Kūriniai – ginklai

Dabar mažiausiai norisi prisiminti batalijas dėl sovietinių paminklų ar dalyvauti naujose. Net kai svarstoma, ką daryti su pastatytais karių kapinėse. Taip, kažkas kažkur diskutuoja, bet kai Ukrainoje žūsta tūkstančiai, paminklai tikrai yra tik „balvonai“. Ką tik mačiau videoįrašą, kaip Charkive specialios tarnybos nuverčia paminklą maršalui „mėsininkui“ Georgijui Žukovui. Biustas bumbteli ant šaligatvio, publikos nėra. Tai – tik karo paraštės. O gal ne? Gal pasibaigus karui paaiškės, kad neverta kovoti su ligos simptomais, kol neturi kaip pašalinti priežasties?

„Leiskite pažiūrėti Jums į gerklę“, – parodos pavadinimu sako menininkė Eglė Grėbliauskaitė tarsi gydytoja, ieškanti „visuomenės pykinimo priežasčių“. Paroda – jos retrospektyva, surengta meno daktaro projekto gynimui (kuratorius Linas Bliškevičius). Čia pristatyti per kelerius metus sukurti darbai, aptarti ir šio savaitraščio puslapiuose. Vienas jų – socialinis kasdienybės spektaklis „Nepamirškime nebeprisiminti“ – kartu su menininke Agne Gintalaite pradėtas įgyvendinti Petro Cvirkos skvere jau visiems svarstant, ar Rusija užpuls Ukrainą. Ir štai dabar, kai du mėnesius trunkantis karas tapo kasdienybe, užėjus į pritemdytą „Titaniko“ salę pirmiausia į akis krenta apsamanojusio paminklo nuotrauka šviesdėžėje. Nufotografuotas iš apačios ir polietileniniu apvalkalu „pamuilintas“ Cvirka atrodo lyg beveidis Voldemortas, visada sulaukiantis progos atgimti. Ar dar verta stengtis nebeprisiminti? Nerimą kursto Nelės Savičenko skaitomos Salomėjos Nėries eilės. Taip, ir tos apie Staliną. Taikos metu Grėbliauskaitės instaliacija mieste „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“ (2018) kvietė pamąstyti apie menininko atsakomybę ir vidinį išdavystės mechanizmą. Tai buvo atsvara tiesmukiems politiniams vertinimams. Karas šiuos klausimus užaštrino, visi judame tiesių atsakymų link, tik nežinia, ar paskui nuo to nesupykins.

Skvere paminklo nebėra, bet samanomis apsišarvavusią šmėklą prikelia Salomėjos eilės ir įvykiai Ukrainoje. Per visus žiniasklaidos kanalus girdime, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos sugauna analogiškus išdavikus, kurie veikė ne kažkada, o ką tik, kai kurie tebeveikia dabar. Ir ne tik Ukrainoje. Tai žmonės, sąmoningai iš(par)duodantys savo šalį agresoriui, kurio ideologija reikalauja išdegintos, bevardės teritorijos. Joje pasitaikančius gyventojus planuojama ištremti, perauklėti, išprievartauti arba nužudyti. Kitų variantų nėra. Šiam tikslui pasiekti sukurtas tarptautinis agresoriaus agentų tinklas. Lietuva – ne išimtis. Nepamiršime, kaip Mordorui kaupiant orkų pajėgas palei Ukrainos sieną grupelė mūsų tautos „atstovų“ važiavo pas Ūsuotąjį Tarakoną „konsultuotis“, o gal kažko prašyti. Taigi išdaviko sąvoka vėl aktuali, ši tema nenublanksta. Mums atrodė, kad išdavikai saugiai užbalzamuoti praeities paminkluose, bet štai jie vėl gyvi.

Todėl apsamanojusio Cvirkos ir Salomėjos eilių kombinacija šiandien pykina kaip gerklėje įstrigęs šleikštulys. Kaip prieš dešimtmečius, taip ir dabar atsiras „puikių menininkų“, kurių talentu pasinaudos agresorius. Melagingos ir profesionaliai pateiktos informacijos išprievartauta dvasia reikalauja kraujo – tai dabar stebime Rusijoje. Ir, priešingai, talentingai pasakojant savo istoriją galima pakeisti pasaulio Istoriją. Tai irgi stebime kasdien, kai komikas Volodymyras Zelenskis savo kalbomis pasaulio politikus įkvepia liautis bijojus ir veikti. O jei šis menininkas, sukūręs žmonėms, o ne oligarchams tarnaujančio prezidento prototipą, palaikytų kitą pusę, kaip, pavyzdžiui, Nikita Michalkovas? Ar talentas nedidina menininko atsakomybės už savo šalį? Kokio kalibro ginklas yra menas? Štai tokius klausimus kelia jau matyti ir vėl iš naujo rodomi Grėbliauskaitės kūriniai.

Pati Grėbliauskaitė ne kartą pasitelkė meną kaip ginklą. Kodėl vis rašau „ginklą“, o ne „įrankį“, juolab kad frazė „institucinės kritikos įrankis“ būtų įprastesnė? Todėl, kad įrankiais kas nors statoma ar remontuojama. O ne provokuojama priešintis ir smogti atgal. Štai – „Triumfo arka“ iš perdirbimui skirtos plastmasės, trumpai stovėjusi prie Seimo 2016-aisiais. „Plastos“ gamykloje tokios plastmasės – kalnai. Tarp jų vaikštinėjant galvojasi apie ekologinę katastrofą, nors visa tai skirta perdirbimui, t.y. investuojama į tvarumą. Nepaisant to, milžiniški panaudotos plastmasės kiekiai yra antitezė medžiagoms, iš kurių paprastai statomos triumfo arkos – akmenims, plytoms, cementui. Ji netauri, netvirta, besaikį vartojimą ir abejingumą aplinkai liudijanti medžiaga. Godulio triumfo arka. Ji galėjo likti tik trumpalaikiu simboliu, bet tapo ginklu. Kodėl? Nes tokio net laikino kūrinio išsigando institucijos, pareikalauta jį kuo greičiau išmontuoti. Plastmasės skutais besiplaikstanti triumfo arka atrodė baisiai ir Seimas nerizikavo. O nufilmuotas arkos buvimo faktas liudija pralaimėtą kovą. Jei kovota pasitelkus kūrinį, jis buvo ginklas, ne įrankis. Palyginimui – iš surūdijusių mėsos kombinato raidžių Grėbliauskaitės anksčiau sudėliotas „Kombinatas“ ilgai stovėjo priešais Vilniaus dailės akademiją. Tai irgi buvo institucijos kritika – žodis teigė, kad čia talentas represuojamas ir pramoniniu būdu perdirbamas į meno rinkai tinkamus produktus. Akademija surizikavo ir kūrinys netapo ginklu, net sutvirtino jos, kaip atviros prieštaringoms idėjoms institucijos, įvaizdį.

Galima sakyti, visi Grėbliauskaitės kūriniai steigia situacijas, kurios išryškina deklaruojamų idėjų prasilenkimą su tikrove. Akademijai kliūna daugiausia. Pavyzdžiui, 2019 m. „Titanike“ vykusi meno doktorantų paroda „Ką darai, daryk gerai“ buvo skirta menininkų aktyvizmui. Grėbliauskaitė pasiūlė „Apklausą“ – tikrą apklausą, kurioje studentai anonimiškai pasakoja apie dėstytojų nedėmesingumą jų poreikiams, nepaisant pačios institucijos paskelbtos misijos. Menininkės liudijimu, netrukus atsirado kliūčių kūrinio sklaidai, o studentų teiginius užginčijo kai kurie profesoriai. Pastarųjų teiginiai (irgi anoniminiai) dabar rodomi greta studentų pasakojimų. Tarsi kuriasi studentų ir dėstytojų dialogas, tačiau vienu metu stebint dviejuose ekranuose užrašytus tekstus akivaizdu, kad susikalbėjimo nėra. Kad studentai jaučiasi negirdimi, o dėstytojai nenori girdėti. Žinoma, tai – tik dalis studentų ir tik dalis dėstytojų. Ir dar galima papriekaištauti (kas ir buvo padaryta), kad menininkės aktyvizmas netikras, nes institucija jį „priima po savo stogu“ ir taip įteisina.

Tačiau institucijos valia priimti nepatogius kūrinius nesumenkina kritikos vertės. Nes įgarsinama tai, apie ką paprastai tylima. Nes kūrinys trikdo biurokratiniais dokumentais kuriamą iliuziją, kad „kombinatas“ veikia be kliūčių. Tik tai pripažinus įmanoma tobulėti. Tai savo disertacijoje (p. 207) teigia pati Grėbliauskaitė: „Drausdama kritiką ar nesudarydama sąlygų ekspozicijai, institucija nepanaikina nepasitenkinimo neišpildytu lūkesčiu, o represuodama jį tik stiprina. Represuotos prasmės niekur nedingsta, vis tiek siekia būti artikuliuotos, todėl situacija nėra naudinga institucijai. Institucinės kritikos projektai naudingi institucijai dar ir dėl to, kad jie sudaro prielaidas institucijai pasitikrinti savo kuriamų ribų aktualumą, o kartu – pademonstruoti atvirumą kritikai ir savikritikai – papildyti savo įvaizdį brandaus ir pasitikinčio savimi subjekto savybėmis.“

Nuo 2016 metų tai nuolat liudija tos pačios salės, kurioje vyksta paroda, grindys. Tai – Grėbliauskaitės kūrinys „C30/37-XC3-CI0, 2-D16-S3, naujos geros grindys Titanikui“. Dabar menininkai ir kuratoriai džiaugiasi jų sumanymams nebetrukdančiomis betoninėmis grindimis, tačiau esminis kūrinio elementas buvo projekto derinimas su akademijos padaliniais. Būta ir pasipriešinimo, ir palaikymo, ir skeptiškų komentarų, kad pačios akademijos profesoriaus suprojektuotų „gerų grindų“ pakeisti neįmanoma, ir padėkos už „grindų remontą“. Antro aukšto salėje galima pamatyti, kaip anksčiau atrodė ankstesnės „geros grindys“ – ten išklotos plytelės ir toliau įsiterpia į kiekvieną ekspoziciją kaip privalomas ritminis elementas. O Grėbliauskaitės parodoje jas primena tik šviesos pluoštais ant sienų išpiešti langeliai – tas pats formatas, taip pat karkaso, naudoto išliejant naujas grindis, miražas. Prietemoje šviesos skaudžiai pjausto akis, o videofilme vamzdis be paliovos išvemia cementą – taikli meno reakcijos į bejausmę biurokratiją metafora.

Akademija gali kūrinį vadinti „remontu“, bet jį priimdama demonstruoja atvirumą kritikai. O štai savivaldybė liberalumą tik deklaruoja – tai patvirtino jau minėtas projektas Cvirkos skvere. „Titanike“ eksponuojami ir žiniasklaidos reportažai, dokumentuojantys menininkių kovą su savivaldybe už teisę daryti tai, kam jau buvo duotas leidimas: apvilkti Cvirką samanomis ir surengti gatvės performansus. Performansu tapo pačios savivaldybės išgąstis ir represuojantys veiksmai. Menas buvo prilygintas chuliganizmui ir atsidūrė teisme. Paprastai teismas yra patikimas būdas nutildyti tokių susidūrimų vengiančius ir lėšų bylinėtis neturinčius menininkus. Tačiau kaip tik prieš parodos atidarymą savivaldybė bylą pralaimėjo. Ar tai ką nors pakeis? Pamatysime. Karo Ukrainoje užaštrinta ideologijų konfrontacija gali ateityje mus versti vemti labai ilgai.

Štai čia ir matome, kad menas tampa ginklu, kai institucijos, neištvėrusios kritikos, griebiasi represijų. Nesuvirškintos problemos stringa gerklėje ir visiems kelia šleikštulį, tačiau kažkodėl tramdoma į jas dėmesį atkreipusi menininkė. O ji diagnozuoja pykinimo priežastį ir klausia: gal jau metas ne kariauti, bet diskutuoti ir kartu kurti?

Paroda veikia iki balandžio 30 d.

VDA parodų salė „Titanikas“, I aukštas (Maironio g. 3, Vilnius)