Hipnotizuojančių erdvių įtampa

Esu dėkinga Emilijai Škarnulytei (na, gal per anksti dėkoju...), kad fiziškai būdama jos vaizdo ir garso instaliacijose laisvai matau tai, ką tuo metu galiu ir noriu. Iškart turiu patikslinti – turiu omenyje savo regos, klausos ir širdies pojūčius fiziškai patiriant jos filmuotas „erdvės skulptūras“, savotiškus išplėstinio kino pasakojimus. Performatyviai kinematografiški lėtai slenkančių vaizdų koliažai nuosekliai gludina šias mano patirtis, neriant daugiabriauniais įprastai neprieinamų vietų skerspjūviais, ar tai būtų branduolinis reaktorius uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, ar povandeninių laivų bazė Norvegijoje, ar Šiaurės ašigalio ledynai, ar Naujosios Meksikos smėlynai.

Pastaraisiais metais Lietuvoje rodyti menininkės darbai išties įsimenantys, ką jau ir kalbėti apie jos filmų pristatymus daugybėje pasaulio kino festivalių ir kūrybos pasirodymus prestižinėse meno institucijose – Londono „Tate Modern“ ir „Serpentine“, Paryžiaus „Pompidou“ centre, MoMA Niujorke ir kt.

Puikiai pamenu 2015 m. pabaigoje Šiuolaikinio meno centre rodytą Emilijos Škarnulytės personalinę parodą „QSO lęšis“ (architektūra – Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas, garso dizainas – Jokūbas Čižikas). Jau tuomet įsiminė „veidrodinėse“ lubose atsispindinčios poliarinių mokslinių objektų ir arktinių peizažų utopijos, kuriose vienu ritmu su tirpstančio ledo masėmis ir povandeninių atominių laivų bazės tuneliuose nardančia autore-undine pamažu imdavau nykti keistuose nematytų erdvių miražuose. Aukštos raiškos itin kokybiškai nufilmuoti vaizdai natūraliai įtraukia gilyn, mitologinių pasakojimų apie pasaulio kilmę ir jo išlikimą link, lyg kiekvieno mūsų pasąmonė bandytų atkoduoti paslėptas ką tik regėtų poetinių įvaizdžių prasmes.

Visuose mano matytuose Emilijos Škarnulytės filmuose-tyrimuose ir audiovizualinėse instaliacijose, manau, išryškėja menininkės plėtojama „ateities archeologijos“ koncepcija, kurioje daug dėmesio skiriama ne tik išraiškingų vizualių struktūrų ritmikai, bet ir globalioms geopolitinėms problemoms, šiandien vėl ypatingai aktualiems Šaltojo karo padariniams. Daugelyje savo interviu Emilija Škarnulytė pabrėžia savo kūryboje apmąstomas geologinio žemės laiko ir žmogaus egzistencijos trapumo sankirtas, vartodama žmonijos paliktų žemės randų metaforą.

Geotraumines žmogaus veiklos išdavas, gamtos formų mutacijų įžvalgas, erdvės ir laiko vizijas universaliuose šiandieninio mokslo ir meno dialoguose mačiau įvairiuose menininkės kūriniuose, per pastaruosius dvejus metus eksponuotuose ŠMC („Dalelių skilimas“, 2020, kuratorės Ele Carpenter, Virginija Januškevičiūtė; 14-oji Baltijos trienalė: „Nesibaigiančios kovos“, 2021, kuratoriai Valentinas Klimašauskas, João Laia), NDG („Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“, 2021, kuratorė Candice Hopkins, architektas Linas Lapinskas), Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje („Absoliutus datavimas“, 2021, sukurta 13-ajai Kauno bienalei „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“, kuratorė Josée Drouin-Brisebois).

Kalbant apie Emilijos Škarnulytės kūrybinio braižo išskirtinumą, mano manymu, verta prisiminti svarbiausius jo formavimosi punktyrus, sietinus su laipsniška menininkės asmenybės branda ir menine patirtimi. Pirmiausia, artimiausia namų aplinka – mamos architektės Ritos Škarnulienės kūrybos orientyrai, jaudinanti močiutės Aldonos Škarnulienės, kuri prarado regėjimą 1986-aisiais po Černobylio atominės elektrinės avarijos, istorija (ją 2013 m. Emilija įamžino filme „Aldona“). Neabejotinai reikšmingas autorės meno studijų etapas, pradedant Nacionaline M.K. Čiurlionio menų mokykla, skulptūros bakalauro studijomis Breros vaizduojamojo meno akademijoje Milane, baigiant rezidencijomis Azijoje ir šiuolaikinio meno magistrantūros studijomis Trumsės universitete Norvegijoje. Ne mažiau svarbi menininkės bendradarbystė su Tanya Busse ir jųdviejų įkurta „New Mineral Collective“ platforma, kuri nagrinėja šiuolaikinio kraštovaizdžio kaitą naudojant žemės išteklius, taip pat aktyvus autorės dalyvavimas organizuojant kolektyvo „Polar Film Lab“ renginius, skirtus kūrybinėms filmavimo 16 mm kino juosta laboratorijoms. Pažymėtina ne tik išskirtinė Emilijos Škarnulytės drąsa, energija, darbštumas ir precizija, bet ir puikūs organizaciniai vadybiniai gebėjimai, atkaklumas ir kantrybė, juolab derinti filmavimo sąlygas dažnam neprieinamose vietose užtrunka ne vienus metus.

Radvilų rūmų dailės muziejuje eksponuojama Emilijos Škarnulytės paroda „Švytintys kambariai“ (architektas Linas Lapinskas, garso menininkas Jokūbas Čižikas) man pasirodė aktuali keliais aspektais. Viena vertus, sudomino jos erdvinis išdėstymas pakopomis ir galimybė pažvelgti į atskirus ekspozicijos segmentus iš tam tikros distancijos ir skirtingų rakursų. Judrūs rausvai violetiniai lazeriniai štrichai skaido laiptų pakopas tarsi laiko kirčiai, paliekantys aštrias ir aitrias dabarties invazijos žymes buvusių renesansinių rūmų erdvėse. (Paraleliai prisimenu menininkės projektą Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, kur suprogramuoti lazerinių linijų piešiniai buvo projektuojami tiesiai ant gyvūnų iškamšų – man tai asocijavosi ne tik su tiesiogiai preparuojama mirties kultūra, bet ir su simboliniais praeities vertybių pjūviais.)

Muziejaus laiptų aikštelių prieblandoje išryškėja eksponuojamos šviesdėžės lyg savotiški perspektyviniai langai – tai Emilijos Škarnulytės „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“. Kompiuterine grafika atkurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai, balansuojantys tarp dokumentalumo ir fikcijos, rodos, skirti būsimoms mūsų kartoms.

Pagrindinėje parodos salėje pasitinka įspūdingo dydžio audiovizualinė instaliacija „t ½“. Tai vienas garsiausių Emilijos Škarnulytės kūrinių, kuris 2019 m. pelnė „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize) – prestižinį Kijevo šiuolaikinio meno centro, vadinamojo „PinchukArtCentre“ (jį remia 2006 m. įkurtas ukrainiečių milijardieriaus mecenato Viktoro Pinčuko fondas), apdovanojimą. Kūrinio pavadinimas turi tiesioginių sąsajų su pusėjimo trukmės terminu, taikomu radioaktyvumo arba radioaktyvaus skilimo procesams nusakyti. Šiandien branduolinio ginklo grėsmės akivaizdoje darbas atrodo kaip niekad savalaikis. Matome filmuotus vaizdus uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, undinę, nardančią branduolinių povandeninių laivų kanaluose Norvegijoje, nuotolinio skenavimo būdu fiksuotus kadrus neutrinų observatorijoje „Super-Kamiokande“ Japonijoje, epizodus iš CERN laboratorijos Šveicarijoje.

Mano manymu, verta šią instaliaciją išjausti iš skirtingų pozicijų. Tinka pagulėti ant specialaus gulto, žiūrint į atspindžius lubose lyg būtum sustingusi etruskų antkapio skulptūra, leidžianti per save visus filmuotoje aplinkoje surinktus ir specialiai sugeneruotus garsus (turiu pripažinti, kad tai iš tikrųjų veikia fiziškai ir trikdo įprastą širdies ritmą). Vėliau galima pasėdėti salėje ant laiptelių, tuomet pakilti laiptais aukštyn į salės balkoną ir pažvelgti į „t ½“ tarsi iš jo prigimtinės gilumos, kur atsiveria stulbinantys kaleidoskopiniai vaizdiniai lyg futuristiniame atspindžių pasaulyje. Pusvalandis neužmirštamų pojūčių, žmogiško ir nežmogiško mastelio potyriai ir kylantys netiesioginiai klausimai apie pasaulį be ribų ir nematomas struktūras, apie esamą galią ir godulį, apie žemės vidaus skerspjūvius ir metaforiškus paviršius. Išgyvenau tą pusvalandį kelis kartus vis kitaip – drauge su šurmuliuojančiais aplinkiniais, dviese ir vienui viena, kaskart matydama, jausdama ir galvodama apie visiškai skirtingus dalykus. Kada nors eisiu vėl ir dar.