Tobulai netobulas pasaulis

Mohammadas Barrangi Fashtami (g. 1988) yra kilęs iš Rašto (Rasht), miesto šiaurės Irane, šiuo metu kuria ir gyvena Londone. Jau kurį laiką atidesni knygos meno tyrinėtojai galėjo pastebėti talentingą prizus vieną po kito renkantį kūrėją tarptautiniuose prestižiniuose renginiuose Estijoje, Kolumbijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Slovakijoje, Italijoje ir kt. Tačiau per paskutinius kelerius metus Barrangi kūryba it sprogimas išsiplėtė masteliu ir užmojais, menininkas buvo pastebėtas ir įvertintas. Šiuo metu keli jo kūriniai papildė nuolatinę Britų muziejaus ekspoziciją, o viena kitą intensyviu režimu keitė kūrybinės dirbtuvės ir parodos (Los Andžele, Romoje, Edinburge, Londone).

Nors menininkas kuria didžiulius kūrinius ant sienų, drobių, mažesnius kūrinius ant popieriaus, muzikos albumų viršelius, iliustruoja knygas, visus šiuos darbus sieja savitas, labai vientisas autoriaus pasaulis, kuriame gyvena gyvūnai, moterys, jų hibridai, augalai ir nuorodos į įvairias kultūras, pirmiausia persų. Lyg persiškuose kilimuose dažna veidrodinio atspindėjimo kompozicija, grafiška vaizdo logika it persiškų miniatiūrų, formos – niekada tobulai neišbaigtos. Šio autoriaus darbų erdvė panaši į sapną: savaip sklandaus ir savaip migloto pasakojimo, specifiško tyčinio netobulumo. Mohammadas Barrangi į vaizdiniją įtraukia ir persų kaligrafijos elementus. Tai menininkas, kuris maksimaliai kūrybingai pasitelkia koliažo strategiją, sugeba jungti ne tik technikas, net ir skirtingų erų bei krypčių kultūrines vaizduotes. Jo darbuose liūdesys šviesus, o (figūros ar aplinkybių) trūkumai prabyla mitologijos ir poezijos ištarme.

Ruoštis šiam pokalbiui buvo be galo įdomu, visa galva pasinėriau į jūsų kuriamą pasaulį, kuris yra įspūdingas ir estetiškai, ir intelektualiai, ir poetiškai. Ačiū Sigutei Chlebinskaitei, kuri inicijavo šį pokalbį ir jūsų atvykimą į „Knygų šalį“, kuri Vilniaus knygų mugėje vis pristato ką nors įdomaus bei išskirtinio. Dėkoju ir Šeidai Kauzonei, kuri maloniai sutiko pokalbio atsakymus išversti iš farsi kalbos.

Pastaruoju metu jūsų meninė karjera šovė kaip raketa aukštyn, parodų ir apdovanojimų sąrašas išties įspūdingas ir, sprendžiant iš vaizdų, neabejotinai pildysis. Kokie jūsų artimiausi planai? Ko norisi siekti?

Neseniai subūrėme naują kūrybinę komandą ir mūsų tikslas dabar yra siekti kuo platesnės, globalios pasaulio auditorijos. Turime daug planų. Iš konkrečių jau suplanuotų pasirodymų galime paminėti: „Gallery 336“ Londone visai netrukus įvyksianti paroda, „The Art House“ (Veikfilde, D. Britanija) numatyta 3D ekspozicija, kur bus kažkas panašaus į 3D skulptūrą, dar planuojame dalyvauti parodoje Izraelyje.

Menu rimčiau domėtis pradėjote trylikos metų, vėliau Islamiškame Tonekabono Azado universitete pasirinkote knygų iliustravimą. Kodėl pasirinkote būtent jį?

Formatas man nėra svarbus ir niekada nebuvo svarbu, ar knygos iliustracija, ar skulptūra išreiškiu jausmus. Svarbiausia išsakyti tai, ką jaučiu, ką išgyvenu ir su kuo susiduriu savo asmeniniame gyvenime, ką patiria mano draugai ar kiti žmonės. Ypač paskutiniu metu man tapo ypač svarbu išklausyti savo pažįstamų nutikimų, istorijų. Iš ten semiuosi įkvėpimo. Tai gal geriausiai atsiskleidžia mano iliustruotoje knygoje „Simurgh“ (pagal poemą „Paukščių susirinkimas“, „The Conference of the Birds“, parašytoje persų poeto ir sufijaus Farido ud-Din Attaro – red. past.), kuri siejasi su paukščių migracija. (Paukščiai pasakojime turi įveikti daug išbandymų, kad atrastų save ir patirtų nušvitimą – red. past.) Joje galiu išreikšti savo paties ir pažįstamų žmonių išgyvenimus migruojant, kalbėti apie jausmus, kurie lydi tokias keliones ir nežinią.

Mane nustebino, kad „Paukščių susirinkimas“ (arba „Simurgh“) buvo kvalifikuota kaip knyga vaikams, nes ji tikrai yra kur kas daugiau – tai gilus, metaforiškas, mistinis kūrinys. Jūs taip pat ją išplėtojote į ištisą pasakojimą-parodą. Kuo ji universali?

Niekada nekūriau vienai konkrečiai auditorijai: grupei žmonių pagal amžių ar tautybę. Ši knyga universali tuo, kad kalba apie skausmą, liūdesį. Visame pasaulyje migruoja labai daug žmonių. Siekiu, kad mano darbai paliestų kuo daugiau žmonių. Taip pat joje matyti, kad man svarbus moterų vaizdavimas. Simurgh (svarbiausias šventas paukštis, giminingas feniksui – red. past.) čia vaizduojamas kaip moteris su karūna. Visa knyga yra apie universalią viską įveikiančią meilę, tai gali būti meilė vaikams, tėvams ar kitiems suaugusiems žmonėms.

Kadangi ši knyga buvo spausdinama Irane, susidūriau su cenzūros problema. Reikalauta pašalinti moterų veidus, pakeisti juos paukščių galvomis. Tačiau aš nesutikau, moterų veidus palikau, tik teko nupiešti ant jų kaukes. Man toks sprendimas patiko, nes kaukė yra labai universalus simbolis. Kiekvienas iš mūsų realiame gyvenime ir socialiniuose tinkluose užsidedame kaukę, tai dalis mūsų gyvenimo. Manau, kad žmonės iš bet kurios pasaulio dalies gali mano kūryboje atpažinti dalį savęs.

Skaičiau, kad Argentinos poetė Mariel Zucchi kuria poeziją remdamasi jūsų kuriamais vaizdais (drauge išleidote „Quinto Elemento“, 2021, ir „El asombro intacto“, 2018). Taigi yra kiek atvirkščiai nei paprastai. Kaip visa tai veikia?

Ponią Marielę vadinu savo argentinietiška mama. Taip, ji kuria įkvėpta mano paveikslų, pavyzdžiui, 8 ar 10 jų ji paverčia poezija, pagal tai, ką jaučia žvelgdama į darbus. Kai ji rašo, mano vaizdas įgauna daugiau tyrumo.

Labai intriguoja Julianos Muñoz Toro knygos „Apelsinmedžio šešėlyje“ („In the shadow of an orange tree“) forma – ji yra papiruso formato, išvyniojamas ritinys. Tuo priartėja prie senovės kultūrų, kurių dvelksmas justi visoje jūsų kūryboje. Kas sumanė tokią formą? Ką pasakoja ši knyga?

Ritinio forma buvo ponios Julianos idėja, kuri man labai patiko. Tačiau pirmiausia buvo sukurtos iliustracijos, o Juliana tekstą rašė pagal jas, daug domėjosi tuo, kur aš gimiau, augau. Pasidomėjo šiaurės Irano gamta, įsidėmėjo, kad labai mėgstu pavasarį, jo kvapus. Todėl man labai patiko ir pavadinimas. Knygoje yra mergaitė vardu Leila. Jos vardas gali būti įprastas daug kur, bet turi ir aiškų ryšį su Iranu.

Labai įdomu, kad ne iš teksto gimsta vaizdai, o atvirkščiai – jūs esate viso ko variklis. Man liko įspūdis, kad jūsų darbai vis plečiasi erdvėje (didžiulio persiško kilimo dydžio freskos) ir vis labiau spalvoti, gal net vis šviesesnės nuotaikos. Kaip apibūdintumėte savo kūrinių erdvę? Dažnai sakote, kad tai jausmai, dabar pridėjote savo ir kitų istorijas? Man atrodo, kad čia susitinka kultūra ir vaizduotė. Bet kaip ją matote jūs?

Sutinku, kad darbų dydis fiziškai didėja. Greičiausiai tai galėtų būti susiję su tuo, kad mano akiratis stipriai plečiasi – jau 5 metus gyvenu Didžiojoje Britanijoje. Keičiasi ir mano suvokimas apie pasaulį, įvairius dalykus, tai gerai atsispindi naujausiuose, dar nerodytuose darbuose. Juose atsiranda simboliai iš astrologijos ir astronomijos, bandau kalbėti apie mėnulio poveikį žmonėms. Plėsdamas kalbėjimo būdus, siekiu pasiekti kuo daugiau žmonių.

Jūsų technika labai savita, kuriama keliais etapais, atspausdintas piešinys klijuojamas ant sienos paviršiaus, jis apipurškiamas, vėliau popierius drėkinamas ir nuimamas. Vandens žymės lieka kūrinio dalimi ir kuria asociacijas su laike nutolusiomis civilizacijomis, o darbai atrodo kaip išgelbėti iš potvynio ar išgyvenę kelionę jūra. Kokias reikšmes jums kuria tokie elementai?

Man šita technika yra labai artima. Nors procesas sudėtingas ir užtrunka kelias dienas, turiu laukti, kol pridžiūva ir atsispaudžia vaizdas, patinka tuo, kad galutinis rezultatas netobulas, nes vienos vietos atsispaudžia gerai, kitos – iš dalies, gal net nekokybiškai. Tai miela ir labai man artima. Ši technika skirta labiau dideliems kūriniams, mažus darbus spaudžiu ranka ar naudodamas kojų jėgą. Ši technika kažkuo panaši, atsispaudžia ne visai. Tie defektai man irgi patinka.

Esu tikra, kad garsas apie jūs sklis vis plačiau ir plačiau, jūsų kūrybos galia akivaizdi. Su šlove kuriasi tam tikras naratyvas apie menininką. Kokio jo norėtumėte ir ką norėtumėte pakeisti tame, koks jis yra dabar?

Man malonu būti žinomam, vis labiau žinomam, stengiuosi, kad šis pokytis nekeistų nei manęs, nei mano kūrybos. Tačiau tas vienišumo jausmas (panašus į liūdnumą), kuris lydėjo mane nuo pat gimimo, lieka, kad ir kiek draugų, gerbėjų atsirastų. Vis dėlto jis man padeda kurti. Norėčiau ateityje pats parašyti knygą ir pats ją iliustruoti, kur perduočiau savo jausmus. Dėl naratyvo apie mane, gal jis nėra toks jau svarbus, nebijau kritikos, bet, žinoma, labai norėčiau nebūti redukuotas į žmogų su negalia. Nenoriu, kad mano kūno sandara lemtų mano kūrybos vertinimą. Svarbiausia, jog besidomintys žmonės suprastų, kad gražiausias ir svarbiausias dalykas yra jausmai. O kūryba yra kaip drabužių stilius. Vieniems patiks, kitiems ne. Tai normalu. Neseniai apie mane parašė žurnalas „The Times“, tai buvo netikėta ir labai smagu.

Gal galėtumėte užsiminti apie savo planus „Knygų šalyje“ Vilniuje?

Labai norėčiau ką nors nuveikti drauge su prieglobsčio prašytojais, su žmonėmis, sulaikytais Baltarusijos pasienyje, jie yra tokie kaip ir aš – migrantai. Tikiuosi padaryti dirbtuves ar pamokėles jiems, galbūt dar žmonėms su fizine negalia ar protine negalia. Jeigu pavyks, labai norėčiau parduoti kokį nors savo darbą aukcione ar kitu būdu, o gautas lėšas skirti labdaros organizacijoms, padedančioms pabėgėliams.

Kokia šauni mintis!

Tai labai paprastas, žmogiškas elgesys. Manau, kad visi žmonės visada turi padėti vieni kitiems. Toks turėtų būti natūralus žmogaus elgesys. Džiaugiuosi, kad ir dabar, gyvendamas Anglijoje, nors pats esu emigrantas, jau galiu padėti ne tik migrantams, bet ir mažiau pasiturintiems Anglijos vaikams.

Dėkui už skirtą laiką ir iki susitikimo Vilniuje!