Stiklo šukės ir praeities aidai

Panevėžys, kurio architektūrinis veidas bene intensyviausiai formavosi sovietinės urbanizacijos metu, yra kiaurai persmelktas ne tik atsiminimų apie šį laikotarpį, bet ir tiesiogine prasme – sovietmečio stiklo šukių. Ir tikriausiai kiekvienas panevėžietis yra vienaip ar kitaip su jomis susijęs, o išgirdęs pavadinimą „Ekranas“ bent kas antras gali nurodyti, kur tų šukių ieškoti.

„Ekranas“ – tai viena didžiausių buvusių Lietuvos įmonių, dabar – apleista kineskopų gamykla. Šiuo metu, kol vienur griūva buvusio „Ekrano“ sienos, kitur, tvirtesnėse pastato dalyse, steigiasi įmonės. Taip po truputį pastatą supančios istorijos grimzta į užmarštį ir pasidengia naujos komercinės veiklos sluoksniu. Tačiau vyresnio amžiaus Panevėžio gyventojams ši vieta – jų jaunystės, idiliškų atsiminimų šaltinis, kuriame tarsi lobių skrynelėje slypi dalis miesto istorijos bei šalies kolektyvinių traumų ir laimėjimų liekanos.

Šią skrynelę pastebėję nutarė atverti kūrėjai Vaida Andrijauskaitė ir Danas Hermouet: „Mūsų tikslas buvo pristatyti tos vietos istoriją taip, kad lankytojas, būdamas erdvėje, galėtų pajusti emocijas ir kartu išgirsti istoriją.“ Dėl to menininkai nutarė fotografuoti atsiminimus pasakojančių žmonių akis, fotografijas paversti į didžiules freskas, o pasakojimus nuasmeninti ir išsklaidyti po gamyklos teritoriją taip, kad kiekvienas, susidūręs su į jį žvelgiančiais pastatais, galėtų nuskenuoti QR kodą ir išgirsti erdvėse aidinčias istorijas.

Nors menininkai daugiausia dėmesio kreipė į humanistinį projekto aspektą, tai, ką jie atrado, yra aktualu ne tik kalbant apie Panevėžio miesto istoriją, bet ir visos Lietuvos mastu. „Ekrano“ darbuotojų pasakojimai įveiklina vietos istoriją kaip aliuziją į sociume vykusius pokyčius griūvant Sovietų Sąjungai, o jų atsiminimo procesas veikia kaip terapija, ne tik leidžianti peržvelgti ir paleisti socialines traumas, bet ir padedanti jas išgydyti.

„Karts nuo karto pasitaikydavo, kad su vakuumu likę kineskopai, sudėti brokui, tiesiog sprogdavo su didžiausiu trenksmu, pažeisdavo šalia esančius kineskopus ir viena po kito didžiulė masė stiklo griūdavo... (...) Toks jau sutapimas, kad tuo metu kaip tik ir vyko Vietnamo karas, buvo pats jo įkarštis, visi buvom karo parengtyje... O čia – jie sprogsta, šukės laksto į šalis, pro šoną, pro kitą. Aš einu basa per stiklus, atsargiai, labai tyliai, pilna nerimo. Stabteliu, nužvelgiu save, lyg ir su uniforma, bet be batų... Basa. Bet padai nekruvini, neskauda ir aš nebijau. Tada pabundu. (...) Ir tie sprogimai sapnuojasi iki šiol.“ (Ištrauka iš „Ekrano“ darbuotojų atsiminimų.)

Kol mes stengiamės pamiršti tai, ką laikome slogiais prisiminimais, praeities dulkės sklando visur aplink mus. Viename iš darbuotojų pasakojimų atsiskleidžia, kaip kineskopų stiklai pasklido po visą miestą. Gamyklos erdvėje, nuskenavus QR kodą, bevardis balsas ima pasakoti istoriją, kaip aplink gamyklą būdavo supilti dideli dužusių ar brokuotų ekranų stiklo kalnai, kaip stiklus dėdavo į pamatus statant namus ar pildavo į kelius vietoj žvyro. „Tada užpildavo žemių – ir vanduo gerai drenuodavosi, ir visiems į naudą. (...) O po to prieš gamyklos pabaigą pamatė, kad to stiklo dūžio reikia ir jį daug kur naudodavo, tai pradėjo prisiminti, kur jo yra, ir didelius sluoksnius teritorijoje kasti. Mokėdavo labai brangiai tiems žmonėms, kurie atidirbdavo pamainą, duodavo žmogui didelę talpą ir jie ten kruvinom rankom ieškodavo stiklo kaip aukso gyslų ir kasinėdavosi po visą gamyklos teritoriją.“

Tačiau stiklo duženų taip lengvai surinkti nepavyko, kaip ir kolektyvinės sąmonės atsiminimai neišsitrynė su laiku, jie perėjo į ateities kartų pasąmonę. Pasak Lietuvos postsovietines visuomenės kultūrines traumas nagrinėjusios psichologės Danutės Gailienės, aktyviausios traumos yra tos, kurios išlieka pasąmonėje, todėl gijimo procesas turėtų būti pradėtas nuo atsiminimo (nara.lt/lt/articles-lt/pirma-pripazinti-tada-isgyti). Šis procesas yra taip pat svarbus ir ateities kartoms, kurios augo traumų paveiktoje aplinkoje ne visada žinodamos, kodėl tėvai ar seneliai elgiasi vienaip ar kitaip. Pasirodo, pasak psichologės Eglės Mažulytės-Rašytinės (Šeimos istorinių traumų ilgalaikiai padariniai: vėlesnių kartų psichologinio atsparumo tyrimas. Daktaro disertacija. Vilnius: VU), kad vienas iš esminių istorinės traumos gydymo įrankių yra šeimos istorijos identifikacija, kitaip tariant – šių mus supančių praeities dulkių ar stiklų pastebėjimas bei supratimas, iš kur ir kaip tai atsirado mūsų kasdienybėje.

Žinoma, sovietmetis paliko ne tik traumas kolektyvinėje atmintyje, bet ir nostalgiškus atsiminimus apie kolektyvinį darbą, pedantišką tvarką bei pavyzdingą discipliną. Kai kurie žmonės, pasakodami apie „Ekraną“, pripažino, kad net nepaisydami itin toksiškos aplinkos jie sutiktų grįžti dirbti gamykloje būtent dėl kolektyvinio mikroklimato. Istorijose kalbama ir apie buvusias galimybes tobulėti. Gamykloje veikė moterų taryba, kovojusi už savo teises, darbininkų agitbrigados pašiepdavo netvarką ir tinginystę. Rinktinis „Ekrano“ ansamblis koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, o kartą net reprezentavo Sovietų Sąjungą Irake. Pasitaikydavo atvejų, kai gamykla ambicingiems darbuotojams apmokėdavo studijas ar suteikdavo palankias sąlygas kopti karjeros laiptais. Nors darbo sąlygos dažnai buvo fiziškai sunkios ar net kai kuriais atvejais kenksmingos sveikatai. „Šlikeris, taip vadinami klijai, buvo gaminami su švino oksidu ir visa likusia Mendelejevo lentele, ten daug kas buvo dedama, bet užtat algos buvo didžiulės. 500 rublių sovietmečiu, kas tais laikais buvo nežmoniški pinigai. Darbuotojai gaudavo nemokamą maitinimą, įvairias privilegijas.“

Kaip ir sovietmečio, taip ir „Ekrano“ baigtis buvo gan staigi. Nors įmonės žlugimas nebuvo tiesiogiai nulemtas politinių pokyčių, šiuos abu įvykius galime vadinti, pagal sociologo Piotro Sztompkos pasiūlytą sampratą, traumatogeniniais pokyčiais: tai staigūs, didelės apimties, fundamentalūs ir netikėti pokyčiai, įvykę visuomenės ar asmeniniame gyvenime (Sztompka P., 2004, „The trauma of social change: A case of postcommunist societies“. In: Cultural trauma and Collective Identity. University of California Press). Gamyklą ištiko gaisras, o po jo – draudiminė byla ir įmonės bankrotas. Vieną dieną po darbo namo išėję darbuotojai nebeturėjo kur sugrįžti. Anot Sztompkos, „kas komunizmo žlugimą paverčia ypač įdomiu traumatogeninio pokyčio pavyzdžiu, yra tai, kad jis tapo „pergalės trauma“. Žmonės, nors ir išvaduoti iš slegiančio režimo ar, „Ekrano“ atveju, – sveikatai kenkiančio darbo su nuodingomis medžiagomis, visgi neteko įprasto gyvenimo ritmo ir savo aplinkos. Tai, kad šie įvykiai buvo tokie staigūs, be galimybės palaipsniui adaptuotis, išprovokavo naujo gyvenimo neigimą.

„Žmogus išėjęs į pensiją negalėjo gyventi be „Ekrano“, tiesiogine to žodžio prasme. Įsivaizduoji, pusantrų metų po išėjimo į pensiją jis kiekvieną rytą, apsirengęs darbinę uniformą, pasiėmęs darbinį krepšį ateidavo į darbą.“ („Ekrano“ darbuotojų atsiminimai.)

Išklausius „Ekrano“ istorijų lieka įspūdis, kad labiausiai žmonės ilgisi socialinių aspektų: bendrumo jausmo bei kolektyvinės veiklos. Sovietmečiu šios vertybės buvo įskaičiuotos į komunistinį meniu, tačiau kapitalizmo sąlygomis jos dažnai nustumiamos į antrą planą. Būtent todėl kultūros ir meno kūrėjams yra svarbu nepamiršti ir humanistinių vertybių, taip pat atkreipti dėmesį į tai, kas buvo čia dar iki jų. Dalinantis ir išklausant gyja traumos, o reflektuojant ir perdirbant atsiminimus į meno kūrinius šie „bevardžiai aidai“ ar praeities dulkės suranda savo vietą ir galbūt nustoja vaidentis sapnuose.

Prabilusios „Ekrano“ sienos atskleidė ne tik gamykloje dirbusių žmonių asmenines patirtis, bet ir tai, kaip ši vieta yra susijusi su Panevėžio miesto bei šalies istorija. „Dabarties ekranas“ tapo didžiausia įvažiuojama galerija Lietuvoje, o jos įkūrėjai Vaida Andrijauskaitė bei Danas Hermouet toliau dirba Panevėžyje, kur jau yra sukūrę ir kitų aktualių projektų, kaip „Vandens veidas“, kurio metu Hermouet bandė pažinti pogrindinę, nematomą Panevėžio pusę, fotografuodamas vandentvarkininkų darbus.

Susipažinti su projektu „Dabarties Ekranas“ ir išgirsti Dano Hermouet bei Vaidos Andrijauskaitės užfiksuotas istorijas galima apsilankius Panevėžyje, „Ekrano“ teritorijoje, arba nuotoliniu būdu, čia.