7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Romo Kalantos protesto teritorija

Paroda „1972. Pramušti sieną“ Kauno centriniame pašte

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 23 (1430), 2022-06-10
Tarp disciplinų Dailė
Kristupas Petkūnas, puslapis iš savilaidos žurnalo BIN. 1970 m. Rymanto Penkausko nuotr.
Kristupas Petkūnas, puslapis iš savilaidos žurnalo BIN. 1970 m. Rymanto Penkausko nuotr.

Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė. Parodą sudaro smulkesni skyriai, išdėstyti įvairiose buvusio pašto erdvėse, juos rengė atskiri kuratoriai. Dailės ekspoziciją rengė Genovaitė Bartulienė, kiną – Gediminas Jankauskas, teatrą – Edgaras Klivis, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos dokumentaciją – Arūnas Streikus, dedikaciją Romui Kalantai – Rimantė Tamoliūnienė.

Didžiuliame ir įspūdingame Kauno modernizmo pastate lengva pražiopsoti tiek Romualdo Požerskio kelionių motociklais kadrus „Neramūs keliautojai“, tiek Vito Luckaus Modrio Tenisono teatro aktorių fotografijas, rodomus filmus, taip pat ir nedidelį, bet svarbiausią kambarėlį su paties Romo Kalantos daiktais ir dokumentais. Parodoje pristatoma to laikotarpio mada, pavyzdžiui, Lenkijoje pagaminti „kliošo“ džinsai. Kaip žinome, Lenkija buvo tas užsienis, sovietinio bloko šalis, į kurią lengviausiai pavykdavo išvažiuoti, todėl ten gana dažnai viešėjo lietuviai, tiek pasižvalgyti po parodas, tiek apsipirkti. Įvairiose erdvėse išdėstyta daug gerų lietuviško modernizmo meno kūrinių, o pagrindinėje salėje eksponuojama pirmųjų diskotekų, kitų muzikos reiškinių ar uždraustų vėjų, vis tiek atpūtusių iš laisvojo Vakarų pasaulio naujausias muzikos tendencijas, dokumentacija. Visa paroda yra apie maišto ar siektos laisvės vėją. Tačiau tas laisvės vėjas turi skirtingus atspalvius.

 

Protestų žemėlapio fragmentas

Per atidarymą pasakytoje kalboje nuskambėjęs teiginys, kad Kalantos mirties išprovokuoti masiniai protestai Laisvės alėjoje buvo pirmieji Sovietų Sąjungoje, nėra teisingas, nors tai sakau anaiptol ne siekdama kritikuoti parodos rengėjus, nes tai tik frazė per parodos atidarymą, tačiau svarbi kaip galimybė nužymėti kelis man žinomus faktus. Apie gūdžiais 1956-aisiais Vilniaus universiteto, Konservatorijos, Dailės instituto, kitų aukštųjų mokyklų studentų įvykdytą protesto akciją prieš sovietinę valdžią, solidarizuojantis su sukilusia Vengrija, Lietuvoje jau buvo rašyta. Studentus rinktis Rasų kapinėse paragino ir tuometinis instituto komjaunimo sekretorius Arūnas Tarabilda. Dailės institute organizatoriai buvo Kazimieras Teodoras Valaitis, Rimantas Gibavičius, dalyvavo Vladas Vildžiūnas, Alfonsas Ambraziūnas ir kiti. Tuomet buvo giedama Tautiška giesmė prie Jono Basanavičiaus kapo ir studentų eisena, pralaužusi atvykusios milicijos užkardas, nužygiavo link Aušros vartų, reikalaudama laisvės Lietuvai ir Vengrijai. Ji gal nebuvo masinė, bet ir metai buvo tikrai rūstūs, studentai buvo suimti, kai kuriems jų, kaip Zigmui Tamakauskui, teko sumokėti savo sveikata – jis buvo paimtas į kariuomenę ir nusiųstas prie Uralo, į radiacija užterštą rajoną. Panašaus likimo sulaukė ir Tarabilda. Daugelis jų tardyti KGB rūsiuose, tačiau aukštųjų mokyklų vadovybės pastangomis ne visi studentai buvo iš jų išmesti. Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje buvo uždaryta komjaunimo organizacija. Tai nutiko Vilniaus dailės institute...

Kitas, Lietuvoje mažiau žinomas įvykis, –1962 m. Rusijoje, Novočerkaske, vykę masiniai streikai, kur galiausiai buvo sušaudyta taiki darbininkų protesto demonstracija. Sunku patikėti, kad Sovietų Sąjungoje darbininkai šturmavo vietinį milicijos poskyrį, kur, jų manymu, buvo laikomi suimti bendražygiai, ar blokavo geležinkelį. Kad suprastume neramumų mastelį, pakanka pasakyti, jog juos malšinant dešimtys žmonių žuvo ar buvo sužeisti. Vien į KGB sudarytą organizatorių sąrašą buvo įtraukta 150 asmenų, o septyni buvo nuteisti sušaudyti. 1992 m. iš archyvų ištraukta ir tapusi tyrėjams prieinama medžiaga apie Sovietų Sąjungoje vykusias represijas, tarp jų ir ši, netrukus vėl buvo užslaptinta. Dabarties Rusija mums tampa tik vis akivaizdesniu priminimu apie tai, kaip gyvenome sovietiniais laikais.

Protestų priežastys itin skirtingos. 1956 m. Lietuvos studentai protestavo dėl Vengrijos sukilimo, o Novočerkaske protestai įsiplieskė po kasdienio vartojimo prekių kainų pakėlimo ir sutapusio su juo darbo užmokesčio mažinimo. 1972 m. Kaune masinius protestus sukėlė jauno žmogaus – Romo Kalantos – susideginimas, o ypač sovietų valdžios nuslėptos jo laidotuvės. Susirinkę atsisveikinti žmonės sužinojo, kad jis jau palaidotas pora valandų anksčiau...

Parodos atidaryme buvo nemažai kauniečių, kuriems eksponatai atgaivino vienus ar kitus prisiminimus, kai kurie buvo gyvi tų įvykių liudininkai, pasakojo apie smūgius „bananais“. Nors fotografas Arūnas Kulikauskas tuo metu dar buvo meno mokyklos moksleivis, vaikiški prisiminimai dažnai nenusileidžia gyvumu, bet geriau liudininkams leisti kalbėti patiems:

„Buvau bebaigiąs septintą klasę. Vieną pavasario dieną tarp draugų savo gatvėje išgirdau – vakar Laisvės alėjoj hipis susidegino. Už Lietuvą. Kitą dieną mokykloje (Naujalio meno mokykla) visi buvome sukviesti į susirinkimą ir direktorius pasakė, kad į Laisvės alėją neitume, nedarytume gėdos mokyklai, nes ten visokie neramumai ir neaiškumai, ir geriau neturėti reikalų su milicija, kuri dabar ten daro tvarką. Žinoma, po pamokų grįžęs namo ir pasidėjęs portfelį, išdrožiau į miestą išsiaiškinti, kas ten vyksta. Pakeliui sutikau grįžtančią iš darbo mamą, kuri gana griežtai paklausė, kur aš einąs, o man pradėjus kurti istorijas, parsivedė atgal namo. Mama pasidėjo rankinuką ir sako – o dabar einame abu ten. Nusileidę Raudonosios armijos prospektu patekome į gana didelę minią žmonių, kurių milicija nepraleido patekti į Laisvės alėją. Buvo labai daug jaunimo, bet buvo ir pagyvenusių žmonių, inteligentų. Alėjos pradžioje netoli miesto sodo, kur ir buvo Romo Kalantos susideginimo vieta, dvi eilės milicininkų su guminėmis lazdomis buvo užtvėrusios praėjimą gatve. Mes prasibrovėme į patį priekį pažiūrėti, kas čia bus. Netrukus pamatėme atvažiuojančius kelis kariškus dengtus sunkvežimius su užrašais „Люди“ („Žmonės“), jie ėmė lėtai sukti ratus alėja. Iš mašinų galo matėsi, kad ten sėdi kareiviai su šalmais. Mašinos lėtai suko ratus, bet žmonės nesiskirstė. Gal po 15–20 minučių mašinos sustojo, iš jų ėmė lipti kareiviai su ilgesnėmis negu milicininkų guminėmis lazdomis ir rikiuotis prieš milicininkų gretą. Jie susirikiavę ėmė lėtai eiti link žmonių ir juos mušti per galvas ir pečius. Visi puolė bėgti. Bėgom ir mes su mama. Bėgom ir jau negrįžom ten. Aplinkinėmis senamiesčio gatvėmis užlipome į Žaliakalnį ir grįžome namo. Daugiau manęs vieno iš namų savaitę neišleido.

Kitą pavasarį, artėjant metinėms, sugalvojau, kad reikia parašyti atsišaukimą, kviečiantį paminėti Romą ir eiti į Laisvės alėją. Nesakydamas kam, klasėje pasiskolinau užsienietiškus flomasterius ir parašiau tris sąsiuvinio lapo dydžio skelbimėlius, kviečiančius į metines. Ir, eidamas į mokyklą, knopkėmis prisegiau prie turgaus ant stulpų, kur būdavo kabinama daug visokių skelbimų apie dingusias kates, šunis ar dviračius ir kitokius vietinius reikalus. Grįždamas iš mokyklos patikrinau – nė vieno jau nebuvo. O flomasterius skolinausi, kad jeigu saugumas imtų tikrinti – jokių flomasterių aš niekad neturėjau... Buvo gilus Brežnevo stagnacijos laikmetis, jokių prošvaisčių...“

 

Pasipriešinimas menu

Paroda, skirta Kalantos žūties metinėms, pasakoja ne tik jo gyvenimo ir mirties faktus, bet piešia itin plačią įvairių kultūrinių su tuo susijusių reiškinių panoramą, kurioje menui skirta itin daug dėmesio ir erdvių, tačiau daugiau dėmesys fokusuojamas į kauniečius menininkus, todėl parodoje gausu Vaidoto Žuko tapybos ir koliažų bei Edmundo Saladžiaus grafikos. Žinoma, eksponuojami ne tik kauniečiai, piešiamas platesnis politinės ar socialinės kritikos dailėje spektras. Jaunuolių tarnavimo sovietinėje armijoje temą puikiai atskleidžia Arvydo Šaltenio kūriniai, eksponuojamos ir Saulės Kisarauskienės iliustracijos Eduardo Mieželaičio knygai „Autoportretas. Aviaeskizai“ (1962), dėl kurių jauna menininkė buvo tiesiog pjudoma. Pristatoma abstrakcija, kaip sovietų drastiškai drausta dailės forma, jai tarp kitų atstovauja nuostabūs Kazės Zimblytės ir Vladislovo Žiliaus kūriniai. Taip pat galima rasti Marijos Teresės Rožanskaitės ir Valentino Antanavičiaus tapybą, pastarasis jau seniai turėjo aiškios politinės kritikos liniją, tad šioje parodoje ji itin tinka. Bet žiūrovams palieku parodos staigmenas, netikėtus autorius atrasti patiems, o jų yra. Ekspozicijoje per portretus primenamas ir Justinas Mikutis, kuris jau seniai suprantamas kaip tam tikra legenda. Per atidarymą jį trumpai prisiminė Šaltenis. Sovietų išvežtas į lagerį, grįžęs Mikutis įsiliejo į neoficialų kultūrininkų ratą, įnešdamas ten išskirtinį literatūros ir filosofijos išmanymą, savitą radikalų mąstymą, fenomenalias sukauptas žinias. Jis buvo itin svarbus Šaltenio bei Žuko kartai, jiems tapo ne tik nuolatiniu pozuotoju Dailės institute, bet ir trūkstamų kultūrinių žinių šaltiniu. Čia aš pati turėčiau pasisakyti kaip liudininkė: vis dėlto Mikučio sudievinimas kelia nemalonų jausmą, nors legenda kuriama nuo pat jo mirties, o gal pamažu besitraukiant jį pamenantiems bendraamžiams. Keista matyti šiam iš tiesų išskirtiniam žmogui lipdomą epitetą „genijus“, stokojant jo kūrybos tyrimų (Mindaugas Klusas, „Justinas Mikutis – vienintelis lietuvių genijus: bjaurėjosi Marcinkevičiumi, svaiginosi Mačerniu, pranašavo Rusiją pradėsiant pasaulinį karą“, lrt.lt, 2022 04 24, https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1678506/justinas-mikutis-vienintelis-lietuviu-genijus-bjaurejosi-marcinkeviciumi-svaiginosi-macerniu-pranasavo-rusija-pradesiant-pasaulini-kara). Puikiai suprantu Šaltenio bei jo bendraamžių susižavėjimą, dėkingumą, nes jie tuomet buvo labai jauni, tad Mikučio žinių lobynas, deklamuojamas Vytautas Mačernis, Raineris Maria Rilke ir kiti poetai, išskirtinis meno, filosofijos suvokimas, kuris darė įspūdį net Maskvos ir tuometinio Leningrado disidentams, jauniems žmonėms buvo kultūros gyvybės šaltinis. Mikutis garsėjo radikaliomis meno įžvalgomis, fenomenalia atmintimi, taip pat buvo magiškas ir aršiai antisovietinis kalbėtojas, tačiau itin stokojant jo filosofijos tekstų tyrimų, tad sunku palikimą ir genialumo buvimą ar nebuvimą vertinti vien remiantis prisiminimais. Mikutis buvo Vinco Kisarausko, Saulės Kisarauskienės, Antano Kmieliausko, Vlado Vildžiūno, Marijos Ladigaitės, Vytauto Šerio, Alfonso Vincento Ambraziūno, Valentino Antanavičiaus, Vytauto Landsbergio, Vytenio Kabailos, Vytauto Ambrazo ir daugelio kitų bičiulis, visi suprato ir tragiškus lagerio paliktus pėdsakus jo fizinei bei psichinei sveikatai. Jis buvo vienas iš įvairių diskusijų, meno kūrimo procesų dalyvių, vienas to įvairiaplaukio kultūrininkų būrio, kur poezijos deklamavimas iš atminties, meno kūrinių interpretacijos ir dėl to kylančios batalijos buvo šios kartos vakarėlių tradicija. Todėl atiduodant duoklę giliai ir tragiškai Mikučio asmenybei, nereikia pamiršti, kad prieš lengva ranka vadindami genijumi pirma turėtume tirti kūrybinį palikimą. Tačiau taip, jo vieta tikrai yra šioje parodoje, skirtoje kovai už laisvę.

 

Gėlių vaikai

Atsidūrusi liudininko vaidmenyje kiek nuklydau, matyt, tokia yra mūsų atmintis – gali nunešti tolyn nuo aptariamos temos, t.y. parodos, tačiau, man rodos, šioji tam ir skirta. Dar vienas svarbus klodas, atsiskleidęs parodoje, neabejotinai yra susijęs su muzika ir hipių kultūra. Tai tie pradžioje paminėti platėjantys džinsai, psichodelinės stilistikos šriftai, vinilai, savilaidos žurnalai bei koncertų plakatai, atskleidžiantys glaudų ryšį tarp hipių kultūros, prasiskverbusios pirmiausia per muziką iki mūsų tarsi aklinai uždarytos šalies ir Kalantos mirties ar po jos įsisiūbavusių Kauno pavasario protestų. Pavyzdžiui, buvusio Kauno politechnikos instituto kultūros klubas dar 1971 m. vasarą surengė ansamblių festivalį, kuris virto hipių festivaliu. „Sveiki, gėlių vaikai, ir sveiki, jų palikuonys“, – atidarydama parodą sakė kuratorė Rasa Žukienė. Po demonstracijų Laisvės alėjoje numalšinimo buvo ne tik įsuktas represijų mechanizmas, uždarytas Modrio Tenisono teatras, nemalonėn pateko „Nemuno“ žurnalas, bet ir pradėta griežtai reaguoti į ilgus plaukus. Pagal Alvydo Dargio 1990 m. „Nemuno“ žurnale (Nr. 5) paviešintus dokumentus, LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus savo patikėtiniams yra pasakęs: „Kada jūs pagaliau apšvarinsite Kauną nuo tų ilgaplaukių išsigimėlių? Veikite aktyviai ir sutelktai! Kaip medžioklėje! Bach! Bach! Bach!“ Pamačius ilgaplaukius, toje pačioje Laisvės alėjoje per prievartą jiems buvo nukerpami plaukai.

Paroda (ir parodos katalogas) primena ir kitą paprastą tiesą – 1972 m. užaugo dar viena jaunų žmonių karta, kuri turėjo turėti savo protestą, savo kovą, kaip turėjo ankstesnės kartos. Vėl gegužę studentai ir bebaigiantys mokyklą jaunuoliai išėjo į gatves, kaip tai darė studentai 1968 m. gegužės mėnesį Paryžiuje. Tai paaiškina ir tam tikrą atstumą, kurį išlaikė vyresnės kartos inteligentai – jį lėmė ne tik patirtos represijos, karti patirtis suvokiant kovos baigtį, tačiau ir priklausymas skirtingoms subkultūroms. Jaunimo subkultūros egzistavimą jautė sovietiniai funkcionieriai, matė pavojų, kurį kėlė iš Vakarų plūstanti jaunimo muzika, mada, laisvės skonis.

Dėl tos laisvės juos nervino ir Tenisono pantomimos trupė, nors ši iš gastrolių surinkdavo daug pinigų ir buvo garsi net visoje SSSR. Tiesą sakant, trupė netiko ir kolegoms. Čia, be viso ko, galėjo vėl suveikti kartų konfliktas, kad Vilniaus jaunimo teatre trupė buvo nepriimtina daugumai administracijos darbuotojų, o blogiausia – net kolegoms, tad Tenisonui teko keltis į Kauną. O po Kalantos mirties pantomimai neliko vietos ir Kauno muzikiniame teatre. Tiek pro savo langą Kalantos žūtį mačiusiam Pauliui Galaunei, tiek daliai 1956 m. protestų dalyvių hipių idėjos, muzika, pasaulio supratimas atrodė gerokai svetimas. Kaip hipiams turėjo būti svetimas mūsų kartos pankavimas, AC/DC ar „Metallica“ muzika. Reikėjo laukti 1990-ųjų, kurie ištirpino kartų skirtumus.

Taigi, pabaigai turėčiau pasakyti, kad ši paroda dar kartą gerokai sumenkina legendą apie kultūrinės informacijos iš Vakarų nepraleidusią geležinę uždangą. Ją griauna ne tik mano asmeninis prisiminimas, kad gal net maždaug nuo 1966 m. (!) mes į savo pašto dėžutę gaudavome iš JAV siunčiamą „Art in America“ žurnalą, kurį nuo 1972 m. tikrai gaudavo ir Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas, t.y. leidinys buvo viešai prieinamas, kaip ir Lietuvoje daugumos menininkų prenumeruoti lenkiški žurnalai, spausdinę Vakarų meno naujienų apžvalgas. Šią legendą griauna parodoje eksponuojami kūriniai, rodantys oparto, poparto įtakas, regima užsienio muzikos ir hipių kultūros įtaka. Geležinė uždanga, be abejo, buvo. Ji buvo baisi, tačiau informacija turi savybę skverbtis ten, kur jos laukiama. Sovietiniu ar Vladimiro Putino rytojumi tikėjo ir tiki tik tie, kurie patys to nori. Muzika, menas, eilėraščiai ar proza, filosofija ir mada nešė savo laisvo mąstymo geną, kuris galiausiai vedė į gatves. Ir, deja, kuris privertė Romą Kalantą atsisakyti gyvenimo nelaisvėje.

 

Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, ji veikia iki rugpjūčio 31 d.

Kristupas Petkūnas, puslapis iš savilaidos žurnalo BIN. 1970 m. Rymanto Penkausko nuotr.
Kristupas Petkūnas, puslapis iš savilaidos žurnalo BIN. 1970 m. Rymanto Penkausko nuotr.
Kristupas Petkūnas, puslapis iš savilaidos žurnalo BIN. 1970 m. Rymanto Penkausko nuotr.
Kristupas Petkūnas, puslapis iš savilaidos žurnalo BIN. 1970 m. Rymanto Penkausko nuotr.
Parodos fragmentas. skyrius „Kasdienybė“. A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas. skyrius „Kasdienybė“. A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas. skyrius „Kelionė“.A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas. skyrius „Kelionė“.A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas, skyrius „Dedikacija Romui Kalantai“. A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas, skyrius „Dedikacija Romui Kalantai“. A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas, skyrius „Muzikos sraute“. A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas, skyrius „Muzikos sraute“. A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas, skyrius „Jaunimas ir mada“. A. Lisauskienės nuotr.
Parodos fragmentas, skyrius „Jaunimas ir mada“. A. Lisauskienės nuotr.
Antanas Matulevičius, „Sudie, Lenonai“. 1982 m.
Antanas Matulevičius, „Sudie, Lenonai“. 1982 m.
Saulė Kisarauskienė, iliustracija Eduardo Mieželaičio rinkiniui „Autoportretas. Aviaeskizai“. 1961 m. Edgaro Austinsko skanas
Saulė Kisarauskienė, iliustracija Eduardo Mieželaičio rinkiniui „Autoportretas. Aviaeskizai“. 1961 m. Edgaro Austinsko skanas
Veidrodėlis su juodai baltu aktorės Sofijos Loren atvaizdu kitoje pusėje, padengtu stiklu. Parvežta iš Lenkijos, Ščecino. 1971 m. Kauno miesto muziejus
Veidrodėlis su juodai baltu aktorės Sofijos Loren atvaizdu kitoje pusėje, padengtu stiklu. Parvežta iš Lenkijos, Ščecino. 1971 m. Kauno miesto muziejus
Žiedas su 5 pfenigų moneta. Moneta prie žiedo priklijuota. Štutgartas, Vokietija. 1979 m. Priklausė Nijolei Irenai Variakojytei-Vaidotienei, dabar Kauno miesto muiziejui
Žiedas su 5 pfenigų moneta. Moneta prie žiedo priklijuota. Štutgartas, Vokietija. 1979 m. Priklausė Nijolei Irenai Variakojytei-Vaidotienei, dabar Kauno miesto muiziejui
Diskoteka namuose Žaliakalnyje. Iš Viktoro Mikulevičiaus rinkinio. 1970 m.
Diskoteka namuose Žaliakalnyje. Iš Viktoro Mikulevičiaus rinkinio. 1970 m.
Pirmosios diskotekos plakatas, piešė Leonas rasteikis. 1970 m. Eugenijaus Malecko nuos.
Pirmosios diskotekos plakatas, piešė Leonas rasteikis. 1970 m. Eugenijaus Malecko nuos.