Laiko nėra

„Melas – pasaulio tvarkos principas, bet tai yra žodžių pagalba“, – taip prasideda pokalbis, kuriam išankstinis pasiruošimas negalioja. Patys dėliojasi sakiniai, pasakojimas, atrodo, buvo padiktuotas iš anksčiau ar net iš aukščiau. Kovo 11-ąją su menininku susitikome pasikalbėti apie jo socialiniuose tinkluose kuriamą Mėmelio fotografijų ciklą. Beno draugai Raimundas Urbonas ir Ovidijus Petkevičius tampa mūsų veiksmo ir pokalbio pradžia.

2020-aisiais vykusios parodos „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“ (kuratorė Sondra Simana) metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų pastato lange atspausdinta 1992-aisiais daryta Beno ir jo draugų, iškeliavusių amžinybėn (Raimundo ir Ovidijaus), nuotrauka. Benas Šarka lyg ir jaučia, jog ją greitai išims iš lango, todėl persirengia ir pozuoja vienas, o man tenka garbė įamžinti istorinį kadrą.

Begale krypčių išsišakojęs pokalbis yra neperpasakojamas raštu, labai daug liko už kadro ir už žodžių. Įtaigūs rankų mostai, pauzėmis ir asociacijomis lipdomos istorijos, pasakojimai apie Klaipėdos pastatus, bandymus pro jų nešvarius langus pamatyti unikalius interjerus liks tik man. Pokalbyje nėra kaip perteikti ir performanso, kaip veiksmo, kuris natūraliai vyksta tiesiog einant su kūrėju senamiesčio gatvelėmis.

Benai, jūs sukuriate būtį ir nebūtį viename kadre. Kaip ir prasidedant šiam pokalbiui.

Bet čia ne nuo manęs nepriklauso. Čia yra ženklas. Tai vienintelė Raimundo daryta nuotrauka, kurią pats turiu. Tai tokia istorija. Kodėl dingo negatyvai, o visi kiti yra. Tiesiog keliantis keltu į Smiltynę jam pavogė fotografo dėžę, kurioje buvo negatyvai ir fotoaparatas. Kodėl turėjo dingti? Ir tik atsitiktinai Raimis pats man atspaudė tą fotografiją. Ir viskas, po šito kadro mes daugiau nieko nebedarėme. Tai buvo pats paskutinis kadras. Kaip kažkokia lemtis, kad jis nujautė savo mirtį. Mes su juo šnekėdavome apie šviesą. Jis ilgus metus dirbo fotografu dramos teatre ir ten jam niekas neišeidavo dėl elektros šviesos. O aš turėjau tokią patalpą centre, ten šviesa tokia švelni būna tik ryte. Keista keltis būdavo, bet kiekvieną rytą, nesvarbu kokios būsenos, eidavome į susitikimą su šviesa. Ten buvo šviesa, kaip partneris.

Įsimena jūsų cituojami Gintaro Grajausko žodžiai, jog patirtis yra ne galvoje, patirtis yra panagėse, pirštų galiukuose, tarpupirščiuose. Kaip pajausti kūrybą ir gyvenimą Beno Šarkos jautrumu?

Taip pat, kaip ir pajusti visus tuos, kurie kūrė freskas Italijos bažnyčiose. Pajusti gabaritus, pastoliuose susilenkusius žmones. Kaip būtume pajutę Francisco Goyą, iš kur jam lindo „Los Caprichos“, kaip jis sako. Kaip būtume pajautę Bachą, Beethoveną. Jausmą, kai apkursti ir vis tiek toliau kuri. Koks skirtumas. Nereikia susireikšminti. Dings internetas, bet gal kas nors atsimins ką nors. Sokratas nieko nerašė, viską užrašė Platonas, mokiniai.

Sakote, jog gyvenate įdomesniame teatre, negu pamatote atėjęs į teatrą. Ką reiškia būti nepriklausomu kūrėju? Ką šiandien reiškia žodis laisvė?

Gal tas žodis „nepriklausomas“ yra toks naujadaras. Man šiandien daugiau laisvės diena. Bet nuo ko aš laisvas? Nuo savo kūno ar ko? Laisvė yra susijusi su pasiruošimu mirti. Mūsų protėviai turėjo tokią maldą: nenumirk po mirties. Kaip Nickas Cave’as dainuoja: „death is not the end, just remember that death is not the end“ („mirtis nėra pabaiga, tik atsimink, kad mirtis ne pabaiga“). Tai čia labai panašiai kaip mūsų protėviai ir tikėjo, kad ši mirtis nėra baisi. Yra daug baisiau numirti antrą kartą po mirties. Laisvė yra to suvokimas, kad galbūt šita pabaiga nuo tavęs nepriklauso. Mirti laisvam ir mirti būnant vergu skiriasi. Laisvė yra mirti laisvam (yra skirtumas, kur miršta vergai rusų kareivėliai ir kur miršta laisvas žmogus). Yra tokių mitų apie jotvingius ir jų tikėjimą, jog jie galėdavo eiti kautis, kad ir su pagaliu prieš šimtus. Sukuriant baimę priešui – garbė mirti mūšyje. Čia ne pabaiga, bet esmė – laisvė apima daugiau.

O kurti gali tik laisvas žmogus?

Tai vis tiek yra procesas, bandymas išsivaduoti. Vergas gali būti ir bomžas, ir turtuolis. Bet laisvas žmogus gali būti turtuolis ir bomžas. Ir atvirkščiai. Tu juk iškart matai iš jo akių, žodžių net nereikia, kuris yra laisvas, o kuris – ne.

Gal laisvė susijusi su norais? Jeigu nori būti laisvas, tai ir būk. Man nereikia stoti į įvairias sąjungas, aš iš idėjos į jas nestoju. Laisvė yra stipriųjų teisė. Ar reikia kokio nors rėmo, kad kurtum? Sakoma, jog minkštas visada nugali tvirtą. Vanduo nugali stipriausią uolą. Būk kaip vanduo!

Kaip laisvės išraiška, tas trykštantis vanduo yra jūsų kuriama fotografijų serija socialiniuose tinkluose?

Čia tik šiaip sau. Man tai yra tas pats kaip nagus nusikarpyti. Aš be šito juk darau patį gyvą veiksmą. Bet esmė tik, kad norisi tos šviesos, to ženklo. Čia toks pats pasakymas, kad vaizdas irgi yra kalba. Tai yra lygiai taip pat poezija. Poezija nėra vien tik eilėraštis, užrašytas žodžiais. Poezija yra ir tyla. Tas pats kaip Jimo Jarmuscho filme „Patersonas“.

Jūsų fiksuojami vaizdai išeina iš fotografijos formato ir yra lyg atskiros gyvos filmo scenos, galiausiai susijungiančios per kuriamą naratyvą #laiko nėra, #kino kastingas ir t.t.

To man ir užtenka. Gyvenime padarysiu tik vieną filmą, parašysiu tik vieną knygą. Bet nežinau, kada tai išleisiu. Todėl ir dedu grotažymę „kino kastingas“. Tuo pačiu metu atsirenku kadrus į filmą, bet kartu viskas yra neatsiejama. Kas buvo prieš tai ir kas bus po to. Panašiai kaip Eizenšteinas visą filmą nusipaišydavo į armonikėlę prieš filmuodamas. Šios fotografijos yra mano kino scenarijus. Jis prasidėjo 2018 metais su Remigijumi Treigiu nuo šviesos stebėjimo ir pašnekesių.

Kartais atrodo, jog tik vaidenatės miesto kultūriniame kraštovaizdyje, pasivertęs įvairiais išraiškingais personažais, o kartais nuotraukose justi tik tokios dėmės, formos, išrašytos eilėmis. Kada personažai užleidžia vietą erdvei ir poezijai? O kada atvirkščiai?

Čia taip pat, kaip Jarmuscho filme „Keisčiau negu rojuje“. Kai jie trise už paskutinius pinigus nusiperka mašiną, sėda ir važiuoja prie tokio krioklio. Per visą Ameriką važiavo prie krioklio, prie Mičigano ežero. Ir kai atvažiavo, ten buvo tirštas rūkas. Atsistojo ir nieko nemato. Ir tas kadras – pilkuma. Lygiai taip pat, kaip ir ten, tai nėra taip, kad juda kažkoks multikas. Ateina prie Jūros ir žvilgsniui nėra kur užsikabinti.

Ar jūs pažįstate personažus, kuriuos įkūnijate? Ar susipažįstate per procesą?

Jarmuschas ir yra visi personažai. Iš kur aš žinau? Iš kur mes žinome? Filme „Manęs čia nėra“ Bobą Dylaną įkūnija penki personažai. Kai pradedi galvoti, ar aš esu, ar nesu, atsiranda susireikšminimas. Aš žiūriu į Jūrą – aš esu Jūra.

Dabartinės jūsų nuotraukos kalba apie skausmą, nerimą, kurį patiriame dabar visi. Sako, skausmas visada kūniškas, o jūs daug dirbate su juo?

Jei pajaustume žaibą, einantį per kūną, tai toks skausmas, kad jo jau nejauti, tik saldumą. Neištveriamas skausmas kažkoks... Tai lygiai tą patį skausmą, atrodo, jaučiu iš tų žmonių. Tūkstančiai nekaltų žmonių, vaikų...

Jūsų fotografijose atidengiamos miesto „opos“. Kodėl veiksmui pasirenkate griūvančius namus, šiukšliną aplinką, pelkes? Ar tai jums artima estetika, ar protesto forma?

Klaipėdos miestas dabar yra tokios būsenos, tarytum Vilniuje būtų išgriautas visas Užupis. Klaipėda turėjo savo „Užupį“ – Vitės kvartalą. Dabar jo nėra, jį visą išgriovė. XVIII–XIX amžiuje visi Europos jūreiviai žinojo Vitės kvartalą. Tai buvo žydų kvartalas: daug namų, siauros gatvelės, smuklės. Jį paaukojo dėl verslo, dėl uosto. Jausmas tas pats, tartum Vilniaus meras Užupyje pastatytų gamyklą. Tokia yra Klaipėdos būsena. Ten, kur stovi viešbutis, buvo viena seniausių gaisrinių. Ją nugriovė 1981 metais, bet gal buvo galima palikti? Sudegęs kino teatras stovi jau trisdešimt metų. Toks „nusispjaut“ jausmas.

Klaipėda yra sužeistos sielos miestas?

Absoliučiai. Jie gavo dovanų miestą ir jo nesaugojo. Pastatykit tas dėžutes kur nors kitur. Tai, ką dabar matome Klaipėdoje, yra 40 procentų autentikos. Praėjus po karo 44 metams, dar išgriovė. Tada buvo Mėmelis, o dabar Klaipėdos kultūra patyrė tiek prievartos. Klaipėda verslininkų yra padaryta vienu dideliu „UAB’u“. Apskritai, didžiųjų miestų vyriausieji architektai turėtų sėdėti kalėjime. Klaipėdoje visko yra, bet norint tai perprasti reikia dešimtmečių. Kultūra prasideda nuo to, kaip tu pasielgsi ir kaip su tavimi pasielgs. Mes visi esame kalti dėl to, kas vyksta.

Benai, kodėl jus vadina teatro šamanu? Kur link mus vedate?

Iš kur aš žinau? Žodžio „šamanas“ etimologija yra labai keistai paplitusi. „Šaman“ kilęs iš labai siauro regiono – iš Tuvos. O paskui tampa tokiu bendriniu žodžiu. Ir Meksikoje pradėjo vartoti šį žodį, nors jie turi savo. Kažkoks svetimkūnis. Jei nori sužinoti, kas yra įkvėpimas, tai ilgai nekvėpuok ir suprasi, ką reiškia įkvėpti. Viskas yra susiję, o laiko nėra.