet šį kartą abu menininkai, beje, panašiu metu studijavę Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sąmoningai suraizgė, sukryžiavo, suklijavo savo kūrybos strategijas ir taktikas, idėjas ir artefaktus.
Emilija Statinaitė
Pasąmonės žaidimų animacijoje
Barry Doupé paroda „AMIGA darbai“ galerijoje „Swallow“
Kasdienybėje iš daugelio galimų minėti dalykų esame įpratę prie įvairios vertės ir paskirties animacijų, dažnai puikiai imituojančių tikrovę, bei vaizdų (jei ne retušuotų, tai bent) be pikselių. Tačiau šie savaime suprantami dalykai prieš trisdešimt metų atrodė ir buvo kuriami visai kitaip, kai animacija nė nesikėsino perlipti (ne)realybės ribų, o kompiuterinės grafikos kūriniuose neišvengta plika akim matomų kreivų linijų lūžių.
Marija Martinaitytė
Fluxus popiežius mirė! Jo žaidimai teka toliau...
Paroda „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“
Praeidama pamačiau už lango repetuojančius solistus – koncertas pas Meką? Pasirodo, Jono Meko vizualiųjų menų centre rengtasi Laimos Kreivytės kuruojamos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ atidarymui. Jurgis Mačiūnas miręs klausosi Monteverdžio operų arijų, tarp kurių – ir Mačiūno mėgstamiausioji „Zefiro torna“ (it. „Zefyras grįžta“). Tokios mažosios iškilmės surengtos ne šiaip sau, o tiek fluxus judėjimo 60 metų, tiek paties pono Fluxus (angl. Mr. Fluxus) Jurgio Mačiūno 90 metų proga. Bet paroda neprisidengia perdėtai rimtu iškilmingumo šydu, o liepia numesti šių nemažų skaičių nulius ir pasijuokti.
Emilija Statinaitė
Nepaklusnusis žiūrovas
Aldo Giannotti „Muziejus performanse“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Girgždančių medinių grindų, koplytstulpių pripildytos antro aukšto salės ir kambario, tapetuoto Radvilų giminės medžiu, muziejaus ties Vilniaus ir Islandijos gatvių sankryža jau nerasime nė kvapo. Dabar ten vis stebinantys Radvilų rūmai, pristatantys ne tik įdomius menininkus ir meninius projektus, bet ir drąsiai atsiduodantys meno lauko diskusijoms. Klausimui apie muziejaus kaip institucijos veiklą, įtaką lankytojo ir meno santykiui aktualizuoti Radvilų rūmų dailės muziejuje dar rugsėjį atidaryta italų kilmės menininko Aldo Giannotti paroda-projektas „Muziejus performanse“ (kuratorė – Lina Albrikienė). Šmaikštus tekstų ir paveikslėlių rinkinys verčia susimąstyti apie save, bendruomenę ir meną.
Miglė Markulytė
Stiklo šukės ir praeities aidai
Projektas „Dabarties ekranas“ Panevėžyje
Panevėžys, kurio architektūrinis veidas bene intensyviausiai formavosi sovietinės urbanizacijos metu, yra kiaurai persmelktas ne tik atsiminimų apie šį laikotarpį, bet ir tiesiogine prasme – sovietmečio stiklo šukių. Ir tikriausiai kiekvienas panevėžietis yra vienaip ar kitaip su jomis susijęs, o išgirdęs pavadinimą „Ekranas“ bent kas antras gali nurodyti, kur tų šukių ieškoti.
Monika Valatkaitė
Tarp fikcijos ir prognostikos
Kauno bienalės dalis Tado Ivanausko zoologijos muziejuje
Vaizduotė įsijungia gana lengvai, kai spekuliuojama apie tai, kas tiksliai nežinoma ar yra neregėta, negirdėta ir neuosta, tačiau siekiama pažinti. Kadaise protėviai, pasitelkę mitologiją, bandė paaiškinti, kodėl kinta metų laikai ir vyksta kiti procesai. Atradus daug atsakymų, modernėjanti visuomenė pradėjo žaisti su vizionieriškos mokslinės fantastikos scenarijais, kurie orientuoti į ateities spėjimus. Kartais vaizduotės kūriniai lieka fikcijomis, o kartais prognozės pasitvirtina. Šias dvi to paties medalio puses, mano nuomone, nagrinėja 13-osios Kauno bienalės „Once Upon Another Time... Gyveno jie jau kitaip“ dalis, rodoma Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
