Williamas Kentridge’as Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje
Williamo Kentridgeʼo parodą Kaune (kuratorė – Virginija Vitkienė) aplankiau dar prieš karą. Jau buvome pripratę prie grėsmės to, kas galbūt neįvyks. Todėl tik žiūrėjau, gilinausi, stengiausi suprasti, apie ką kalba šis menininkas, neturėdama pašalinių minčių. Pranešimų iššifravimą sunkino tai, kad jis nemėgsta planuoti, pasiduoda atsitiktinumui – sugretina du vaizdinius ir laukia, kokį trečią jie išsikvies. Kūrinių reikėjo ieškoti po visą muziejų (paroda sukomponuota kartu su scenografe Sabine Theunissen). Netoli įėjimo ant vidinio kiemo sienų nupieštų juodų figūrų procesija paskui atgijo ekranuose.






Ir kartu su ukrainiečiais skanduojame: „Putin chuilo“!
Pasaulio miestai nusidažo geltona ir mėlyna spalvomis. Gatvėmis žygiuoja protestuotojai, nešini Ukrainos vėliavomis ir plakatais: „Stabdyk karą“, „Rusija, eik namo“, „Putin chuilo“. Žiniasklaidoje liejasi komentarai, prognozės, pasipiktinimas, desperacija, viltis, bet svarbiausia – susižavėjimas ukrainiečių drąsa ir pasiryžimu ginti savo tėvynę. O aš vis pradedu rašyti šį tekstą ir kasdien ištrinu, rašau iš naujo, nes viskas greitai keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad mano misija – raginti institucijas siekti, kad Rusija būtų pašalinta iš „Eurovizijos“ ir Venecijos bienalės. Bet tai įvyko greičiau, nei spėjau paraginti.
Šiuo metu, kai rašau, vyksta šeštoji Rusijos agresijos prieš Ukrainą diena. Šeštą dieną seku naujienų srautą socialiniuose tinkluose. Informaciją apie karo veiksmus, prognozes, boikotus ir sankcijas iš valstybių, verslų, individų. Tarp skaudžių naujienų pasirodo atokvėpio blyksniai, tokie kaip Ukrainos vėliavos spalvomis vakarais nusidažantis Koliziejus Romoje, Davido Lyncho pranašystė ponui Putinui, kad geruoju jam tai nesibaigs, Margaret Atwood, mitinge laikanti mėlyną ir geltoną vėliavą, Stephenas Kingas, pasipuošęs Ukrainą palaikančiais marškinėliais. Tokios svarbios smulkmenos.
„Būtybių tyrėjos kabinetas“: rašytoja, paroda, vaikai
Nors dauguma Lietuvos muziejų ir kuratorių vis dažniau pagalvoja apie mažuosius parodų lankytojus, aktualių, įdomių, informatyvių, kokybiškų į vaikus orientuotų parodų vis dar labai trūksta. O parodų, skirtų išimtinai vaikams, Lietuvoje nėra daug, todėl kiekviena jų – ypatingas įvykis, keliantis susidomėjimą.








Vasario 20 d. VDU Didžiojoje auloje Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ tradiciškai paskelbė 2021 m. Tolerancijos žmogų ir įteikė jau penktąją profesoriaus Leonido Donskio premiją.
Andrew Miksio paroda „Baxt“ MO muziejuje
Vestuvinė Liubos suknelė užpildo erdvę tarp U forma sustatytų, vaišėmis apkrautų stalų. Gėlių puokštė jos rankose „kalbasi“ su tapetų, „auksinių“ ir tiulinių užuolaidų, suolus dengiančių raudonų užtiesalų gėlėmis. Visą tą margumyną „permuša“ balta suknelės piramidė. Ši 2001 m. užfiksuota Andrew Miksio fotografija jau tapo tarsi ikona.








Žilvino Landzbergo paroda „Maldos dūmas“ Kauno paveikslų galerijoje
Kauno paveikslų galerijoje atidaryta nauja personalinė Žilvino Landzbergo paroda „Maldos dūmas“, kurią organizavo galerija „Meno parkas“, mininti savo veiklos 25-metį. Ši paroda savo kokybe nenusileidžia ambicingiems Kauno Europos kultūros sostinės meno renginiams, o yra lygiavertis KEKS programos ir renginių dalyvis, nors ir nepažymėtas programoje. Vaikštant po parodą staiga galvoje nustoja suktis mintys, nes menininko perkurta erdvė užburia ir perkelia tave į pasaką (utopiją). Ekspozicijoje tarsi atsiskleidžia kelios menininko tapatybės, skirtingomis kryptimis pasklindančios šiuolaikinio meno erdvėje. Landzbergo kūrybai būdingas erdvės užvaldymas veikia kaip magija, „dūmas“ žiūrovui, jį užburia ir panardina į nerealią, erdvinės skulptūros ardomą, dalinamą ir naujas perspektyvas atveriančią erdvę.








Dvi Prano Domšaičio galerijos ekspozicijos
Nuobodulys ir muziejininkystė jau senokai neturi tiesioginio ryšio ir tai labiausiai susiję, ko gero, su XX a. sustiprėjusiu parodų kuratoriaus vaidmeniu. Bet, pasirodo, jis vis dar įmanomas: kai nekyla jokių jausmų, išsijungia susidomėjimas, nors autorių biografijos ir užklijuotos ant sienų, o kiekvienoje erdvėje sėdi po darbuotoją su išmaniuoju telefonu. Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje eksponuojamos net keturios dėmesio vertos ekspozicijos per tris pastato aukštus, bet ir vienas didelis nuobodulys. Gairių ir istorijų nedaug, tad kelioms iš parodų – Tomo Daukšos instaliacijai „Laimės švieselės“ ir Vytauto Kašubos „Žmogus misterija“ – kviečiu pasiimti šį išgalvotą pasakojimą ir pasivaikščioti vaizduotės koridoriais, kuriems čia kaip niekada atsiveria daug erdvės.
Novi Sado avangardo paroda „Nestabilios praktikos“ Kauno fotografijos galerijoje
Į Serbiją su Gintaru Zinkevičiumi skridome dar tik prasidedant omikrono bangai. Iš Belgrado Nikolos Teslos oro uosto į Novi Sadą važiavome per lygumas, artėdami pamatėme Fruškos kalną. Vėliau sužinosime, kad tai – tik kalva.







Arūnės Tornau paroda „Ligoninė“ VDA galerijoje „Artifex“
Arūnės Tornau naujausios parodos „Ligoninė“ tikslas tarsi memorialinis ir autobiografinis – nebesančiai ligoninei ir su ja susijusiems gyvenimo tarpsniams prisiminti. Tačiau juk ši menininkė ir pati visuomet buvo šiek tiek „gydytoja“, nes tapo ant senų audinių, neretai švelniai juos pataiso, susiuva, sulopo, prieš tapydama – skalbia, švarina... O jos objektai, susiję daugiausia su kaimo buitimi, gamtos aplinka, taip pat atsiranda dėl noro „pagydyti“ senus daiktus ar sunkiai atpažįstamas jų liekanas, o per šį procesą ir save.


