Tarp disciplinų

Ignas Zalieckas

Pokalbis su garsų kūrėja Dominyka Adomaityte

Dominyka Adomaitytė – sinchroninių triukšmų kūrėja, „Folių“ menininkė (Foley artist), sukūrusi garsus performansams „Georges Méliès: La Nuit inventée“ (Prancūzų sinemateka, 2021), „Par Belzébuth!“ (Luvras, 2022) bei „La Neige“ (Pompidou centras, 2019). Menininkė taip pat kūrė garsus kino filmams „Motinos“ (rež. Birutė Kapustinskaitė, 2021), „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, 2021), „Automobilių stovėjimo aikštelė“ (rež. Jorė Janavičiūtė, 2021), „Vevnitř“ (rež. Viktorie Štěpánová, 2020). Kartu su Vykintu Labanausku režisavo animacinį trumpametražį filmą „Močiutės blynai“ (2019).

Agnė Narušytė

Eglės Grėbliauskaitės paroda „Leiskite pažiūrėti Jums į gerklę“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Dabar mažiausiai norisi prisiminti batalijas dėl sovietinių paminklų ar dalyvauti naujose. Net kai svarstoma, ką daryti su pastatytais karių kapinėse. Taip, kažkas kažkur diskutuoja, bet kai Ukrainoje žūsta tūkstančiai, paminklai tikrai yra tik „balvonai“. Ką tik mačiau videoįrašą, kaip Charkive specialios tarnybos nuverčia paminklą maršalui „mėsininkui“ Georgijui Žukovui. Biustas bumbteli ant šaligatvio, publikos nėra. Tai – tik karo paraštės. O gal ne? Gal pasibaigus karui paaiškės, kad neverta kovoti su ligos simptomais, kol neturi kaip pašalinti priežasties?

Andrii Kornev

Aš – knygų vaikas. Todėl mano gyvenime dažnai pasitaiko, kad susiduriu su tikromis situacijomis, kurios iš karto sukelia asociacijas su tuo, ką skaičiau anksčiau. Savotiškas atpažinimo efektas, praktikoje atgyjanti „teorija“. Beje, kartais toks knygų ir gyvenimo sąskambis padeda jei ne praktiškai, tai bent psichologiškai. Nes aš jau lyg ir žinau apie tai, ir šios žinios, nors ir knyginės, mane ramina (kiek tai įmanoma).

Monika Krikštopaitytė

Meninis performansas „(Iš)plaukti“ šalia Rusijos ambasados

Nepaliaujamai regiu tai savo galvoje – kruvinu vandeniu plaukiančią trapią, bet nenugalimos vidinės jėgos pilną figūrą – nuo balandžio 6 d., kai feisbuke buvo paskelbtas trumpas videopasakojimas iš meninio performanso „(Iš)plaukti“ (angl. „Swimming Through“ idėja: Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, Rūta Meilutytė, Aurelija Urbonavičiūtė; vaizdas: Neringa Rekašiūtė, Berta Tilmantaitė, Mindaugas Drigotas, Andrius Repšys, Karolis Pilypas Liutkevičius; muzika: Viktoras Urbaitis; padedant: „Cgates“, Aurelijus Liubinas, „Inospectra“).

Rita Mikučionytė

Emilijos Škarnulytės paroda „Švytintys kambariai“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Esu dėkinga Emilijai Škarnulytei (na, gal per anksti dėkoju...), kad fiziškai būdama jos vaizdo ir garso instaliacijose laisvai matau tai, ką tuo metu galiu ir noriu. Iškart turiu patikslinti – turiu omenyje savo regos, klausos ir širdies pojūčius fiziškai patiriant jos filmuotas „erdvės skulptūras“, savotiškus išplėstinio kino pasakojimus. Performatyviai kinematografiški lėtai slenkančių vaizdų koliažai nuosekliai gludina šias mano patirtis, neriant daugiabriauniais įprastai neprieinamų vietų skerspjūviais, ar tai būtų branduolinis reaktorius uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, ar povandeninių laivų bazė Norvegijoje, ar Šiaurės ašigalio ledynai, ar Naujosios Meksikos smėlynai.

Gražina Daunoravičienė

Apie naujuosius muzikos genotipus ir jų pasireiškimus

Ne taip dažnai šiuolaikinės menotyros diskurse svarstomas vienos ar kitos meno rūšies žanrų (juos straipsnio autorė vadina genotipais) klausimas. Tam prielaidą dar paskutiniais XX a. dešimtmečiais davė sutartinis šio fenomeno nuvertinimas. Kartais atrodė, kad atskirų meno sričių tyrėjai lenktyniauja siūlydami kuo rafinuotesnes metaforas, pažyminčias jų išnykimą.

Skaidros Trilupaitytės ir Julijos Reklaitės pokalbis apie kultūros politiką

Skaidra Trilupaitytė: Jei kultūra būtų vertinama išimtinai pagal tai, kaip galutinėje sumoje „susidėlios“ skaičiai, neliktų ne tik subjektyvumo, bet ir objektyvumo. Būtent dėl to, kad meninės kokybės kiekis, kaip minėjau, yra ne skaičiais matuojamas dydis. Tą patį galima pasakyti ir apie eksperto kompetenciją. Autoritetingi savo sričių žinovai Lietuvoje neretai būna ir kultūros kritikai, netgi humanitarinių mokslų atstovai, taip pat praktinėse ir organizacinėse veiklose nusimanantys žmonės, veikiantys ne vienoje institucijoje. Tuos ekspertus atrenkant galutiniame sąraše nuolat tekdavo susidurti su situacija, kai „nušlifuoti“ objektyvieji aprašai turėjo vis mažiau ryšio su realybe.

Emilija Vanagaitė

Apie Sarah Shin ritualą-performansą „Sapnuojant mišku“

Prieš vykdama į tai, kas įvardinta kaip „ritualas-performansas“ pavadinimu „Svajojant mišku“, be abejo, perskaičiau šio renginio aprašą. Nedaug dalykų šiomis dienomis priverčia nusišypsoti, bet šis – vienas iš jų. Viena iš šio ritualo-performanso kūrėjų – tai „ekstrasensė (-as)“, „svajotoja“, vienas iš šių asmenų tiriamų dalykų yra „ekogotika“. Jaučiuosi lyg iš medžio iškritusi. Psichologiškai pasirengiu tą kovo 3-iosios vakarą tapti ateive.

Viktorija Mištautaitė

Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir vizualiosios kalbos vedliu Benu Šarka

„Melas – pasaulio tvarkos principas, bet tai yra žodžių pagalba“, – taip prasideda pokalbis, kuriam išankstinis pasiruošimas negalioja. Patys dėliojasi sakiniai, pasakojimas, atrodo, buvo padiktuotas iš anksčiau ar net iš aukščiau. Kovo 11-ąją su menininku susitikome pasikalbėti apie jo socialiniuose tinkluose kuriamą Mėmelio fotografijų ciklą. Beno draugai Raimundas Urbonas ir Ovidijus Petkevičius tampa mūsų veiksmo ir pokalbio pradžia.

Skaidros Trilupaitytės ir Julijos Reklaitės pokalbis apie kultūros politiką

Pokalbis vyko dar iki Rusijos karinės invazijos į suverenią Ukrainos valstybę, todėl naujos aplinkybės diskusijoje neatsispindi, tačiau aptariami klausimai lieka aktualūs ir dabar.