Tarp automatizacijos ir lyderystės

Pokalbis vyko dar iki Rusijos karinės invazijos į suverenią Ukrainos valstybę, todėl naujos aplinkybės diskusijoje neatsispindi, tačiau aptariami klausimai lieka aktualūs ir dabar.

Skaidra Trilupaitytė – menotyrininkė ir meno kritikė, kultūros politikos tyrėja, monografijų „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (2015) ir „Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita“ (2017) autorė.

Julija Reklaitė – architektė, meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ vadovė, Lietuvos paviljono 17-oje Venecijos architektūros bienalėje komisarė, buvusi kultūros atašė Italijoje.

Skaidra Trilupaitytė: Kviesdama tave pokalbio apie mūsų šalies kultūros politiką, turėjau omeny pastarojo meto procesus ir pokyčius. Apie juos šiandienos viešojoje erdvėje kalbama daug, todėl nevardinsiu. Tiesiog pradėdama paminėsiu, jog ne tik pastarųjų metų, bet ir nepriklausomybės pradžios diskusinį kontekstą ženklino „nepaslankios biurokratijos“ retorinis motyvas. Grubiai tariant, ne viename pasisakyme menininkai įsivaizduoti kaip vis siekiantys išsivaduoti iš finansinių ir biurokratinių suvaržymų. O kultūros valdininkai traktuoti kaip tam tikri anonimai, kurie tų suvaržymų vis prigalvoja. Kita vertus, jau ne vieną dešimtmetį „sustabarėję biurokratai“ nėra vieninteliai kultūros stabdžiai, juk laisvo menininko antipodu labai dažnai tampa ir įstatymus priimantys arba (nematomą) spaudimą darantys politikai. Mąstant apie susikalbėjimą tarp skirtingų sričių ar menininkų dialogą su politiniu lauku, t. y. mediatorius, galima justi, jog kur kas aktualesnės ilgainiui tapo kultūros vadybininko, prodiuserio, lobisto figūros. Tiesiog kai kurie terminai meno lauke kartais būna populiaresni nei kiti. Šiandien noriu su tavim pakalbėti taip pat apie ekspertus, vadovus, lyderius...

Julija Reklaitė: Pradžioje įdomu būtų ir kiek plačiau pasiaiškinti, kokiais būdais „biurokrato“ figūra įvairiose diskusijose tapo visokių trukdžių, o ne, tarkime, „menininkų pagalbininko“ ar kultūros politikos vykdytojo sinonimu? Juk, kaip rašei savo monografijoje „Kūrybiškumo galia?“, po nepriklausomybės atgavimo itin didelį svorį diskusijose įgijęs „laisvo kūrėjo“ tropas kontrastavo su „realiai egzistuojančia kultūros politika“, o kai kuriuos naujus, t. y. posovietinius, procesus pradėta paradoksaliai tapatinti su „atgyvenusia sovietine tvarka“...

S. T.: Gal tai skamba kiek paradoksaliai, bet kartu su laisvos rinkos žodynu į viešąją politiką ir viešąjį gyvenimą kadaise atėjo ir naujas administravimo, biurokratizavimo poreikis. Po nepriklausomybės atgavimo diskutuojant apie valstybės (!) kultūros politiką plačiai įsivaizduota, jog menininkai turi pagaliau atsikratyti „valstybės globos“ ir pradėti gyventi visavertį laisvą, nepriklausomą gyvenimą, t. y. „eiti į laisvą rinką“. Ir tada labai greit paaiškėjo, jog šiuolaikiniame mene vartojant terminą „rinka“ buvo galvojama ne apie tą „tikrąją“ laisvą rinką, kurią tų pačių kultūrininkų diskusijose nuolat minėdavo kai kurie Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai, bet apie visai kitus dalykus. Kitaip tariant, kultūros politikos lauke diskusijos apie tai, kaip reikės išgyventi, sukosi tikrai ne apie augančius bilietų į spektaklius pardavimus ar iš privačių mecenatų gaunamas subsidijas. Kalbėta būtent apie tai, kad valstybė turėtų remti ne tik „iš sovietmečio atėjusias“ valstybines kultūros institucijas, bet ir laisvus menininkus, ypač nevyriausybines organizacijas. Ši dichotomija tarp (senų) valstybinių įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų buvo ypač aktuali scenos menams. Ko gero, ji vis dar tebeaktuali...

J. R.: Iš tiesų įvairiausios nevyriausybinės organizacijos buvo ne tik prieglobstis tiems menininkams, tavo pavadintiems „laisvaisiais“, bet ir savotiška alternatyva, o kartais ir priešprieša egzistuojančiai ir savo tradicijas turinčiai valstybinių institucijų ir kūrybinių susivienijimų sistemai. Toji savotiška priešprieša valstybinis sektorius versus NVO juntama iki šiol, pandemijos kontekste netgi užaštrėjo, nors tai išties yra ganėtinai paradoksalu, nes nemažai žmonių lygiagrečiai veikia tiek viename, tiek kitame lauke. Pastaruoju metu girdimi siūlymai radikaliai persiorientuoti į NVO finansavimą, kaip šiuolaikišką ir daug efektyvesnį, ypač kai kalbama apie socialines garantijas ir pajamas. Čia ryškėja nemaži skirtumai, valstybinės institucijos darbuotojai yra socialiai drausti ir pandemijos kontekste buvo kur kas labiau apsaugoti, o nemažai VšĮ neturi pastovių etatinių darbuotojų, nes negali garantuoti pastovių pajamų. Manau, kad klausimas yra ne tik finansinis, bet ir „programinis“, todėl tokia priešprieša man apskritai atrodo dirbtinė.

S. T.: Taigi reikėtų pirmiausia pripažinti, kad nepaisant pavienių mecenatų indėlio iš esmės visos, taip pat ir naujos privačios institucijos konkuruoja dėl tų pačių Lietuvos kultūros tarybos (LKT) lėšų, skirstomų per skirtingas sritis ir programas. Bet čia ryškėja ir kitas paradoksas – kasdieninėje kalboje juntamas tam tikras LKT tapatinimas su tarsi kažkur toli esančia „valstybe“. Nors menininkų savivaldos principas Lietuvoje seniai veikia, vienoje ar kitoje socialinių tinklų diskusijoje LKT kartais įsivaizduojama kaip priešiška laisviems „nevalstybiniams“ menams. Beje, vaizduojamajame mene pačių „nevyriausybininkų“ anksčiau nebuvo tiek, kiek scenos menuose (žinoma, kai kurie apžvalgininkai prie „nevyriausybinių“ institucijų priskaičiuodavo ir savivaldybių įstaigas). Kiek vėliau, keičiantis įstatymams, radosi kur kas daugiau vadinamųjų „viešųjų įstaigų“...

J. R.: Nevalstybinės kultūros institucijos veikia labai skirtinguose priklausomybės ir finansavimo laukuose. Vienos jų yra pavaldžios švietimo įstaigoms, kitos įsteigtos savivaldybės ar ministerijos, inicijuotos privačiai ir panašiai. Iš tiesų galima juokauti, kad jas visas sieja tas pats išgyvenimo ir iš LKT finansuojamų programų ar projektų vykdymas. Bet ir čia reikia pasakyti, kad jėgos nelygios – dažnai net ir nedidelė savivaldybės ar švietimo įstaigos įsteigta institucija jau turi patalpas, techninę bazę ar šiokius tokius etatus, o daugelis viešųjų įstaigų pradeda veiklą su nuliniu biudžetu. Nemažai kultūros reiškinių yra išaugę iš susitikimų kavinėse dirbant savanoriškais pagrindais, kas, ko gero, prisideda prie labai skirtingai suvokiamo ir skaičiuojamo užimtumo ir produktyvumo vertinimo.

S. T.: Deja, kai kava per susitikimą išgeriama ir pradedama galvoti apie finansavimą sugeneruotoms šviežioms idėjoms, tenka pradėti domėtis formaliais LKT finansavimo kriterijais. Pastarieji iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepaslankūs, „biurokratiškai“ surašyti. Tačiau tos visos formalios taisyklės taip pat nuolat keičiamos, ir tai vyksta tiek derinantis prie naujų politinių ar kultūrinių realijų, tiek ir kratantis minėto „biurokratizmo“. Paradoksų, žinoma, neišvengiama. Viena vertus, nuolat siekiama palengvinti kūrėjams administracinę naštą, kita vertus, realiai kultūros gyvenimas sudėtingėja. Juk tam, kad valstybė galėtų ir tradicines, ir naujai besiformuojančias kultūrines raiškas remti, reikia ir vis daugiau formalių to pateisinimų. Vis labiau reglamentuojamam kultūros administravimui reikia ir vis daugiau „žmogiškųjų resursų“, ir čia nekalbu apie naujų įstatymų kūrimą, tą daro kitos institucijos. Mat netapačioms, skirtingoms veikloms bei programoms būtini formalūs aprašai ir visokie kitokie biurokratijos prižiūrimi „popierizmai“, tarp kurių dar įsiterpia kultūros laukui visiškai nebūdingas viešųjų pirkimų „monstras“. Kai mes pradedame gilintis, kam viso to reikia, aiškėja, jog papildomų saugiklių reikia ne pačiai kultūros tarybai, bet tam anoniminiam maksimalų objektyvumą neva įgalinančiam aparatui (ir dėl minėtų monstrų įsiveržimo į kultūrą kalti ne kultūros valdininkai, o Valstybės kontrolė ir panašios institucijos). Trumpai tariant, biurokratinis mechanizmas, kuris siekia optimizuotis, paradoksaliai augina „biurokratinės masės“ poreikį.

J. R.: Man regis, daugiausia prieštarų sukelia „objektyvumo“ ir „sąžiningo“ lėšų paskirstymo poreikis, nes ir mėgėjų kolektyvai, ir profesionalūs menininkai turi teisę koegzistuoti. Egzistavimas – tai erdvė reikštis ir finansavimas, o visi bandymai sukurti objektyvius vertinimo kriterijus artėja prie „valstybinio užsakymo“ arba „cenzūros“. Juk neįmanoma išmatuoti ir palyginti šiuolaikinės operos ir keramikos simpoziumo kiekybinių rezultatų. Ar spektaklis vertingesnis už knygą? Ar koncertas svarbesnis už tapybos darbą? Mėginant kažkaip viską skaidriai optimizuoti (o iš tiesų unifikuoti), sudėti į objektyvizuotas lenteles, pradedama gaminti vis daugiau taisyklių ir kartu išimčių iš jų. Čia labai svarbus vaidmuo tenka ekspertams, kuriems reikalingas profesionalumas ir būtina sąlyga – pasitikėjimas jais, vadinasi, jie gali ir net turi būti tam tikra prasme subjektyvūs

S. T.: Valstybėje šiandien viską, kas traktuojama kaip vertinga ar saugotina, siekiama suskaičiuoti. Taigi ir kultūros politikoje kultūrinius, kūrybinius reiškinius ir vertes siekiama paversti kiekybiniais rodikliais, kad ir ką viešai kalbėtume apie kokybę. Dėl rodiklių poreikio ir meninį gyvenimą sudedame į lenteles. Ir tai nėra tik kultūros srities ar Kultūros ministerijos bėda – šiandien mus apėmęs būtent „rodikliškumo“ vajus, nepaisant retorikos apie kitokio (kokybinio) vertinimo poreikį. Kaip jau minėjau, sudėtingesnių ir vis įmantresnių „rodiklių“ gaminimui reikalingi ir papildomi žmogiškieji resursai, skatinantys ir popierizmo dauginimą.

J. R.: Gaila, jog kai mėginame kiekybiškai išmatuoti kultūros produkciją, nukenčia visų pirma ta kūryba, kurios matomumas yra minimalus, tačiau poveikis bendram kultūros laukui didžiulis, tiesiog jis skleidžiasi ilgą laiką. Egzistuoja galybė masinių renginių, bet jų meninė vertė gali būti mažesnė. Ir kaip tada kiekybiniais kriterijais išmatuoti jų poreikį būti finansuojamiems? Iš to sunkiai apčiuopiamo naudos kriterijaus ir kyla subjektyvaus arba kokybinio vertinimo poreikis, kuris šiandien tampa ypač svarbus. Esi minėjusi, kad stebėjai kultūros politikos algoritmizavimą kaip savotiškai pagerintą „objektyvumo“ recepto kūrimą. Ką turėjai minty?

S. T.: Būdama praeitos kadencijos Kultūros taryboje iš tiesų galėjau stebėti, kaip kuriami tam tikri „algoritmai“ (algoritmą juk galima traktuoti tiesiog kaip receptą) – taisyklių rinkiniai, numatantys optimaliausią problemos sprendimo būdą. Iš pažiūros tai buvo tarsi pozityvus dalykas, nes apie procesų optimizavimą galvojama visose viešojo administravimo srityse. Vis dėlto mene visų pirma veikia vadinamasis kultūrinis ir ypač simbolinis kapitalas, kuris negali būti apibrėžiamas skaičiais. Pačiame kūrybos procese nuolat gimsta naujas suvokimas ir svarbios sąvokos, kurių tiesiog neįmanoma apibrėžti teisės aktais. O rodikliais „mintanti“ sistema, t. y. valdymo „aparatas“, tuos reiškinius žūtbūt siekia redukuoti į kriterijus ir skaičius. Tarkime, visiškai intuityvi „meninės kokybės“ kategorija yra būtent tokia, kuri sunkiai sunorminama ir apibrėžiama a priori. Ypač jei tarsime, kad geras menas dažnai netgi sulaužo nusistovėjusias taisykles. Taigi dėl sunorminimo poreikio šią biurokratiškai neapibrėžiamą sąvoką mėginama skaidyti į kur kas labiau apibrėžiamas – originalumą, naujumą, netgi tvarumą. O pastarąsias sąvokas jau galima įrašyti ir į dokumentus kaip tam tikrus „vertinimo kriterijus“.

J. R.: Vis dėlto pažvelgus detaliau net ir tavo minėtos sąvokos gali būti labai plačiai interpretuojamos. Ką projekte galima pavadinti tvarumu? Ar tai, kad jį rengiant naudojamas perdirbtas popierius? Arba keliaujama tik žemės transportu? O gal tai, kad stengiamasi išlaikyti ilgalaikius ryšius, o ne kaskart ieškoti naujų kontaktų, raiškos aikštelių ir pigių „rinkų“? Prisimenu, dar neseniai kaip vienas iš vertinimo kriterijų buvo užmegztų naujų kontaktų skaičius, bet kas iš tų naujų kontaktų, jei jau rytoj bus mezgami ir vėl nauji, o anksčiau užmegztieji neteks prasmės? Ir net jei atmesime lentelėse rašomus skaičius, bet paraštėse vis tiek paliksime kiekybinio vertinimo poreikį, kokie ekspertai galės nustatyti, ar koks nors tylus kokybiškas projektas turėtų būti vertinamas geriau (arba blogiau) už išgarsintąjį? Arba kuris projektas yra vertingesnis ir vertas didesnio finansavimo – ar tas, kuris pritraukia daugiau žiūrovų, ar tas, kuris kelia nepatogius klausimus, ar tas, kuris tiesiog brangiau kainuoja, nes jame naudojamos įvairios technologijos?

S. T.: Dėl įdomumo pasidalinsiu tokiu objektyvumo „receptu“, iliustruojančiu, jog pateiktus projektus LKT siekia vertinti pačiu skaidriausiu įmanomu būdu – kai pagal užsibrėžtą algoritmą yra atrenkami vertinimo darbui pasisiūlę ekspertai. Praeitoje tarybos kadencijoje pagal anuo metu galiojusį aprašą ekspertai turėjo vadovautis tam tikrais aiškiai nusakytais 7 principais (nuo profesionalumo, nešališkumo iki konfidencialumo ir kolegialumo). Viešojo konkurso būdu atrenkant ekspertus taip pat egzistavo (nežinau, ar tebeegzistuoja) specialiųjų reikalavimų pretendentams sąrašas. Šalia pateikiamų dokumentų ir užpildytos anketos kandidatai ir patys turėdavo iš nurodyto kompetencijų sąrašo pasirinkti ir pretendento anketoje nurodyti „ne mažiau kaip vieną ir ne daugiau kaip tris kompetencijas“. Tas kompetencijas kandidatai patys galėjo prioriteto tvarka pasirinkti, neviršydami trijų. O kiekvieną šių kompetencijų „aukščiau stovintys“ tarybos nariai vertino balais nuo vieno iki penkių (tai buvo daroma tarsi ne subjektyviai, bet pagal LKT patvirtintą vertinimo kriterijų bei balų reikšmės aprašą). Nesakau, kad kažkas, sėdintis ministerijoje ar LKT administracijoje, tyčia prirašydavo kuo daugiau balų vertinimo kriterijų ir jų interpretavimo aprašų, tiesiog iliustruoju, kaip atrodo „algoritminis valdymas“, kuris, pasikartosiu, būdingas tikrai ne vien kultūros politikai. Vis dėlto kultūros kokybės vertinimo procese tai atrodydavo ypač paradoksaliai – visiems per posėdžius būdavo pakankamai aišku, jog žmonės meno lauke negali būti vertinami kaip kompetencijų sankaupos vienetai.

J. R.: Suprantu tą tikslą sisteminti, tiek optimizuojant, tiek skaidrinant procesus, bet iš savo ekspertavimo kultūros institucijose patirties galiu pridurti, kad kartais galiausiai tai atsisuka prieš pradinį tikslą, kai galutinė išvada yra formuluojama kaip potencialiai gynybinė teisme, o ne bandoma suvokti projekto ir jį rengiančios komandos potencialą. Manau, susumavus balus paprastai laimi labai vidutiniai projektai, kurie kartu ir nėra labai rizikingi, o tiesiog gerai surašyti pagal vertinimo kriterijus. Kūryboje, deja, visuomet egzistuoja tam tikros rizikos, ir kuo stipresnis kūrėjas, tuo rizika didesnė. Čia egzistuoja ir dar viena specifinė aplinkybė – esame maža šalis, kurioje visi vieni kitus pakankamai gerai pažįsta, ir išlikti objektyviems tikrai sudėtinga, kita vertus, tam ekspertai ir vadinami ekspertais, kad mokėtų skaityti tarp eilučių ir, prisiimdami tam tikrą atsakomybę, galėtų vertinti, ar įvyks taip, kaip teigiama projekte, ar vis dėlto ne. Esu liudininkė ir projektų, kurie buvo konceptualiai labai stiprūs, vėliau kito dėl naujų aplinkybių, jos neleido iki galo jų realizuoti taip, kaip pažadėta projekte, bet rezultatai buvo paveikūs, visų pirma dėl stiprios komandos.

B. d.