Pasąmonės žaidimų animacijoje

Kasdienybėje iš daugelio galimų minėti dalykų esame įpratę prie įvairios vertės ir paskirties animacijų, dažnai puikiai imituojančių tikrovę, bei vaizdų (jei ne retušuotų, tai bent) be pikselių. Tačiau šie savaime suprantami dalykai prieš trisdešimt metų atrodė ir buvo kuriami visai kitaip, kai animacija nė nesikėsino perlipti (ne)realybės ribų, o kompiuterinės grafikos kūriniuose neišvengta plika akim matomų kreivų linijų lūžių. Šiuolaikinėje meno erdvėje „Swallow“ pirmą kartą Europoje buvo surengta personalinė Kanados menininko Barry Doupé paroda „AMIGA darbai“ (kuratorius „Post Brothers“), kurioje nužymėdamas 9-ojo dešimtmečio pikselinės programinės įrangos techninių galimybių ribas kūrėjas išlaisvina pasąmonės vaizdinius, geba ironiškai žvelgti į tapybos tradiciją, pakerėdamas lengva menine raiška įtraukia žiūrovą į asociatyvų naratyvą, kurio esmė – visai ne istorijos pabaiga, bet kiekvienas iš daugelio mažųjų jos pasakojimų.

Apsilankyti parodoje – lyg pabuvoti animacijos viduje, kuri pristato visus 100 projekto kūrinių-kadrų, sujungtų bendra atlikimo technika. Menininkas, daugiausia dirbantis su kompiuterine animacija, savo kūrinius kūrė pasinaudodamas 1985 m. į rinką išleistu „Commodore AMIGA“ kompiuteriu ir visiems gerai pažįstamos „Microsoft Paint“ programos pirmtake – „Deluxe paint“ penktąja versija. Pastaroji programa savo laiku buvo viena įspūdingiausių grafikos kūrimo priemonių, naudota videožaidimams, montažui, taip pat turėjo integruotą animacijos kūrimo programą. Tam tikra prasme ši kompiuterinė sistema, kelianti nostalgiškus 9-ojo dešimtmečio prisiminimus, apriboja kūrybinį mąstymą dėl baigtinio funkcijų atlikimo skaičiaus, tačiau Doupé tai priima kaip iššūkį ir žaidimų aikštelę, kurios kiekvienas atradimas savaip mėgdžioja ar pasišaipo iš tapybos (tai susiję su naudojamos programos pavadinimu, besitaikančiu būti aukštesnės klasės menu). Būdingi figūratyvūs kūriniai, abstrakcijos, natiurmortai, pastebėtini ženklai į siurrealistų, kubistų darbus, išgaunamos skirtingų dailės technikų imitacijos – aliejinės tapybos, purškiamų dažų, tušo, pieštukų ar kreidelių, kai kur galima įžvelgti ir tokių subtilių imitacijų, tarsi būtų piešta dažais ant šlapio balto pagrindo. Faktūrų ir temų gausa užpildo erdvę ir parodos patyrimą, o kartu kelia vaizdinius, kuriuose viena kita technika ar forma jau buvo matyta...

Neabejotinai menininkas keletu kūrinių referuoja į gana gerai žinomą Vakarų dailės istorijos kontekstą, tačiau žvelgdama į darbus „Posūkis“ ar „Bangos“ atmenu Jono Jurciko drobes, kūrinyje „Ateivis“ lyg žvelgiu į Stasio Eidrigevičiaus pastelių veikėją, o „Surūgusio vyro“ ir „Surūgusios moters“ kūnų pozos dvejinasi su Stasio Ušinsko kūriniu „Moters aktas pirtyje“. Tačiau visos šios sąsajos – tik vienos pasąmonės (žiūrovo) susitikimas su kito pasąmone (menininko). Tokį pat santykį galime kurti ir žvelgdami į du parodoje esančius videodarbus: „Vhery“ ir „Whaty“. Sukurti ta pačia „Deluxe Paint“ programa, šie kilpiniai videovaizdai kadras po kadro atskleidžia kai kuriuos esminius animacijos principus (kurių pagrindinis – kurti judėjimo iliuziją) bei savo plazmiška, nyksmo-kūrimosi eiga kiekvienu neišbaigtu kadru sulaiko vaizdų potencialą išsivystyti į ką nors daugiau. Greitame įraše akimirkų sustabdyti negalime, tad menininko spausdintų grafikų ekspozicija, turinti seką, o todėl savaime plėtojanti naratyvą, leidžia kiekvieną kūrinį kaip etiudą išgvildenti su visomis laiko, vietos, santykių dimensijomis, o vaizdų kaitos greitį sutapatinti su savo judėjimo parodoje ritmu.

Svarbu pasakyti, kad menininkas suteikia progą į animaciją žvelgti kaip į savipakankamą meno rūšį, o ne tik apibrėžti per utilitarią paskirtį. Marga spalvomis, formomis, tekstūromis paroda įtraukia lyg į sūkurį, kuriame aidi fantasmagoriškas juokas, matomi groteskiški vaizdiniai ir kaitaliojasi nerimstančios emocijos – vaizdinių ir panaudotos technikos skirtis nuo tikrovės yra akivaizdi, o tai, regis, ir padeda žaisti pasiūlytus proto ir vaizduotės žaidimus. Pastarieji apibendrina ir paties menininko kūrybinį procesą, ir žiūrovo patirtį „AMIGA darbai“ parodoje. Visgi malonus patyrimas šiek tiek apsunko į rankas paėmus parodos lapą su kiekvieno kūrinio pavadinimu. Be pagalbos sunku suprasti, kokia yra sąrašo sistema atrenkant pavadinimą kūriniui, o ir ją sužinojus darbas tikrai nepalengvėja, kartais net priartėja prie „būrimo iš kavos tirščių“ sferos. Šiaip ar taip, vienas paskui kitą surašyti kūrinių pavadinimai atveria dar vieną, lingvistinę parodos erdvę, į kurią galime pasinerti galvoje pagal nurodytą simbolį kaip kertinį objektą kurdami montažišką pasakojimą. Pamėginimui – antro kūrinių bloko ištrauka: grubus – surūgęs vyras – surūgusi moteris – cilindrinis kūnas – lygūs ūsai – skaitmeninė netvarka – muziejų šunys – keverzonė – ausis – Egipto mėlynė ir t.t. Paroda atrodo lengvai vartojama iš pirmo žvilgsnio, tačiau pilna kontekstų, įtraukiančių ir į gilesnius mąstymo laukus – tiek sąmoninga, tiek nesąmoninga prasme.

Paroda veikė iki sausio 29 d.