Iš pelenės tapo princese

Daugybėje vietų nesuskaičiuojamą kiekį kartų regėta. Močiutės bute, mokykloje, valgykloje ar net biure matyta. Tokia įprasta, lengvai atpažįstama, net širdžiai miela. Tai – jos didenybė Kėdė! Ir ne bet kokia, o pretenzingai vadinamoji milijonine. Ne, tiek ji tikrai nekainavusi. Milijonas žymi pagal šį modelį pagamintų kėdžių skaičių praėjus vos dešimtmečiui po architektės Brigitos Adomonienės originalaus projekto Nr. 477-01 sukūrimo 1962 metais. Ir štai ta viena laimingoji iš milijono keturkojų užsikorė ant pjedestalo ką tik duris Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje atvėrusioje parodoje „Kasdienybės architektės“. Kaip kėdė iš virtuvės ar tiesiog šiukšlyno pelnė tokią garbingą vietą muziejuje? Kodėl visai netolimoje praeityje ar net nūdienoje vis dar aptinkamas įprastas baldas parodoje apie XX a. 6–9-ąjį dešimtmečiais Lietuvoje kūrusias architektes tampa eksponatu?

Viena iš priežasčių, lėmusių visiškai paprastos kėdės, sukonstruotos iš kelių dalių naudojant pigų medienos ir faneros derinį, staigų karjeros šuolį iš nuobodaus buities objekto į parodos eksponato pozicijas, – tai istorinės bei kultūrinės projekto sukūrimo aplinkybės. Dėl to, kad praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio kūrybos kontekstas taip smarkiai skiriasi nuo laisvo šiandieninio, privalu sugrįžti kiek daugiau nei pusšimčiu metų atgal į Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką: čia (kaip ir kitose sovietinės sistemos alinamose valstybėse) individualus kūrybinis procesas ribotas oficialių valstybės nutarimų, padedančių pamatus architektūriniams eksterjero bei interjero (taigi, ir baldų projektavimo) sprendimams. Architektų kūrybiniams eksperimentams, neatitikusiems nustatytų sovietinių projektavimo gairių, idėjų įgyvendinimo leidimas nebuvo suteikiamas. Architektės, baldininkės Dalios Siaurusaitienės, taip pat vienos iš aprašomoje parodoje pristatomų autorių, teigimu, individualias idėjas neišvengiamai teko adaptuoti prie oficialių nutarimų bei gaunamų (dažniausiai pigių) medžiagų pobūdžio (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000189689/parodoje-kasdienybes-architektes-gyvenamuju-interjeru-baldu-dizainas-pirmosios-baldu-dizaineriu-kartos-lietuvoje-darbai). Tad net nesudėtingas, nedaug kūrybinio individualumo teatskleidžiantis, grynai funkcionalias modernizmo formas kartojantis kėdės projektas buvo tam tikros saviraiškos (net jei ir minimalios) įrodymas. Todėl toks įprastas ir paprastas baldas transformuojamas į susidomėjimo objektą, vertą atsirasti Taikomosios dailės muziejaus parodoje ir bylojantį apie sovietmetį bei darbą ribotomis sąlygomis.

Negana to, kėdės projekto Nr. 477-01 autorė – moteris. Šis dėmuo svarbus atsižvelgiant į moterų kūrėjų statusą Sovietų Sąjungoje. Nors vienodos lyčių galimybės (juk komunistinė santvarka išlaisvina visus žmones, taigi ir moteris) buvo nuolat akcentuojamos, vis dėlto realybė skyrėsi nuo valstybės deklaruojamų vertybių. Būti moterimi kūrėja (šiuo atveju – architekte) reiškė ne tik susidurti su idėjinėmis ribomis, be teisės į darbą, bet ir žinoti savo vietą profesinėje hierarchijoje. Architektams dažniausiai būdavo pavedama projektuoti pastatus, urbanistikos objektus, o moterims dažniau – architektūros sferoje ne tokius reikšmingus baldus.

Žinoma, Baldų projektavimo-konstravimo biure gimę projektai, nepriklausomai nuo autoriaus lyties, gamybos kombinatuose vienodai slėpdavosi už nuasmeninto štampo ar projekto numerio ir laikui bėgant buvo lygiai taip pat pamirštami. Vis dėlto 6–9-asis dešimtmečiai buvo ypač produktyvūs būtent moterims architektėms baldininkėms: sukurta daug bei inovatyvių projektų, puikiai įsirašiusių į tuometinį Europos modernizmo tradicijų tąsos kontekstą, tokių kaip vadinamasis Stapulionienės šezlongas (Poilsio kėdė, proj. Nr. 154), populiarieji Valerijos Emos Cukermanienės projektuoti minimalistinės estetikos baldų komplektai, Dalios Siaurusaitienės ekspresyvių formų supamoji kėdė, Liucijos Zaveckienės drąsūs kūrybiniai poilsio baldų ieškojimai, kultinis Florentinos Neros Nesavienės svetainės komplektas „Jotulė“. Tad parodos kuratorės ir tekstų autorės Gražina Gurnevičiūtė, Živilė Intaitė ne veltui pasirenka apžvelgti išskirtinai šių moterų kūrybą, kuri savu laiku nebuvo įvertinta kaip meninė raiška, tačiau padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai. Taip, žvelgiant į muziejuje išeksponuotus baldus, atrakinamas dar vienas, savo metu nesuprastas bei nevertintas idėjinis lygmuo – moterų architekčių indėlis į Lietuvos baldininkystę.

Parodoje svarbus ir pats išeksponavimo būdas: sėdimieji baldai tvirtinami tai aukštai prie sienų (pvz., Stapulionienės šezlongas, supamosios D. Siaurusaitienės bei V.E. Cukermanienės kėdės, B. Adamonienės fotelis), tai vorele vienas po kito leidžiasi nuo pat lubų (D. Siaurusaitienės kėdė „Nida“, B. Adamonienės taburetė ir kt.) arba dengiami peršviečiamu plastikiniu šydu, įnešančiu į jaukią gyvenamojo interjero atmosferą ne visai šiai parodai priderantį remonto ar persikraustymo įspūdį. Tiesa, kodėl būtent šie objektai atsiduria po šydu, – pora F.N. Nesavienės „Jotulės“ komplekto minkštųjų dalių arba V.E. Cukermanienės išlankstomas fotelis-lova, žurnalinis stalas iš svetainės komplekto „Ąžuolas“, proj. Nr. 622, – nepaaiškinama. Galbūt taip parodos architektas Tomas Valentinaitis siekia suteikti erdvei kiek žaismingumo, nes kiti komplektai, tarkime, B. Adamonienės svetainės baldai proj. Nr. 237 bei gėlių staliukas, kaip įprasta tvirtai stovi ant žemės, taip tapdami kertiniu, dėmesį traukiančiu bei šiltų namų nuotaiką kuriančiu akcentu.

Užsiminus apie eksponavimo būdų gausą parodoje, derėtų sugrįžti prie ne originaliausio, tačiau, be abejonės, paties pagarbiausio – pjedestalo atvejo. Kadangi ant jo besipuikuojanti milijoninė kėdė parodos kontekste išties yra populiariausias, taigi ir įprasčiausias baldas, galima atrasti dar vieną priežastį, kodėl ši kėdė nei slepiasi po šydu, nei kabo ore ar ant sienos, bet oriai stovi ant vienintelės šioje parodoje pakylos. Muziejaus aplinkoje kėdė puikiai veikia kaip įkūnyta istorija, jei ši bus suvokta ne kaip jau pirmoje pastraipoje minėtas konkretus istorinis kontekstas, bet kaip amžiaus, laiko nuoroda (t.y. parodymas, paaiškinimas, kaip buvo tada, išryškinant skirtumą nuo dabar). Todėl kėdės iškėlimas ant pjedestalo atrodo natūralus, nes atsiradusi laiko perspektyva nūdienos žiūrovui leidžia pažvelgti į baldą kaip į vertingą praeities žymą. Visgi pagarbiam žvilgsniui į kasdienį (kad ir istorinį) baldą kaip į reliktą išvystyti itin padeda ir paties muziejaus kaip institucijos statusas. Juk ne kartą tokias pat kėdes teko matyti išmestas prie gyvenamųjų namų laiptinių ar tebenaudojamas, tačiau tokiame kontekste kėdei vertybės statusas, savaime suprantama, nesuteikiamas. Įdomu ir tai, kad ant milijoninių kėdžių vis dar tebesėdi ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus darbuotojai, kai visai šalia tas pats baldas mėgaujasi šlove bei vertybės statusu parodinėje erdvėje! Vadinasi, baldo įmuziejinimo veiksmas veikia abipusiu ryšiu: kėdė iškiliu eksponatu tampa dėl to, kokią epochą bei kokias idėjas, reiškinį, kūrėją reprezentuoja šiandieniame pasaulyje, bet drauge muziejine vertybe ją paverčia pati institucija, padėdama objektą į parodinę (tam tikra prasme daiktus sakralizuojančią) aplinką. Taigi prieš mūsų akis ta pati kėdė iš pelenės virsta princese.

Šiandien šis paprastas baldas padėjo atrakinti sovietinės Lietuvos politines, kultūrines kūrybos aplinkybes, susipažinti su kūrėja bei iškėlė savo istorijos pažinimo vertę, kurią įgalino muziejus kaip dėmesį kreipianti institucija. Kas žino, galbūt po dar gero pusšimčio metų, pasikeitus nūdienos kontekstui ar atsiradus kitoms institucijoms, milijoninė kėdė reikš jau ne tik produkto tiražą, bet įgis ir tokią piniginę vertę. Tuomet klausimas jau bus kitoks: gal norėtumėte prisėsti? Tiesa, už milijoną.

Paroda veikia iki kovo 30 d.