Už lango gražiai sūpuojasi beržai

Prieš vykdama į tai, kas įvardinta kaip „ritualas-performansas“ pavadinimu „Svajojant mišku“, be abejo, perskaičiau šio renginio aprašą. Nedaug dalykų šiomis dienomis priverčia nusišypsoti, bet šis – vienas iš jų. Viena iš šio ritualo-performanso kūrėjų – tai „ekstrasensė (-as)“, „svajotoja“, vienas iš šių asmenų tiriamų dalykų yra „ekogotika“. Jaučiuosi lyg iš medžio iškritusi. Psichologiškai pasirengiu tą kovo 3-iosios vakarą tapti ateive.

Paskaičiusi anotaciją pirmiausia susimąsčiau – kas nutiko, kad mums, žmonėms, prireikė tokių keistų būdų ieškoti tariamo nuoširdumo, ramybės? Abejoju net savo noru vykti į Vilniaus pakraštį („Tech Arts“ galerija, Vaidilutės g. 79, Vilnius), bet tai jau pačiai atrodo nesąžininga. Nuvyksiu. Karo, matyt, nepakanka, kad save ir kitus pradėtume tvarkyti realiais veiksmais, o ne gulinėdami ant sėdmaišių ir įsivaizduodami, jog nepažįstamas žmogus, kalbantis per vis trūkinėjantį mikrofoną, mus laiko savo rankose. Performansas, ritualas iš dalies primena psichoterapiją. Psichoterapiją tam asmeniui, kuris ją tariamai atlieka kitiems. Iš kitos pusės, viskas man dar labai panašu ir tą hipių laikais pamėgtą pseudodvasiškumą, kuris ir po to iki galo niekaip neišėjo iš mados, o ir anotacijoje minimi žodžiai, tokie kaip „meditacija“ ar „pabudimas“, sufleruoja šio susirinkimo pobūdį. Vienas puikus dokumentinis serialas „Netflix“ platformoje vadinasi „Laukiniai laukiniai Vakarai“ (angl. „Wild Wild West“). Geras jis visomis prasmėmis, geriau padaryti tokio pasakojimo ir nesugalvočiau, o pasakojama apie greičiausiai daugelio žinomą veikėją Osho, jo kulto pasekmes ir jų mastą. Kodėl išvis šneku apie tai? Pirmoje serijoje sužinome apie tai, kaip šis išprotėjimas prasidėjo. Tereikėjo hipių, gėlių vaikų, ieškančių visų būdų pabėgti nuo realybės į tariamai aukštesnę būseną, tereikėjo vieno kiek pamišusio, bet išties gudraus žmogaus, kuris galėtų išmelžti šitą hipių norą ir pasipelnyti iš jų tariamo susivokimo, kur slypi aukštesnioji tiesa bei būsena. Turiu alergiją tokiems dalykams, o minėtąjį serialą pažiūrėjau kaip puikią komediją.

Dalyvaudama, o tiksliau, stebėdama kitų dalyvavimą šiame rituale, pasijutau žiūrinti papildomą minėto serialo dalį. Ir iš šios pusės – man visa tai labai patiko. Tik labai nenorėjau kvėpti visur smilkstančio palo santo kvapu, nuo kurio įsiskausta galva, nors, kiek girdėjau, šis kvapas kaip tik turėtų padėti nuo skausmo. Jausmas išlieka tas pats – aš ateivė, jau praradusi viltį kažkaip infiltruotis į šį specifinį prismilkytą visuomenės burbulą. Man atrodo, kad Vakarų kultūroje (jei leisite mus įterpti į tokią) visa tai neveikia, kad Vakaruose, jei tas „pabudimas“ yra, tai jis individualus, nes tokie mes, regis, suręsti. O žvakes uždegame ant torto per gimtadienį, kai dingsta elektra, bažnyčioje bei ant kapų. Na aš ir nuobodi ateivė.

Vienas dalykas vis dėlto čia yra gražus. Tai erdvė, sukurta Monikos Janulevičiūtės ir Emmos Bang. Gana paprastai, tačiau jaukiai, ir išties primena šiltą glėbį, ramų vakarą, kai jokios blogos mintys ar neatlikti darbai nespaudžia galvos ar širdies. Ši, erdvinė, dalis atrodo išbaigta ar net labiau įgyvendinanti tai, ką, regis, užsimota atlikti jau pačiu „ritualu-performansu“. Tam tikra prasme būtų užtekę tik to bei girdimų paukščių garsų. Tačiau akivaizdu, jog užmojis buvo gal ir platesnis, tačiau tokiu atveju kiek ir perkrautas per visus jutimus, taip atitraukiant žiūrovą, dalyvį arba bent jau mane nuo meditatyvios, ramybės būsenos.

Labai nenoriu būti negatyvi, bet po visu tuo matau netikrumą. Na, bent jau mūsų kontekste (nors spėčiau, kad žmonės, kūrę šį performansą, apskritai nepripažįsta tokių dalykų kaip „mūsų“, „jūsų“ ar „kito“). Jaučiuosi nejaukiai. Gal pati kalta. Gal aš per daug save apribojusi. Negaliu atsipalaiduoti taip, kaip atsipalaiduojate jūs. Tapau tik stebėtoja. Ir man atrodo, kad net šimtmečių požiūriu nesu tokia viena.

Po daugmaž penkiolikos minučių nusprendžiu pakilti. Tiksliau, išeiti, nes pakilau nuo sėdmaišio vos ant jo prisėdusi. Stovėdama atsirėmusi į sieną šalia išėjimo ir stebėdama visą šį reikalą visgi pastebiu vieną itin artimą, itin gražų ir lengvai susimąstyti priverčiantį dalyką – nuo patalpos šiltai apšviestus, per langą matomus beržus. Jie lengviau mane įsūpuoja nei moteris, anglų kalba man (bei kitiems ritualo dalyviams) teigianti, jog tai ji mus laiko savo rankose, liepianti išgirsti man savo pačios širdies karščiausius troškimus. Na, kad jau atsibeldžiau tokį kelią iki šio miško, tai galbūt ir pasinaudosiu ta proga (troškimu?) pasivaikščioti palei Nerį ir pasižiūrėti į beržus. Tam nereikia nei ritualo, nei performanso, o, regis, veikia kur kas įtaigiau. Gal tokio svetimumo, netikrumo jausmo man ir reikėjo, kad lyg gelbėjimosi rato ieškočiau kažko, kas artimiau.