7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Lijana Šatavičiūtė

Lijana Šatavičiūtė

Laiko tėkmės jausmas

Grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.

„Baltos kandys“, „Suktinis“. 2015 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Suktinis“. 2015 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Skūra“. 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Skūra“. 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Miškan“. 2007-2009, 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Miškan“. 2007-2009, 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Spiros“. 2005 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Spiros“. 2005 m. M.K. nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Prarasto laiko paieškos

Kolekcionavimui skirta tarptautinė mokslinė konferencija

Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai kolekcininkų, neabejingų rinkinių sudarymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Lietuvos dailės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcionavimu besidominčiųjų poreikius.

A. Bimbirytės-Mackevičienės nuotr.
A. Bimbirytės-Mackevičienės nuotr.
Konferencijos atidarymo akimirka
Konferencijos atidarymo akimirka
Sveikinimo žodį taria Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė
Sveikinimo žodį taria Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė
Konferencija Kazio Varnelio namuose
Konferencija Kazio Varnelio namuose
Konferencijos Kazio Varnelio namuose dalyviai
Konferencijos Kazio Varnelio namuose dalyviai
Lijana Šatavičiūtė

Tekstilininkės kambariai

Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ – galerijų savaitgalio dalis

Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Jonuškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas. Ekspozicija tiršta, gyvybingai pulsuojanti ir emociškai paveiki, vietomis su prasiveržiančia liūdesio ar ironijos gaidele. Instrumentai, kuriuos pasitelkia autorė, pirmiausia grynai medžiaginiai, atėję iš tekstilės srities (rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas, vėlimas, batika). Fotografija, vaizdo filmai ir technologiniai eksperimentai sugyvena su ilgaamžiais tekstilės gamybos būdais, nes visa, kas kuriama rankomis, – neatsiejama menininkės tapatybės dalis. Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejinga, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas.

 Eglė Ganda Bogdanienė, 2 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 2 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Stebintis ir kampuotas

Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės paroda „Stebėtojas. Kampuotas“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 1, zuikis“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 1, zuikis“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 3, lapė“. 2019 m. J. Bergins nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 3, lapė“. 2019 m. J. Bergins nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 4, stumbras“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 4, stumbras“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Tekstilininkes subūrė fotografija

Paroda „Pho-tex Vol. 3“ galerijoje „Artifex“

Šiais metais dešimtmetį švenčianti „Artifex“ galerija jubiliejų pažymi išskirtinėmis parodomis. Lina Jonikė, Laima Oržekauskienė-Ore, Monika Žaltauskaitė-Grašienė – trys žavios moterys, trys individualūs pasauliai. Ne taip dažnai vienoje parodoje išvysi šių garsių tekstilininkių kūrinius. Kiekvienos jų viešas pasirodymas – jau įvykis meno pasaulyje. Šio susibūrimo priežastis – dalyvavimas Kioto (Japonija) fotografijos festivalyje „Kyotography“, į kurį šias menininkes pakvietė prestižinės Kioto galerijos „GalleryGallery“ savininkė ir kuratorė Keiko Kawashima. Tad turime retą progą Lietuvoje pamatyti japonų žiūrovams skirtą kolekciją, eksponuotą Kiote šių metų balandžio 20 – gegužės 4 dieną.

Laima Oržekauskienė-Ore, „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laima Oržekauskienė-Ore, „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laima Oržekauskienė-Ore, „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laima Oržekauskienė-Ore, „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laima Oržekauskienė-Ore, „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laima Oržekauskienė-Ore, „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Linos Jonikės miniatiūrų kolekcija „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Linos Jonikės miniatiūrų kolekcija „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lina Jonikė, iš miniatiūrų kolekcijos „Mylimukai“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Varinės istorijos

Žydrės Ridulytės personalinė paroda „Scintillatio“ VDA galerijoje „Artifex“

Be Žydrės Ridulytės variu spindinčių audinių sunkiai įsivaizduotume šiuolaikinę Lietuvos tekstilę. Nekyla abejonių, kad tai puiki menininkė, papildanti šią meno šaką rafinuota elegancija ir iškalbingu minimalizmu – tokiu retu tarp dabarties mūsų tekstilininkų. Į parodą Ž. Ridulytė pasikvietė judėjimo „Sintezija“ narius – poetą ir tarpdisciplininės srities kūrėją Julių Žėką (jo eilėmis išrašytos galerijos sienos) ir menininkę Justiną Tulaitę, kurios sukurta muzika aidi galerijoje. Ž. Ridulytė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais, yra judėjimo „Sintezija“ narė.

Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Lygiai“, fragmentas. 2004 m.
Žydrė Ridulytė, „Lygiai“, fragmentas. 2004 m.
Žydrė Ridulytė, „Vario apžavai. Dimai“. 2006 m.
Žydrė Ridulytė, „Vario apžavai. Dimai“. 2006 m.
Žydrė Ridulytė, „Gali būti bet kas“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Gali būti bet kas“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Dvejonė tetruko tik akimirką“. 2017 m.
Žydrė Ridulytė, „Dvejonė tetruko tik akimirką“. 2017 m.
Žydrė Ridulytė, „Kvėpuokite per savo akis“, fragmentas. 2009 m.
Žydrė Ridulytė, „Kvėpuokite per savo akis“, fragmentas. 2009 m.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Kurti ir atkurti

8-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „(At)kurti“ LDS galerijoje „Arka“

Tekstilės bienalės, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, idėja grindžiama kūrimo ir atkūrimo reiškiniu. Prieš 100 metų atkūrėme valstybę ir pradėjome naujos – modernios ir tautiškos Lietuvos – statybą. Kuriamos valstybės, kuriama istorija, kuriamos šeimos, institucijos, kuriamas meno kūrinys. Taigi kūrybos sąvokos aprėptis labai plati. Ne kiekviena šalis valstybingumo formavimą apibūdina „kūrybos“ terminu, kitur dažniau statoma ir konstruojama. Tekstilei tiesiogine prasme būdingas atkūrimo procesas, nes metmenys ir ataudai lengvai dyla, tačiau tekstilės pluoštai leidžia pristabdyti irimo procesą, užadyti ir restauruoti pažeistą audinį, kurį metaforiškai prilygintume  istorijai – laiko audiniui. Irimas ir atstatymas neatsiejami tiek nuo tradicinės, tiek nuo inovatyvios tekstilės sampratos.

V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Nesibaigiantis pavasaris

Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2018“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Dabartinės lietuvių keramikos jau neįsivaizduojame be kasmetinių tarptautinių „pavasarių“, kurie kaskart išaušta po žiemos, skelbdami parodų sezono atidarymą. Šiemetinis „Pavasaris“, kuriame keramikai eksponuoja specialiai šiai parodai sukurtus darbus, surengtas pačiu gražiausiu metų laiku, kai gamta vilioja žydinčiais sodais, ką tik prasiskleidusių medžių žaluma ir nesibaigiančiomis paukščių giesmėmis. Kuratorius Juris Bergins ir jo dešinioji ranka Živilė Bardzilauskaitė-Bergins subūrė beveik 70 autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos. Žaismingą kavinuką „Geo A“ iš JAV atsiuntė garsus Amerikos lietuvis Rimas VisGirda. Šių metų paroda išsiskiria nemažu latvių keramikų būriu ir kaip niekad gausiai dalyvaujančiais jaunais autoriais.

Darius Barčas, „Jokios koncepcijos“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Darius Barčas, „Jokios koncepcijos“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Domilė Ragauskaitė, „Brandinimas“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Domilė Ragauskaitė, „Brandinimas“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Eglė Einikytė, „Užmerk akis ir...“. 2016 m. Rengėjų nuotr.
Eglė Einikytė, „Užmerk akis ir...“. 2016 m. Rengėjų nuotr.
Inese Brants, „Miltligė“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Inese Brants, „Miltligė“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Juris Bergins, „Abelis ir Kainas“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Juris Bergins, „Abelis ir Kainas“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Konstancija Dzimidavičienė, „Bočių giria“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Konstancija Dzimidavičienė, „Bočių giria“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Kristina Paulauskaitė-Ramonaitienė, „Pavasario ratu“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Kristina Paulauskaitė-Ramonaitienė, „Pavasario ratu“. 2018 m. Rengėjų nuotr.
Merike Hallik, „Žydėjimas“. 2017 m. Rengėjų nuotr.
Merike Hallik, „Žydėjimas“. 2017 m. Rengėjų nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Vienodų „Pavasarių“ nebūna

11-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2017“ Kauno „Meno parke“

Šiemetinis „Pavasaris“ į Kauną sukvietė daugiau nei septyniasdešimt keramikų iš Baltijos valstybių, taip pat Rusijos, Lenkijos, Turkijos, Vokietijos, Liuksemburgo. Gamtoje kiekvienas pavasaris vis kitoks. Tą patį galima pasakyti ir apie parodą, kuri kasmet kuo nors nustebina – naujais vardais, originaliomis idėjomis ar individualios kūrybos atradimais. Meno istorikas ir rašytojas Herbertas Edwardas Readas (1893–1968) žavėjosi istorinės keramikos gebėjimu atspindėti tautos civilizacijos lygį ir grožio jausmą. Jam atrodė, kad tradicinė keramika labai natūrali, jai nebūdingas dirbtinas žmogaus įsikišimas, o dėl formų ir ornamento grynumo keramika – tobulo abstraktaus meno pavyzdys (H. Read, The Meaning of Art, London, 1931, p. 42). Tačiau nuo tų laikų, kai buvo skelbtos šios įžvalgos, nutekėjo daug vandens, šiuolaikinė keramika gali materializuoti sudėtingas emocines ir egzistencines problemas, pažeisti Reado išaukštintą natūralumą, įsileisti „dirbtines“, kitoms dailės šakoms būdingas priemones.

Agnė Šemberaitė, „Žaidimas“. 2017 m. L. Šatavičiūtės nuotr.
Agnė Šemberaitė, „Žaidimas“. 2017 m. L. Šatavičiūtės nuotr.
Andrius Janulaitis, „Kūno garsas“. 2016 m. L. Šatavičiūtės nuotr.
Andrius Janulaitis, „Kūno garsas“. 2016 m. L. Šatavičiūtės nuotr.
Annė Türn, „Mažoji banga“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Annė Türn, „Mažoji banga“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Bucket Acarturk, „Link pavasario“. 2016 m. J. Bergins nuotr.
Bucket Acarturk, „Link pavasario“. 2016 m. J. Bergins nuotr.
Domilė Ragauskaitė, „Chameleonas II“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Domilė Ragauskaitė, „Chameleonas II“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Ineta Greiža, „Tramvajaus vėjas“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Ineta Greiža, „Tramvajaus vėjas“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Juris Bergins, „Kavinukas“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Juris Bergins, „Kavinukas“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Konstancija Dzimidavičienė, „Akupunktūra“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Konstancija Dzimidavičienė, „Akupunktūra“. 2017 m. J. Bergins nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Šildo kūną, skaidrina sielą – kas?

Bienalės paroda „Tekstilė: sielai ir kūnui“ Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.

 

Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.

Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jelena Škulienė, „Poezija“ (2016); kairėje: Danguolė Brogienė, „Švytėjimas“ (2014);<br />dešinėje: Lina Jonikė, „Dovana“ (fragmentas, 2016) ir Evelina Junčienė, „Penkių kartų peizažas“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jelena Škulienė, „Poezija“ (2016); kairėje: Danguolė Brogienė, „Švytėjimas“ (2014);
dešinėje: Lina Jonikė, „Dovana“ (fragmentas, 2016) ir Evelina Junčienė, „Penkių kartų peizažas“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“ (2016), Renata Laurinavičiūtė, „Nuometas“ (2016),<br /> Dovilė Gudačiauskaitė, be pavadinimo (2014), Raminta Beržanskytė, „Budelio kalavijai“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“ (2016), Renata Laurinavičiūtė, „Nuometas“ (2016),
Dovilė Gudačiauskaitė, be pavadinimo (2014), Raminta Beržanskytė, „Budelio kalavijai“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“ (2016), Gražina Šinkūnaitė, „Audinys 37 (Skrendantis)“ (2016),<br /> Marija Garnak, Laura Jankaitytė, Brigita Janulaitytė, Tereza Krnacova, Laura Kinciūtė, Ieva Makauskaitė, Laura Plytnilaitė-Rudžianskienė,<br />Sniežana Velika, Guoda Venciūtė, Brigita Zablockytė, „Pokalbių audimas“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“ (2016), Gražina Šinkūnaitė, „Audinys 37 (Skrendantis)“ (2016),
Marija Garnak, Laura Jankaitytė, Brigita Janulaitytė, Tereza Krnacova, Laura Kinciūtė, Ieva Makauskaitė, Laura Plytnilaitė-Rudžianskienė,
Sniežana Velika, Guoda Venciūtė, Brigita Zablockytė, „Pokalbių audimas“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Jūratė Mitalienė, iš ciklo „Mažosios istorijos“ (2016), Andrius Erminas, „Savas kūnas I, II“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Jūratė Mitalienė, iš ciklo „Mažosios istorijos“ (2016), Andrius Erminas, „Savas kūnas I, II“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Valentinas Butanavičius, „7 mėnesiai tarnystės arba paženklinti likimai“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
Valentinas Butanavičius, „7 mėnesiai tarnystės arba paženklinti likimai“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas