Paroda, kurioje atsakymų ieškoti nereikia

Vos išgirdus Ievos Rutės jau antros personalinės parodos pavadinimą „vaizdai virsmai“, įnoringos lietuvių kalbos gramatikos ištreniruotas protas įtariai suklūsta: ar tik nebus praleistas koks nors paaiškinimą ar bent jo nuorodą suteikiantis skyrybos ženklas? Pavyzdžiui, kableliu atskirtas šių žodžių derinys iškart nužymėtų dvi skirtingas kūrybos koncepcijas, matomas parodoje. Pirmoji – tai nespalvotos kraštovaizdžio fotografijos juostiniu aparatu, antroji – arbatos žolelių atvaizdų išgavimo procesas, kurį be kameros atlieka tik fotopopierius. Jeigu toks kablelio įsikišimas į pavadinimą vis dėlto neįstengtų nusakyti fototechnikos panaudojimo dvilypumo, galbūt padėtų kitas gramatinis intarpas, tarkime – brūkšnys? Šis pavadinime akcentuotų nuoseklų akimi matomo vaizdo ir jo virsmo fotografija ryšį.

Vis dėlto, nepaisant interpretacijoms itin parankaus pavadinimo, parodoje išryškėja du idėjiniai vaizdo suvokimo pradai, jungiami iracionalumo bei atsitiktinumo dėmens. Jau pirmoje ekspozicijos dalyje raginama gražiai paprašyti logiškų atsakymų nuolat ieškantį protą atsiriboti ir užleisti vietą spontaniškumui. Čia eksponuojami bevardžiai, nespalvoti, kelionėje po Tibetą juostiniu fotoaparatu fiksuoti (daugiausia gamtos) vaizdai. Nors protą iškart dirgina fotografijose aiškiau už pačius kraštovaizdžius regimi skaičių bei kitų atsitiktinių geometrinių formų pėdsakai, logiškai ir net konceptualiai nepritampantys prie kelioninės nuotraukos intencijos, šio nesusipratimo paaiškinimas išties paprastas. Tai – fotojuostos brokas. Pati kūrėja absoliutaus atsitiktinumo fakto slėpti nė nemano, atvirai pripažindama netyčia išgauto galutinio vaizdo iracionalumą. Tad, žvelgiant į technikos gerokai modifikuotus Tibeto gamtovaizdžius, pernelyg rimtai apmąstyti vaizdų esmę išties nepatartina. Šiuo atveju prasmingiausia tiesiog mėgautis fotojuostos pašmaikštavimų ir menininkės kūrybos simbioze. Bet jei loginių jungčių kūrimo potraukiui vis dėlto nebus atsispirta, racionalesnis lankytojas iškart pastebės, kad pirma parodos dalis reprezentuoja fotografiją kaip galutinio vaizdo, o ne virsmo idėją, atsispindinčią pirmame „vaizdai virsmai“ pavadinimo dėmenyje.

O štai virsmų koncepcija vystoma antrame galerijos aukšte, atskiriančiame ne tik erdves, bet ir vizualiai nevienalyčius menininkės projektus. Ant baltų, lengvų, visą antro aukšto parodos architektūrą formuojančių užuolaidų ramiai siūbuoja šimtai nedidelio formato arbatžolių paveikslėlių. Techniškai kalbant, paveikslėlis nėra tinkamas terminas apibūdinti šiems iš pirmo žvilgsnio gana monotoniškiems, bet itin tapybiškiems, švelnaus gelsvo, rusvo kolorito vaizdams. Vis dėlto priskirti į abstrakciją linkstančius, kai kada net kelias dimensijas transliuojančius vizualus fotografijos kategorijai itin sunku. Taip nutinka todėl, kad arbatos fotografinis atvaizdas išgautas nenaudojant fototechnikos: žolelės virsta nuotraukomis jas paskleidus ant fotopopieriaus, pagalbon tepasitelkiant saulės šviesos spindulį bei kruopelę laiko. Tad atsispausdama ant specialaus popieriaus arbata tampa kuo tikriausia fotografija, tačiau išoriškai labiau primena dažais ar kitomis priemonėmis tapytą kūrinį. Šios jau seniai žinomos, bet vis dar kiek neįprastos fotografijos technikos naudojimas pabrėžia ne galutinio vaizdinio rezultato svarbą, o būtent jo gimimo procesą. Taip daugybė (tačiau nerastume nė vienos tokios pat!) mažučių nuotraukėlių tampa kūrybinio virsmo simboliu.

Vis dėlto nelaimėliui, kuriam nepavyksta net ir arbatos kvapų užliūliuotam atitolti nuo įdėmesnių pasvarstymų, nuotraukos kaip virsmo idėją nagrinėjantis menininkės projektas pradeda kelti nerimą. To priežastis – autorystei pavojingas spontaniškumo kiekis arbatos atvaizdų kūrimo procese. Juk tokia kūryba vienareikšmiškai atiduodama į atsitiktinumo rankas, praktiškai be jokio menininkės įsiterpimo. Bet ir šįkart I. Rutė ramina įsisiautėjusias mintis, kviesdama pačius išbandyti fotografijos be fotokameros būdą. Dalyvavęs tam tikroje arbatos ruošimo ceremonijoje, plikydamas įvairių rūšių arbatžoles ir pasivaišinęs kvapniais jų gėrimais, lankytojas galiausiai įsitikina, kad jo gertos arbatos atvaizdų atsiradimas ne toks ir iracionalus. Vaizdams susiformuoti itin reikalinga jauki aplinka, pakili nuotaika ir, svarbiausia, įdomi kompanija. Tad fotografijų autorystės klausimas nuo absoliutaus atsitiktinumo netikėtai išplečiamas iki ceremonijos, jos dalyvių bei jų emocinės būklės indėlio į meno kūrinio gimimą.

Taigi menininkė, priimdama daugybę netikėtumų savoje kūryboje kaip likimo (ar fotojuostos) pokštą, įkvepia parodą veikiau patirti nei apmąstyti. Nors kūriniai neišvengiamai kelia gausybę minčių (pradedant fototechnikos galimybėmis ir jų gausa, autorystės klausimu, baigiant meno kaip proceso aspektu), įminti „vaizdų virsmų“ pavadinimo nebesinori. Gal toks ir yra mįslės atsakymas?

Paroda veikia iki vasario 5 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4, Vilnius)