Gyvybę kurianti laboratorija

Žmogaus ir gamtos santykis pastaraisiais metais patyrė daugybę pokyčių. Visai neseniai žmogus nesusimąstydamas gamtą traktavo kaip išteklius (dažnai apgaulingai laikydamas juos neišsenkančiais), kaip įrankį ir nuosavybę. Vis dėlto daugybė dalykų ilgainiui privertė suvokti, kad žmogus irgi yra gamtos dalis. Dalis, veikianti gamtą ir jos veikiama. Tai neišvengiamai padarė įtaką ir meniniam mąstymui, tačiau XX a. pabaigoje filosofiniame lauke atsiradusios teorijos apie zooetiką ir hibridus į Lietuvą neskubėjo – nieko stebėtino, XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje tiek visuomenė, tiek ir meno laukas turėjo savų, kitokių problemų. Tačiau antrasis XXI a. dešimtmetis parodė, kad mus supančio pasaulio kompleksiškumas aktualus ir mūsų platumose, tereikia prisiminti Nomedos ir Gedimino Urbonų „Psichotropinį namą“, kuris atskleidė naujosios „zooetinės bangos“ menininkų ir mokslininkų mąstymo kompleksiškumą bei naujų meno ir mokslo jungčių galimybes.

2015 m. Urbonų projekte mikomorfai buvo kuriami siekiant parodyti, kad negyvi daiktai-objektai gali būti susipynę su gyvais organizmais. Tie mikomorfai – tai grybų auginamos formos, plastiškos autopoetinės sistemos, kurios randasi žmogui veikiant ir darant įtaką, tačiau nėra produkuojamos pagal išankstinį žmogaus idėjos dizainą. Viskas su viskuo susiję, pasaulis yra kur kas nuostabesnis ir gilesnis, nei mes įsivaizduojame. Puikus to pavyzdys yra būtent grybai, tie patys, rudenį užpildantys mašinų bagažines ir socialinių tinklų puslapius, vėliau virstantys troškiniais ar pyragais tuose pačiuose socialiniuose tinkluose. Tačiau jie drauge yra tobuli simpoetiniai (Donnos Haraway terminas) padarai: nei augalai, nei gyvūnai, jie gali parazituoti tiek gyvūnų, ties augalų terpėje, sudaryti vis naujas kolonijas ir naujus hibridus. Ir čia mes pagaliau prieiname, tiksliau, nusileidžiame į Šv. Jono gatvės galerijos rūsius, kur Jolanta Sendaitė-Paulauskienė demonstruoja savitą zooetinę ekspoziciją „Kismas / Flux Mindset“, veikiančią visas žiūrovo jusles: regą, klausą, uoslę. Ir, be abejonės, mąstymą bei vaizduotę, nes šioje parodoje vienas iš dalyvių ir drauge priemonių yra... mielės, kurios, savo ruožtu, irgi yra tam tikros rūšies grybai. Neatsitiktinai būtent jie taip aktyviai figūruoja ir šiame tekste. Bet apie tai vėliau.

Idealiai pasirinkta Šv. Jono gatvės galerijos erdvė, tiksliau, požemiai, iškart nurodo į slaptą laboratoriją, pilių rūsius, kuriuose paslaptingi alchemikai nepaliaujamai ir nepailstamai bando išauginti homunkulus (homunkulo auginimas irgi susijęs su viena gyvybės forma, kuri transformuojasi į kitą). Galerijos rūsiai šįkart neįtikėtinai prisideda prie vientiso laboratorijos įspūdžio kūrimo, įvietindami paslaptingus ir neįtikėtinus joje vykstančius procesus.

Jolanta Sendaitė-Paulauskienė trijose rūsių ertmėse (einant iš vienos patalpos į kitą atrodo, kad jų yra kur kas daugiau, kaip tuose požemiuose, susijungiančiuose po miestu labirintiškais koridoriais), įkuria savitas gyvybės formas. Hibridines, ir atrodo, kad joms nebereikia jokio parlamento ar advokatų, kurie vargtų bandydami suteikti joms balsą. Šios formos – nepaprastai gyvybingos, aktyvios, nors veikia po žeme. Menininkė naudoja bakterijas ir mieles, t.y. grybus bakterinės celiuliozės tekstilei kurti. Rūsiuose mes galime stebėti ir procesą, ir rezultatą. Savotiškuose drumsto skysčio rezervuaruose įsikūrusi simbiotinė bakterijų ir mielių kultūra SCOBY (akronimas iš symbiotic culture of bacteria and yeast) minta cukrumi ir arbata, kad sukurtų savotišką plėvę, kilimėlį, nuaustą ne žmogaus rankomis. Tas kilimėlis, galintis išsiplėsti iki bet kokio dydžio (žinoma, jei tik turi pakankamo dydžio rezervuarų ir neribotas cukraus ir arbatos atsargas), simboliškai vadinamas „motina“. Tai gyvų mikroorganizmų kolekcija. Mikroorganizmus reikia saugoti nuo per didelio, jiems nepatinkančio šalčio ar karščio (bet kas, nors kartą bandęs iškepti mielinį pyragą, žino, kad mielėms gyventi reikalinga kūno temperatūra, šiltas pienas ar vanduo, cukrus, bet ne per daug. Viskas turi būti taip, kaip patinka šiems įnoringiems grybeliams). Tačiau jei sąlygos palankios, „motina“ per vieną arba dvi savaites užaugina bakterinės celiuliozės „vaikelį“. Tokiu būdu bakterijų ir mielių simbiozė sukuria celiuliozės siūlus ir audžia drauge. Amerikiečių biologas Scotas Gilbertas teigia, kad simbiozė yra gyvenimo sąlyga. Ko gero, akivaizdesnio šio teiginio įrodymo, nei Šv. Jono gatvės galerijos rūsyje, niekuomet nesu mačiusi. Bakterijų ir mielių bendrabūvis sukuria naują produktą, kurį galima paliesti rankomis, užuosti ir pamatyti ir kuris neišvengiamai kelia fiziologines asociacijas.

Tas požeminės laboratorijos vaizdas su rezervuaruose augančiomis bakterijomis ir grybeliais, audžiančiais audinį, primena didžiules įsčias, kuriose užsimezga ir formuojasi nauja gyvybė (vaizduotė vėl prikišamai rodo homunkulą, bet šįkart išeikime iš alcheminės sferos ir grįžkime į realybę). Plėvė-kilimėlis primena amniono maišelį – maišą, supantį vaisiaus vandenyse plaukiojantį gemalą; tą asociaciją čia pat patvirtina iš plėvės pasiūti kūdikio marškinėliai. Visų pirma, tai įrodymas, kad ši savotiškos rūšies tekstilė tinkama drabužiui suformuoti. Kita vertus, taip sukuriama emociniu požiūriu paveiki paralelė tarp bakterijų audimo proceso ir besilaukiančios moters, per kurią gamta kuria apsaugą jos įsčiose augančiam kūdikiui. Neįmanoma neprisiminti ir tų, kurie gimė su „marškinėliais“, laimingųjų, kaip tikėta, palaimintų apvaizdos ir apsaugotų nuo skendimo. Tačiau, tiesą sakant, toji neišvaizdi ruda plėvė, užauginta rezervuare, daro kur kas didesnį įspūdį. Šis hibridas gali pakeisti pasaulį, net jei mes kol kas ir neįsivaizduojame kaip.

Laboratorinė ekspozicija pasakoja apie tai, kaip iš dviejų gyvų organizmų simbiozės gimsta trečias. Tačiau ne tik. Rūsiuose organiškai dera biotechnologijos ir buitis. Jolanta Sendaitė-Paulauskienė sugeba sukurti pasakojimą apie ateities hibridus ir žmogaus bei gamtos simbiozę, čia pat įvesdama buitinį lygmenį. Taip „motina“ plėvė tampa žaliava kūdikio marškinėliams ir seilinukui pasiūti. Taip kiti kilimėliai ar plėvės, vis neapsisprendžiu kaip jas vadinti, tampa įvairaus rudumo atspalvių audiniais, tarsi vystyklai ar skalbiniai, sudžiauti ant virvės. Taip dažymas augaliniais dažais – dar viena savos rūšies alchemija, ištraukianti iš laukų ir pievų žolių spalvas ir perkelianti jas ant audinio, – virsta priminimu apie praeitų amžių moteris, rinkusias žoles ir apie jas žinojusias dalykų, kuriuos šiandieninė karta renka po kruopelytę. Taip hidroponika, šiandien irgi iš dalies laikoma nepaprastai perspektyvia ten, kur nėra derlingos dirvos augalams, virsta priemone užauginti kviečių želmenims, skaisčiu žalumu primenantiems, kad gyvybė egzistuoja netgi požemiuose, ir virstantiems ryškiomis gyvo kilimo atraižomis.

Trys parodos segmentai – trys pasakojimai apie skirtingas meno ir mokslo, žmogaus ir gamtos jungtis. Apie bakterinę celiuliozę, apie grūdus ir sėklas, augančias be žemės, ir apie tekstilę, ant kurios savo spalvas perkelia grybai, kerpės ir organiniai skysčiai. Visa tai – ir simpoetika (terminas, reiškiantis „būti pasaulyje kartu“), ir poezija. Donna Haraway teigia, kad koreguojant kasdienį santykį su kitomis gyvybės rūšimis atsiranda naujų ir dar neišbandytų galimybių užmegzti kokybiškai kitokio tipo ryšį su mus supančiomis gyvybės formomis ir šitaip transformuoti mūsų supratimą apie jas. Šiuo metu įtikinamiausias tokios transformacijos pavyzdys – požemiuose, kuriuose vis dar auga nauja gyvybė.

Paroda veikia iki sausio 13 d.

Susitikimai su autore sausio 8, 11, 12 d. 12–15 val.