Nepaklusnusis žiūrovas

Girgždančių medinių grindų, koplytstulpių pripildytos antro aukšto salės ir kambario, tapetuoto Radvilų giminės medžiu, muziejaus ties Vilniaus ir Islandijos gatvių sankryža jau nerasime nė kvapo. Dabar ten vis stebinantys Radvilų rūmai, pristatantys ne tik įdomius menininkus ir meninius projektus, bet ir drąsiai atsiduodantys meno lauko diskusijoms. Klausimui apie muziejaus kaip institucijos veiklą, įtaką lankytojo ir meno santykiui aktualizuoti Radvilų rūmų dailės muziejuje dar rugsėjį atidaryta italų kilmės menininko Aldo Giannotti paroda-projektas „Muziejus performanse“ (kuratorė – Lina Albrikienė). Šmaikštus tekstų ir paveikslėlių rinkinys verčia susimąstyti apie save, bendruomenę ir meną.

Nors į „Muziejų performanse“ ekspoziciją integruotas atskiras menininko kūrinys „Laiptai“, nežinant ši skirtis visiškai nepastebima ir parodoje niekaip neakcentuojama. Be to, abu projektus jungia tokie patys pasikartojantys elementai: linijiniai piešiniai ir / ar aiškinamieji tekstai ant sienų ar popieriaus kortelių ir laiptai (tiek tikri, tiek piešti). Piešinėliai ir tekstai – tai menininko instrukcijos kurti performansą: išbandyti kitokį judėjimą ar buvimą muziejaus erdvėje (atbulai, slapta, bėgte ar gulint ant nugaros), bendravimą su aplinkiniais (tyloje sekant lankytojus, kalbinant parodos prižiūrėtojus) ir santykį su meno kūriniu (žvelgti į jį žemyn galva ar išdainuoti jo etiketę).

Bendruomenės, besiburiančios muziejuje, klausimas ir „avių bandos“ fenomenas Giannotti yra įdomus tyrimo objektas, kurį jis stengiasi dar labiau atskleisti „Laiptuose“. Anksčiau ranka pasiekiamos kortelės su paveikslėliais ir užrašais čia, atskiroje erdvėje, yra taip aukštai ant sienų, kad įžiūrėti jų nepavyks nepasilypėjus ant čia pat kambaryje esančių medinių stumdomų laiptų. Pastarieji virsta ir taku į lėktuvą, ir pjedestalu skulptūrai, ir scena, nuo kurios turėtum šokti į būrį rankas iškėlusių žmonių. Ne tik santykis tarp meno ir lankytojo, bet ir tarp lankytojų tarpusavyje yra menininko tikslas, kurį pasiekti jis stengiasi griaudamas muziejaus kaip institucijos taisykles ir pagrindus, pavyzdžiui, kūriniais „Sukurk kitą parodą tam, kad galėtum...“ („Make another exhibition in order to be able to...“), „Versus“ ir „Apvertimas“ („The Flip“).

Menininko sugalvotus įprastos situacijos pokyčius gali įgyvendinti tik drąsus lankytojas, nepaklusęs nusistovėjusiems reikalavimams elgtis drausmingai, tyliai, kukliai. Instrukcijos padeda plėsti žiūrovo elgesio galimybių lauką, tačiau kirba klausimas – ar kas nors jomis pasinaudos? Ar tai, kas įrašyta popieriuje (sienoje), taps veiksmu?

Kiekvienas žmogus yra svarbus meno lauko dalyvis ir turi galią jį plėsti ir keisti. Kiekvienas žiūrintysis gali tapti žavesį ir nuostabą keliančiu žaidėju ir sau, ir kitiems, jei rinksis ne kartoti per amžius įsišaknijusį paklusnaus muziejaus ar parodos lankytojo vaidmenį, bet atras asmenišką, unikalų santykį su menu ir labiau kreips dėmesį į jį supančią aplinką. Ir galbūt „Muziejus performanse“ su drąsiausiais jo lankytojais nesugriaus į šipulius muziejinės rimties bei institucinio stoto, bet neabejotinai paliks minčių apie santykį su savastimi ir kitu, apie vertybes ir paprastas gyvenimo tiesas, kurios ištinka stebint vieną žmogų parodoje, sekant jo kelią ir galbūt vėliau apsikeitus žvilgsniais už muziejaus durų, kur ir kitos taisyklės ima atrodyti pilnos naujų galimybių.

Paroda veikia iki vasario 13 d.