Tarp automatizacijos ir lyderystės II

Pabaiga. Pradžia Nr.10

Skaidra Trilupaitytė: Jei kultūra būtų vertinama išimtinai pagal tai, kaip galutinėje sumoje „susidėlios“ skaičiai, neliktų ne tik subjektyvumo, bet ir objektyvumo. Būtent dėl to, kad meninės kokybės kiekis, kaip minėjau, yra ne skaičiais matuojamas dydis. Tą patį galima pasakyti ir apie eksperto kompetenciją. Autoritetingi savo sričių žinovai Lietuvoje neretai būna ir kultūros kritikai, netgi humanitarinių mokslų atstovai, taip pat praktinėse ir organizacinėse veiklose nusimanantys žmonės, veikiantys ne vienoje institucijoje. Tuos ekspertus atrenkant galutiniame sąraše nuolat tekdavo susidurti su situacija, kai „nušlifuoti“ objektyvieji aprašai turėjo vis mažiau ryšio su realybe. Pateiksiu tokio krumpliaračio pavyzdį: nusimananti šiuolaikinėje operoje ir galbūt muzikos festivalių organizavimo patirtį turinti muzikologė į ekspertų sąrašą galiausiai patenka kaip vienai kompetencijai atstovaujantis „ekspertinis vienetas“, kitos kompetencijos atidedamos į šalį „juodai dienai“. Ta Lietuvoje įvairiose muzikos (ir galbūt leidybos) srityse veikianti muzikologė galėjo pretenduoti tapti „muzikos praktikos“ eksperte, bet tokiu atveju turėjo atsisakyti savo kompetencijos „muzikos istorijos ir (ar) teorijos“ srityse. Ji galėjo būti priskirta prie „tarptautinių kultūros renginių vadybos“ kompetencijų turėtojų, tačiau tokiu atveju turėjo „pamiršti“ tokias sritis kaip kultūros edukacija, kūrybinės industrijos ar netgi tos pačios grynosios muzikos ekspertizė. Štai ir visas eksperto rodiklių algoritmo „gudrumas“! Neva racionalus receptas minėtąją hipotetinę ekspertę vertė traktuoti ne kaip autoritetingą savo srities žinovę, bet viso labo kaip mechaniškai apskaičiuojamų kompetencijų turėtoją.

Julija Reklaitė: Čia matau dar vieną ypač svarbų aspektą – paraiškos vertinimo fazėje projektą analizuoja ir vertina ekspertai, taip prisiimdami tam tikrą atsakomybės dalį, įvertindami, skirdami finansavimą ir nuspręsdami, kad „šis projektas yra vertas tiek, o šis tiek“. Kai projektas įvyksta, nesant stiprios kritikų bazės ir labai stipriai pakitus viešosios opinijos formavimo mechanizmams, tampa labai sunku įvertinti, o koks gi tas projekto rezultatas. Pagal kokius „atgalinius algoritmus“ tada reikia apskaičiuoti investicinę finansinę grąžą? Deja, projektą vertinę žinovai-ekspertai šioje stadijoje nebedalyvauja, ataskaitos yra teikiamos grynai kiekybinės. Ataskaitos jau yra tik (!) administruojamos, o ne vertinamos, todėl rezultatas yra geras tiek, kiek jis paviešintas kaip geras rezultatas... arba tiek, kiek tvarkingai užpildytos lentelės. Tokiu būdu rezonuoja tik ryškiai klausimus iškeliantys, ant grėblio užlipantys arba labai į masėms aktualią temą pataikantys projektai. Čia norisi prisiminti kultūros vadybininkų asociacijos projektą (beje, remtą LKT) „Geriausia paraiška“, kuriame buvo tiesiog provokuojama pasiūlyti geriausią geriausius kriterijus atitinkančią paraišką.

S. T.: Noriu pereiti prie kito svarbaus klausimo bei tų funkcijų, kurios komunikacinėje erdvėje labai natūraliai priskiriamos tiems patiems kultūrininkams ir kūrėjams, kai jie yra matomi jau ne kaip uždaros vertinimo sistemos ekspertai, o kaip kultūros kritikai ar viešieji intelektualai. Kai į kultūrą žiūrime tik administratorių akimis, norime, kad visi laikytųsi skaidrumo ir objektyvumo, tam sugalvojame ir unifikuotus rodiklius. Bet kai pradedame mąstyti plačiau, suprantame, kad kuo įvairesnė kažkieno patirtis, tuo įdomesnės, t. y. mažiau konvencionalios, gali būti ir tos nuolat besikeičiančios kompetencijos. Beje, net ir viešojo valdymo vadovėliuose nuolat kalbama apie lyderystę. Taip pat ir kultūros politikos diskusijose lyderiai neretai traktuojami kaip tie, kurie gali sutraukyt biurokratizacijos voratinklius, apeiti tam tikras perteklinio „popierizmo“ kliūtis, sėkmingai nugalėti iškylančius sunkumus ir, niekada nepavargdami, pasiekti proveržį vienoje ar kitoje srityje. Iš anoniminio lenteles tvarkingai pildančio eksperto lyg ir nesitikima spontaniškų, originalių ir nekonvencionalių sprendimų, o iš lyderio – dar ir kaip! Tačiau kas yra lyderis? Tokio apibrėžimo apraše ar įstatyme tiesiog nėra. Kaip pati vertintum šiuos du „politikos darymo“ polius?

J. R.: Aš apie lyderystę galvoju kiek kitaip. Man tai ne sistemą laužantis individas, o tas, kuris geba mąstyti sistemiškai, suvokti veiksmų kompleksiškumą ir veikti arba kuriantis precedentus, kad esama sistema keistųsi. Ir čia aš matau didelę problemą. Kadangi bet koks veikimas politikos lauke pas mus yra smarkiai devalvuotas ir apskritai politikavimas yra laikomas kultūros antipodu, lyderystė tampa tiesiog garsiu kritikavimu arba reiškimusi socialiniuose tinkluose. Nedaug matau sistemiškai kuriančių lyderių, nors, tiesą sakant, matau labai gerai dirbančių savo kultūros srities lobistų. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tik sąvokų sumaišymas ir lobizmas, tapatinamas su lyderyste, yra didelė problema.

S. T.: Ar šiuo atveju nėra taip, kad mažos šalies kultūros lauke lobizmas tiesiog reiškia identiškus dalykus kaip ir kultūros komunikacija?

J. R.: Bet tą reikia ir pasakyti, kad kalbame būtent apie komunikaciją. Beje, ėmus atstovauti arba garsiai kalbėti apie problemas, savaime tai netampa kažkokiu atstovavimo mandatu. Taip pat akivaizdu, kad egzistuoja gan ryškios skirtys tarp kultūros sričių ir jų poreikių. Čia kaip pavyzdį galiu paminėti, kad, pavyzdžiui, scenos menams yra itin svarbus tarptautiškumas – galėjimas dirbti užsienio scenose ne tik kad didina matomumą, suteikia patirties, bet yra ir galimybė užsidirbti, neretai gastrolės užsienyje leidžia tą patį spektaklį parodyti Lietuvoje, kur bilietų kainos negali padengti išlaidų. O vizualiesiems menams (nekalbu apie muges, nes tai, kaip traktuojamos knygų ir meno mugės, yra atskira tema) dažniausiai užsienis reiškia grynas išlaidas. Visos bienalės ir tarptautinės parodos reiškia, kad bus mokama už viską, ir mokama daug. Bet tai ne mažiau svarbu tiek patirčiai, tiek pripažinimui, tiek šalies reprezentacijai. Ir kyla klausimas, kuri sritis nusipelno daugiau paramos ar ta, kuriai reikia daugiau paskatinimo, nes kitaip pasirodymas tampa neįmanomas, ar ta, kuri yra stipresnė ir parneša didžiausius trofėjus, ar ta, kuri gali tokiu būdu prigeneruoti daugiau BVP?

S. T.: Iš tiesų beprasmiška veltis į skirtingų kultūros sričių „meninio svorio“ lyginimą. Kaip jau ir kalbėjome, nieko gero neišeina, kai meninę raišką siekiame apskaičiuoti objektyviais skaičiais. Tačiau viešasis kritinis diskursas yra svarbi politikos „darymo“ dalis, būtent viešose demokratinės erdvės diskusijose ir gimsta tai, ką traktuojame kaip vertybę.

J. R.: Sutinku, viešas diskursas yra labai svarbus, jis suteikia balsui legitimumo, bet man įstrigo ir vieno Vokietijos diplomato išsakyta mintis apie skaidrumą politikoje. Jis labai nustebo sužinojęs, kad Lietuvoje parlamento posėdžiai yra transliuojami. Jo komentaras buvo toks – „tai reiškia, jūsų politikoje tikrieji sprendimai priimami ne parlamente, bet už uždarų durų“. Ir iš tiesų tas politinis kalbėjimas, arba politikos supratimas per viešą spaudimą, yra gana vienpusis. Manau, tai ypač būdinga mūsų kartai. Jau išmokome stebėti ir reikalauti, bet dar neišmokome patys dalyvauti priimant sprendimus. Man atrodo, kad viešumas pernelyg dažnai suprantamas kaip bendras triukšmas, bandymas perrėkti kitą, nors esmė, ko gero, yra atsakomybė už priimtą sprendimą.

S. T.: Ne taip seniai iš žiniasklaidos sužinojome, kad 2021 m. gale „Rupert“ kartu su Julijonu Urbonu padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui Venecijos bienalei kurtą instaliaciją „Planeta iš žmonių“. Aš tai traktuoju kaip lyderystės kultūros politikoje pavyzdį. Manau, jog šiam veiksmui nebuvo prikurta nei specialių aprašų, nei taisyklių „iš viršaus“. Ko gero, projekto vykdytojams nereikėjo imtis ir sudėtingų formalių procedūrų? Kaip suprantu, ne su kokia nors Vyriausybės kanceliarija ėmėte aiškintis, kaip perduoti kūrinį kažkuriai valstybinei kultūros įstaigai viešųjų pirkimų būdu (juokauju), bet kartu su menininku pradėjote formuoti tam tikrą santykio su muziejumi diskursą. Tokiu būdu kūrėte ir savotišką kultūros politikos precedentą.

J. R.: Na, visų pirma galima paklausti: o kam kūrinys, atstovavęs šaliai bienalėje, priklauso? LKT finansavimas, skirtas Venecijos bienalėms, yra vienas didžiausių, lyginant su tuo, kiek ir kam LKT apskritai padalina. Kita vertus, vertinant Venecijos išlaidomis, tai yra labai nedidelė suma... Realiai skaičiuojant, jos pakanka iš esmės jau sukurto kūrinio „išvežimui“ – erdvės nuomai, kelionėms, apgyvendinimui, instaliavimui ir priežiūrai vietoje, skaičiuojant Italijos kainomis. Kūrinio sukūrimui ir gamybai laiko ir resursų skaičiuojant realiais pinigais nelieka. Mūsų atvejis yra išskirtinis, nes pandemija esmingai keitė kūrinio rodymo aplinkybes, buvo labai daug iššūkių, pati bienalė buvo vis nukeliama, bet kartu gavome ir papildomo laiko. Tuo pat metu augo išlaidos, keitėsi erdvė. LKT sutiko projektą papildomai paremti ir mes patys pasiūlėme, kad jis galėtų tapti valstybės nuosavybe. Situacija dėl bienalės pandemijos pradžioje buvo labai neapibrėžta, buvo svarstymų, ar apskritai nevertėtų geriau skirti pinigų stipendijoms. Atrodė gana keista, kai tos pačios komandos nariai dirbdami prie projekto negalėjo gauti adekvačių honorarų, nes jiems nepakako lėšų, bet galėjo prašyti tarybos stipendijų, kad darytų kažką kita.

S. T.: Puikiai prisimenu tavo minimą situaciją ir lūkesčius dėl šio projekto. Galiu paliudyti, jog praeitos kadencijos LKT buvo tikrai daug svarstymų apie J. Urbono „Lietuvos erdvės agentūros“ formavimą, taip pat kilo ir minėtos dilemos, ar „dengti“ augančias Venecijos bienalės išlaidas, ar tais pinigais geriau paremti tos pačios pandemijos taip pat „prispaustus“ programų ir sričių projektus, nereikalaujančius intensyvių kelionių. Svarstymai vyko pandemijai dar tik įsisiūbavus, kai nebuvo aišku, kokia forma ta bienalė po nukėlinėjimų apskritai vyks. Kitaip tariant, tai, jog kūrinys įvyko ir pavyko, daugiausia yra LKT nuopelnas, nes apie procesus, susijusius su šiuo kūriniu, nuolat kalbėta, o vėliau, keičiantis planams, reikėdavo perplanuoti ir finansines injekcijas, kurios vėl turėjo būti iš naujo derinamos ir su ministerija. Kaip manai, ar Venecijos projekto dovanojimas muziejui ar bent jau susitarimas su Lietuvos institucijomis dėl vėlesnio eksponavimo galėtų tęstis? Nesakau, kad „institucinė tradicija“ galėtų megztis tik su LNDM, yra Lietuvoje ir kitų puikiai veikiančių muziejinių institucijų, ir ne vien Vilniuje (beje, galiu paminėti, kad ir paties J. Urbono „Planetos iš žmonių“ tam tikros dalys vasarą buvo rodomos per UFNA projektą Molėtų etnokosmologijos muziejuje).

J. R.: Tai neturi ir negali tapti nauja biurokratine tradicija. Visų pirma dėl to, kad kūriniai yra labai skirtingi, jų gimimo situacijos visiškai skirtingos. Mane labai nustebino, kad paaiškėjus dovanojimo muziejui faktui kai kurie menininkai pasijuto lyg nesaugūs – tarsi dabar jau visi turės ką nors „dovanoti“. O juk elementari problema yra ta, kad visus meno kūrinius reikia prižiūrėti, saugoti, o laisvos vietos tam praktiškai nėra – pačių muziejų fondai perpildyti, taip pat jaudinamasi, kad valstybė neturi lėšų įsigyti šiuolaikinių kūrinių. Konkrečiai šiuo atveju turiu pabrėžti, kad dėl kūrinio dovanojimo nebuvo daroma jokio spaudimo iš niekieno pusės, dovanojimas įvyko laisva valia. Nepamirškime, jog parvežus kompleksinį kūrinį iš Venecijos organizatorius papildomai užgriūna atsakomybės našta – kur jį laikyti, kaip eksploatuoti ir kaip parodyti ateityje, nes lūkestis dėl parodymo Lietuvoje visuomet yra. Deja, lūkesčio nepakanka. Kūrinį Venecijoje šiuo atveju pristatė nedidelė institucija, neturinti resursų jo papildomam parodymui Lietuvoje, kaip strateginį finansavimą gaunanti institucija mes ir negalime teikti kitų paraiškų, o atsisakyti savo suplanuotų veiklų dėl jau sukurto kūrinio išlaikymo reikštų kitos veiklos sustabdymą. Konkrečiai šiuo atveju man atrodo, kad labiausiai išlošė menininkas arba susiformavo abipusio laimėjimo (win-win) situacija.

S. T.: Savo pokalbyje jau išsamiai aptarėm, kaip kartais matomi, o kartais platesnei visuomenei ir nematomi viešųjų pirkimų ir panašūs aprašai pradeda varžyti menininkus, švelniai „spausti“ patį kultūros gyvybingumą. Todėl, manau, Lietuvoje būtina turėti kuo daugiau tam „aksominiam“ spaudimui besipriešinančių autoritetingų figūrų. Taip pat, kaip jau ir pati minėjai, Lietuvoje trūksta kompetentingo grįžtamojo ryšio, kuris reikštųsi ne tik kaip tvarkingas ataskaitų užpildymas prieš naujų paraiškų teikimą, bet ir kaip kai kurių varžančių taisyklių dekonstravimas (tavo minėtasis vadybininkų asociacijos projektas). Lyderystės įgalinti precedentai į pačią kultūros politiką leidžia pasižiūrėti kitaip, rasti naujus tarpinstitucinius susitarimus. Kadangi kalbam apie meno tarpininkus ir vadybinio žodyno kaitą, pastebiu, jog ne tik didieji tarptautiniai, bet ir smulkesni vizualiojo meno (arba dailės) projektai Lietuvoje dabar įvardija tiek renginio „kuratorių“, tiek „prodiuserį“, kas paraidžiui sugestijuoja finansinės paramos paiešką, kitaip tariant, paraiškos rašymą.

J. R.: Kalbant apie tas projekto įgyvendinimo procese besisukančias figūras, labai įdomus yra komisaro vaidmuo, nes tai pagal apibrėžimą yra commissioner (angl. užsakovas). Manau, kad Venecijos bienalės atveju iš dalies komisaro vaidmenį atlieka, t. y. užsako kūrinį, būtent LKT. Dabar vaidmuo, deja, apsiriboja sutarties su laimėjusia institucija pasirašymu, bet jei šis vaidmuo stiprėtų ir tikroji reali atsakomybė bei valia būtų toje institucijoje, kuri konkurso keliu ir atsirenka, kas šaliai atstovaus, dalis klausimų išsispręstų kitaip. Nebūtinai tai turi būti LKT, tiesiog kalbu apie tęstinumą, kontaktų išlaikymą, ryšių su rėmėjais tąsą, lobizmą ir galiausiai atsakomybę, nes paviljoną pristatanti komanda Italijoje pasirašo labai rimtas nuomos ir kitas sutartis.

S. T.: Ko gero, net ir tokia „nuzulinta“ sąvoka kaip tarpdiscipliniškumas įgyja naują kvėpavimą, nes jei pradėtume analizuoti Venecijos projekto ir procesų sandarą, aiškėtų, jog grynosios architektūros ar dailės čia yra nedaug, lyginant su visai kitokiomis kompetencijomis. Ne veltui J. Urbonas itin pabrėžė daugelio žmonių indėlį, t. y. kolektyvinį kūrybiškumą, kuris įgalino viso šio projekto atsiradimą. Per įvairias veiklas, kurias paskatino „Planeta iš žmonių“, buvo atverti ir naujų galimybių horizontai. Pusiau juokais galime minėti netgi tam tikrą sutapimą, kai plačiajame pasaulyje suintensyvėjo diskusijos jau ne vien apie homo sapiens skrydį į kosmosą, bet apie realiai pastaraisiais metais įvykusių naujų kosminių kelionių žanrus ir gilesnę prasmę. Kokias naujas, galbūt netikėtas žinias ir kompetencijas kartu su šio projekto vykdymu atradai tu pati?

J. R.: Apie komisaro vaidmenį jau minėjau – turėjau progą permąstyti jo kompleksiškumą. Apskritai daug dėmesio skyrėme komandai, jos būrimui suvokiant ir bienalės užduotus vaidmenis, ir jais neapsiribojant bei griežtai neapibrėžiant. Tai buvo labai įdomus procesas. Man taip pat jau seniai kirbėjo ir minėtasis itin kompleksiško kūrinio „priklausomybės“ klausimas. Nes iš tiesų, kaip ir minėjai, Venecijos bienalėms yra kuriami nauji, bendruomenes ir daug kūrėjų įtraukiantys kūriniai. Pasvarstymų apie autorystę ir nuosavybę tikrai būta nedideliuose formatuose, dalinantis patirtimis ir žiniomis, bet iki politinio sprendimo tai niekada nepriėjo. Juk numanomas šalies tarptautinis matomumas, kaip ir menininko atstovavimas šaliai, yra pakankamai neapibrėžtas dydis. Ir tokie kompleksinio pobūdžio klausimai valstybės institucijose nelabai kildavo. Todėl ir norėjosi sukurti precedentą, kuris išprovokuotų diskusiją apie tai, kam kūrinys, į kurį valstybė „investuoja“, galiausiai priklauso. Pasikartosiu – šiuo atveju LNDM gavo šiuolaikinio meno kūrinį, kurio įsigyti iš savų resursų, ko gero, nelabai galėtų, ir įsipareigojo sudaryti sąlygas kūrinį rodyti kitose šalyse ir, žinoma, Lietuvoje. Menininkas ir jo komanda taip pat turi solidų įrašą CV, kad kūrinys yra saugomas nacionaliniame muziejuje. Esame tikri, kad kūriniu bus tinkamai pasirūpinta, o esant reikalui menininkas galės jį pasiskolinti. Kartu gavome ir daug vertingų pamokų apie autorines turtines ir neturtines teises, sutartis ir pan., kurios, bent jau man, grįžtant prie klausimo – kam kūrinys priklauso – buvo įdomiausia dalis.