Yris po yrio

Nepaliaujamai regiu tai savo galvoje – kruvinu vandeniu plaukiančią trapią, bet nenugalimos vidinės jėgos pilną figūrą – nuo balandžio 6 d., kai feisbuke buvo paskelbtas trumpas videopasakojimas iš meninio performanso „(Iš)plaukti“ (angl. „Swimming Through“ idėja: Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, Rūta Meilutytė, Aurelija Urbonavičiūtė; vaizdas: Neringa Rekašiūtė, Berta Tilmantaitė, Mindaugas Drigotas, Andrius Repšys, Karolis Pilypas Liutkevičius; muzika: Viktoras Urbaitis; padedant: „Cgates“, Aurelijus Liubinas, „Inospectra“). Esu labai dėkinga už šį performansą-alegoriją-aktyvistinį gestą-meditacijos formą, tapusį atrama psichikai, kuri vietomis atsijungia nebepakeldama žinojimo, kad visai čia pat žiauriai kankinami, prievartaujami, žudomi vyrai, moterys, vaikai. Vaikai! – visai tokie kaip tavo ir mano.

Nežinai nei kaip būti, nei kur dėti neišsakomus jausmus, net kai padarei (ir darai), ką galėjai, mintims nėra vietos, žodžiai išsprogdinti, tušti, dar suprantant, kad tavo empatinis skausmas yra tik blyškus šešėlis to, kurį čia ir dabar patiria žmonės iš užpultos Ukrainos. Vis dėlto sunkūs jausmai nėra vieninteliai. Mes einame skausmo upe drauge, nors tik lydime, mes ją pereisime, drauge. Mes didžiuojamės ukrainiečių narsa, gerai visi suprantame, kad nelaisvė nėra gyvenimas, kad kitaip būti negali. Kyla šiurpulys, kai matai ir jauti, kiek žmonių susitelkia ir padeda kuo tik gali. Ukraina keri ir tuo, kad šiame siaube ji lieka šviesos pusėje, ko galėtų pasimokyti nemažai komentatorių, medituojančių kankinimus nesuvokiamo žiaurumo rusams.

Kol einame per tamsą, skausmą transformuoti į jėgą mums leidžia pasakojimai: mažieji ir didieji. Konkretūs ir asociatyviniai – apimantys principus, mitus, metavaizdą. Iš konkrečių: savanoriai daro stebuklus gabendami pagalbą į nusiaubtas teritorijas, moteris parveža mylimo vyro kūną į tėvynę, vaikas fronto linijoje sugeba gauti maisto badaujantiems, vienas vyras evakuoja visą siaubo sustingdytą gyvenvietę, kariai maitina beglobius augintinius ir daug kitų. Jie visi svarbūs. Visa tai primena apie gerumo galią.

Kruvinu lediniu vandeniu plaukianti Rūta Meilutytė tampa judėjimo per skausmą mitologine figūra ar alegorija, siaubo stingulį švelniai išjudinančiu mechanizmu. Jos monotoniški judesiai nėra veržlūs, nors mes žinome, kad ji gali daug greičiau, jie sunkūs, bet nesustabdomi. Ji iriasi, tai mums primena apie laiko prigimtį eiti ir praeiti. Tai padeda nesustingti siaube. Veikia kaip laiko sesė daina. Juk visi jau mokame tą posmą apie nulinkusį šermukšnį ir liūdną Ukrainą, kurią pradžiuginsime, o medį pakelsime (Ой у лузі червона калина). Jos versijos plinta po pasaulį. Visi dainuoja kaip savo. Mūsų Ukraina. Gal ukrainiečius tai kartais stebina, kaip kadaise Rūtą Meilutytę vos iškovojus olimpinę pergalę emociškai „įsivaikino“ iškart visa Lietuva, verkė ir džiaugėsi kaip už savo vaiką ir ne tiek dėl to, kad minia mėgsta laimėtojus, kiek dėl vidinės jėgos, kuri visai jauną merginą išnešė į priekį, įveikė netikėjimą, suteikė gėrio pergalės jausmą. Dabar stebuklą kuria šalis. Viskas bus Ukraina – jau dabar milijonams yra vidinė tiesa.

Tą įrodo ir faktas, kad vos 36 sekundes rodomi performanso „(Iš)plaukti“ vaizdai mintyse akimirksniu išsiplečia į ilgą, daugiakadrį ir pilną perviršinės prasmės filmą, kuris kilpa tęsiasi ir tęsiasi galvoje, kaip lava stumia pirmyn, teikia stiprybės. Tas vaizdas tarsi durys atveria tai, kas mumyse glūdėjo, niekaip negalėjo rasti išraiškos. Jame telpa ir skausmas, ir didybė, trapumas ir lemtingumas. Šalia šio kūrinio nemažai performanso klasikos atrodo labai dirbtinė.

Ir nors Meilutytė meno bičiule tampa nebe pirmą kartą (ji sutiko būti reklaminiu veidu renkant lėšas „Saulės ir jūros“ dalyvavimui Venecijos bienalėje, tąkart performansas-opera laimėjo „Auksinį liūtą“!), kūrinyje pretenzijos į meno pasaulį tikrai nėra svarbiausios. Veikiau atvirkščiai – paveikumas aktualus pirmiausia dėl pačios pirminės intencijos, performansas „siekia skatinti imtis aktyvesnių veiksmų gelbstint Ukrainos žmones nuo Rusijos vykdomo genocido. Tai kvietimas nenusisukti nuo skausmo, nelikti abejingu stebėtoju. Tai kvietimas ir toliau ginti šiuo metu kankinamus, prievartaujamus, žudomus žmonės, pamatines demokratines vertybes, teisę į laisvę bei gyvybę. (...) Todėl karui tęsiantis mūsų aktyvizmo svarba tik auga – skleiskime tiesą, savanoriaukime, aukokime, protestuokime, spauskime politikus taikyti griežtesnes sankcijas Rusijai.“

Be pirminės misijos, šitas kūrinys padeda ir mums judėti per traumines patirtis. Matyti plaukiančią Rūtą Meilutytę gera ir todėl, kad ji jau ne pirmą kartą yra susijusi su įstabiomis, pasaulinės reikšmės pergalėmis. Tai veikia kaip burto dalis. Todėl įsikūniję į ją mes plaukiame. Yris po yrio. Visos mūsų vidinės būtinybės sako, kad nėra kito būdo, tik išplaukti.

Manau, kad plaukikės kruviname vandenyje vaizdinys išjudina dar ir gelmines struktūras, kurios susijusios su archajiška Eglės žalčių karalienės legenda. Joje kraujo puta reiškė pabaigą, šiandien – lūžį, judėjimą, gyvenimą, naują lemtį.

Performanso metu flora ir fauna nenukentėjo: tvenkinys buvo nudažytas ekologiškais, aplinkai nekenksmingais dažais, kuriuos plačiai naudoja mokslininkai ekologai.