„Nuepiko“ premjera: muzikos ir šokio spektaklis „Žmogus mėnulyje“
Gyvename tokiais laikais, kai mintys apie apsilankymą mėnulyje pasirodo ne tik astronomijos, kosmoso kelionių ar mokslo bei technologijų, bet ir kasdienybės kontekste. Pastaruoju atveju mėnulis tampa fiktyvia pabėgimo nuo tikrovės (angl. escapism) erdve – ne tiek dangaus kūnu, kiek projekcijos paviršiumi, kuriame atsispindi dvasios ramybės troškimas.








Sapiegų rūmuose – oratorija „miške“
Turiu iš karto prisipažinti – imtis oratorijos recenzijos mane paskatino aplinkosauginių problemų reprezentavimo profesionaliame mene temos aktualumas. Pasirinkusi rašyti apie man tolimą žanrą, kuriuo nagrinėjama labai gerai pažįstama tema – miškas, nesiekiu pateikti išsamios muzikinės analizės, o verčiau keliu klausimus, kokias naujas perspektyvas gali pasiūlyti šis žanras bei kaip miško archetipas atsiskleidžia oratorijoje.






Trupės ULNA šokio spektaklis
Vasario 9 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje būriuojasi žmonės, nekantriai laukiantys galimybės pamatyti Lietuvos sezono Prancūzijoje metu pristatytą ULNA šokio trupės kūrinį „Iš tylos“. ULNA – dar gana jauna, įkurta 2020 m. per karantiną, tačiau per šį laiką choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kartu su trupe spėjo sukurti septynis šokio spektaklius.








Spektaklis-ekskursija „Pakopa po pakopos“
Performatyvus pasivaikščiojimas Kauno Žaliakalnio gatvėmis „Pakopa po pakopos“ (2022) prasideda nuo Kauko laiptų. Jų pavadinimas susieja legendą apie čia karaliaujantį Kauką – mitinę būtybę, nešančią turtus, derlių ir vaisingumą, ir vietos istoriją, bylojančią apie čia tekėjusį Kauko upelį, buvusį fontaną, žaidusius vaikus ir poilsiavusias ponias. Ausinėse klausydamiesi vedančių balsų, pasileidžiame į kelionę, kurioje sutiksime Žaliakalnyje gyvenusias asmenybes, išdaigas krečiančius, spalvingais apdarais pasidabinusius kaukus ir išgirsime aktorių, o kartais ir pačių gyventojų įgarsintas vietos istorijas.






„Jumpcore“ festivalyje „Sirenos“
Būna tokių pasirodymų, kurie nuvilia net ir be išankstinių lūkesčių. Tikriausiai tokie pasirodymai yra stipriausia atlikėjo autonomijos išraiška – kai jis tampa nepriklausomas nuo keliamų lūkesčių ir geba sukviesti pilną salę žiūrovų, kad kalbėtų apie tai, kas jam svarbu, neatsižvelgdamas, kaip bus suprastas.







Projektas „Dabarties ekranas“ Panevėžyje
Panevėžys, kurio architektūrinis veidas bene intensyviausiai formavosi sovietinės urbanizacijos metu, yra kiaurai persmelktas ne tik atsiminimų apie šį laikotarpį, bet ir tiesiogine prasme – sovietmečio stiklo šukių. Ir tikriausiai kiekvienas panevėžietis yra vienaip ar kitaip su jomis susijęs, o išgirdęs pavadinimą „Ekranas“ bent kas antras gali nurodyti, kur tų šukių ieškoti.
