Tarp fikcijos ir prognostikos

Vaizduotė įsijungia gana lengvai, kai spekuliuojama apie tai, kas tiksliai nežinoma ar yra neregėta, negirdėta ir neuosta, tačiau siekiama pažinti. Kadaise protėviai, pasitelkę mitologiją, bandė paaiškinti, kodėl kinta metų laikai ir vyksta kiti procesai. Atradus daug atsakymų, modernėjanti visuomenė pradėjo žaisti su vizionieriškos mokslinės fantastikos scenarijais, kurie orientuoti į ateities spėjimus. Kartais vaizduotės kūriniai lieka fikcijomis, o kartais prognozės pasitvirtina. Šias dvi to paties medalio puses, mano nuomone, nagrinėja 13-osios Kauno bienalės „Once Upon Another Time... Gyveno jie jau kitaip“ dalis, rodoma Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

Esu girdėjusi, kad bėgdami šviesos greičiu lekiančio traukinio vagone aplenktume greičiausią žinomą greitį ir atsidurtume „žingsniu“ priekyje – ateityje. Sudvejoti, kad laiko mašina ne pramanas, norisi susidūrus su dueto „Pakui Hardware“ kūryba, kuri, regis, į dabartį atgabena ateities fosilijas, kaip populiaru vadinti jų kūrinius. Ne išimtis ir specialiai bienalei kurta instaliacija „Sutrikusi taksonomija“ (2021), eksponuojama su aliuzija į ateityje atrasimą dabarties archeologinę iškaseną išdžiūvusios planetos smėlyje, ir pirmoji pasirodanti šioje bienalės vietoje. Pavadinimu autoriai nurodo gyvųjų organizmų raidos išsikraipymą ar neatitikimą giminystės ryšiui pagal būtybių klasifikavimą, ir ši prasmė itin konceptualiai atsiskleidžia per „Pakui Hardware“ objektų ir muziejaus konteksto santykį.

Vabzdžių skyriuje įkomponuotos menininkų instaliacijos savo dėmenimis kaip vapsvų lizdai atkartoja nuolatinę muziejaus ekspoziciją. Tačiau lizdai čia virsta vienu iš hibridinį organizmą primenančios kompozicijos, kurią pratęsia stiklas, silikonas, nerūdijantis plienas, tekstilė ar LED lempos, elementų. Tai Zoologijos muziejuje, eksponuojančiame didžiulės apimties gamtos organizmų nuo bestuburių iki žinduolių kolekciją evoliucinės sistemos principu, skatina svarstyti, ar apie pačią evoliuciją vis dar galima kalbėti tik žvelgiant kaip į gyvąją gamtą. Ilgus amžius gyvųjų organizmų adaptacija prie aplinkos sąlygų lėmė jų įgaunamus naujus pavidalus ar formavo naujas rūšis, o dabartyje evoliucija plečiasi prasidėdama ir nuo nulio – Petri lėkštelėje laboratorijoje arba gamykloje, kur yra surenkama iš dalių. Kitaip tariant, šiandien gyvybių vystymąsi tęsia ne gamta, bet žmogaus intelektas, kuris sutrikdo taksonomiją, atsirandant organizmams, dėl kompleksiškos jų kilmės priskirtiniems nežinia kokiai karalystei, klasei ar rūšiai.

Nors gyvūnus tiriantis Zoologijos muziejus apžvelgia gyvosios gamtos padarus, jame nerasime žmogaus prijaukintų būtybių – arklių, šunų ir pan. Todėl peršasi prielaida, kad mūsų rūšies veiklos rezultatai traktuotini kaip sutrikusi taksonomija. Tai tampa dar akivaizdžiau prisiminus, kad jau egzistuoja žmogaus išgalvotos bei pasitelkus dirbtinį intelektą sukurtos sintetinės gyvybės formos. Pavyzdžiui, prieš porą metų laboratorijoje iš varlių kamieninių ląstelių „gimė“ mažesni nei milimetro dydžio programuojami organizmai – ksenobotai (angl. xenobots), kuriuos ketinama pasitelkti surenkant mikroplastiką užterštuose vandenynuose, toksines ar radioaktyvias medžiagas pavojingose zonose, taip pat naudoti kaip vaistų nešiotojus į konkrečius audinius (Katie Hunt, „World’s first living robots can now reproduce, scientists say“, in: CNN.com, 2021). Atsižvelgiant į tai, „Sutrikusią taksonomiją“ norisi interpretuoti kaip prognostinį evoliucijos eskizą, būtent ir formuojamą padedant naujoms mokslo sritims, tokioms kaip sintetinė biologija. Kartu tikėtina, kad instaliacijoje menininkai maskuoja moralą dabartiniam progresui, pavyzdžiui, sukeliančiam globalinę bičių krizę, kuri referuojama vapsvų lizdais, dėl masinio jų nykimo nuo pesticidų, oro taršos, klimato kaitos ir kitų veiksnių.

Be ksenobotų, kurie iškraipo sisteminį organizmų klasifikavimą, skatindami steigti naują artefaktų klasę, žmogaus trikdomą taksonomiją atpažinsime ir per robotiką, pavyzdžiui, kompanijos „Boston Dynamics“ sukurtą vikrų robotą „Spot“, kuris primena šunį. Nors dėl „metalinės“ kilmės inžinerinius keturkojus sunkiau traktuoti kaip evoliucijos tęsinius, tokią galimybę lemia empatija, kai į spardomus robotus reaguojame kaip į smurtą patiriančius padarus. Empatiškas žvilgsnis į robotus suponuoja prielaidą, kad net reakcija į neorganines būtybes daro įtaką mūsų evoliucijos, vis aiškiau dalijamos į natūralią (gamtos) ir dirbtinę (žmogaus), suvokimui. Šį dualumą, beje, platesniame kontekste „Pakui Hardware“ nuosekliai nagrinėja ir kituose savo kūriniuose.

Žmonės, kaip ir augintiniai, atskiriami nuo gyvosios gamtos pasaulio arba priskiriami sutrikusiai taksonomijai, nes Zoologijos muziejaus vitrinoje prie šimpanzės, artimiausios homo sapiens giminaitės evoliuciniu požiūriu, nerasime savo rūšies, kuri atskleistų tolimesnę primatų raidą, iškamšos. Be abejo, idėja eksponuoti preparuotą žmogaus kūną pirmiausia būtų užginčyta dėl etikos, nors ta pati etika pamirštama iš gyvūnų perspektyvos, geriausiu atveju prisidengiant mokslo labu. Pavyzdžiui, Zoologijos muziejuje kaip savo rūšies pavyzdžiai gyvūnai yra eksponuojami vitrinose, dalimis prikalti prie trofėjų lentų ar tiesiog pastatyti ant pjedestalo, nors niekada nesutiko būti nei užkonservuoti, nei viešai rodomi po mirties. Tačiau neramu, kad šie nebealsuojantys kūnai artimoje ateityje gali likti vieninteliais egzemplioriais, primenančiais žmogaus veiklos sunaikintą laukinę gamtą. Pavyzdžiui, žirafos iškamša, kuri su pasididžiavimu pristatoma kaip aukščiausio žinduolio pasaulyje, iš tiesų atstovauja „tyliajam išnykimui“, iš dalies lemiamam brakonieriavimo, miškų naikinimo, urbanizacijos, industrializacijos ir agrokultūros. Vis dėlto žirafų atvejis yra žmogaus ir laukinės gamtos konflikto ledkalnio viršūnė. Šį kontekstą siūlo svarstyti Emilijos Škarnulytės apokaliptinės atmosferos nuojautų kupina šviesų, lazerių ir garso instaliacija „Absoliutus datavimas“ (2021).

Su Tado Ivanausko muziejaus žinduolių kolekcija sąveikaujantis autorės kūrinys iš pirmo žvilgsnio primena zoologijos sodą diskotekoje. Škarnulytės instaliacijoje tikrai daug choreografijos. Tik ją atlieka ne vitališki gyvūnai, o lazeriai. Pastarieji, atrodo, skenuoja amžinam stovėjimui ant kojų ir nuovargiui įkinkytus žvėris, kuriuos žmogus be perstogės išnaudojo gyvus: maistui, pramogoms, medicininių praktikų bandymams, kelionėms į kosmosą ir t.t., taip pat tyliai nuodijo ir užėmė jų aplinką priartindamas daugybę rūšių prie masinio nykimo ribos. Kad ir kokias laukinio pasaulio mažėjimo priežastis minėtume, dauguma jų yra vien žmogaus intervencija į gamtą su neatitaisomos žalos pasekmėmis. Todėl aptariama instaliacija interpretuotina kaip prognostinės archeologijos pavyzdys, kuriuo ateities kartos bandys suvokti mūsų civilizacijos gyvenimą buvus utopija su organinių rūšių įvairove, kokios galbūt nebebus.

Kad ir kokius homo deus vaizduotume, galiausiai tenka sugrįžti į tikrovę ir priminti, kad bent šiandien vis dar esame gamtos dalis, nes turime aiškią biologinę pabaigą. Neraminantis klausimas, kas nutinka mirus, yra vienas tų, į kuriuos neretai atsakoma guodžiant fiktyviais pasakojimais apie perėjimus į anapusinius pasaulius, reinkarnacijas, virsmą į visaton įsiliesiančią energiją, nes nenorima tikėti, kad palaidoti tiesiog išnyksime. Kita vertus, kažkuri versijų galbūt yra prognostinis scenarijus, net jei niekas negali jo patvirtinti. Bienalėje klausantis Simonos Žemaitytės garso instaliacijoje „Menas mirti“ (2021) kalbančių filosofo, sielų pribuvėjos, sąmoningų sapnų eksperto, kurie dirba su mirties aiškinimu, ryškėja vieningas požiūris, kad gyvybė egzistuoja dviejuose dėmenyse – kūne ir sąmonėje.

Kūnas iki šiol tebėra vienintelė talpykla, kurioje egzistuojame kaip gyvybė. Apčiuopiamas pavidalas yra lyg dvasinio ir fizinio pasaulių tarpininkas, todėl dar prieš kelis tūkstančius metų būta papročio mirusį žmogų mumifikuoti ir su pagarba paslėpti. Šiandien tradicija gal ir praradusi savo gajumą, tačiau, interneto duomenimis, Arizonoje yra bent 182 kūnai, užšaldyti plieno kapsulėse su skystu azotu, kurių šeimininkai tikėjo prognozėmis, kad ateityje bus išrastos atgaivinimo technologijos. Tik, klausantis pasakojimo apie šią paslaugą Žemaitytės instaliacijoje, peršasi klausimas, ar prieš pasirinkdami atgaivinimą klientai pagalvojo, kokiame pasaulyje nubus. Juk laiko tėkmė kartu su kūnu neužšaldoma, o sparčiai progresuojantis pasaulis skuba tolti nuo to, kurį pažinojome vakar. Paprastai tariant, pabudus gali nebebūti to, ką laikėme gyvenimu.

Paradoksalu, kad mokslinę fantastiką primenančio kūno atšildymo ir žmogaus atgaivinimo prognostinis scenarijus atrodo gana primityvus, ta prasme, kad sugrįžtume į biologinį kiautą, kuris galėtų mirti dar kartą. Todėl antrasis gyvybės dėmuo – sąmonė – atrodo daug reikšmingesnis. Perkelti į virtualią aplinką ar naują sintetinį silikonu užpildytą kūną, kuriam nebereikėtų organinėms gyvybėms būtinų resursų, dėl ko galėtų egzistuoti tiek sausros kamuojamoje Žemėje, tiek stingdančio šalčio Marse, galbūt iš tiesų taptume nemirtingi, o pasikeitusį pasaulį sugrąžinti prie sau artimo galėtume hologramomis, 3D spausdintais modeliais iš perdirbtų atliekų, robotika ar tuo, ko mūsų vaizduotė dar nesugalvojo.  

Kauno bienalės paroda Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, mano nuomone, yra puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinį meną atskleidžia jį supantis kontekstas ir net padaro labiau prieinamą plačiajai auditorijai.

Kauno bienalės parodos vyksta iki vasario 22 d. Daugiau informacijos čia.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus (Laisvės al. 106, Kaunas; laikinas įėjimas iš E. Ožeškienės g. pusės) dirba antradieniais–sekmadieniais 10–18 val. Emilijos Škarnulytės kūrinys veikia 11, 14 ir 17 val.