Autorius: Lijana Šatavičiūtė
Lijana Šatavičiūtė
Derlingas keramikos ruduo
Latvijos keramikos bienalė „Neramūs vandenys“ Marko Rothko meno centre Daugpilyje
Rugsėjo 8 d. Daugpilio Marko Rothko meno centre atidaryta 4-oji tarptautinė Latvijos keramikos bienalė „Neramūs vandenys“ (Troubled waters) Peterio Martinsono prizui laimėti. Parodą nuo 2016 m. rengia Latvijos šiuolaikinės keramikos centras su Rothko meno centru. Priminsime, kad bienalėje renkami laureatai Latvijos ir tarptautinėje kategorijose, jie dalijasi 20 tūkst. eurų prizinį fondą. Peteris Martinsonas (1931–2013) – iš Daugpilio kilęs garsus latvių keramikas, kurio kūrybinis palikimas saugomas Rothko meno centro Martinsono namų galerijoje.
Lijana Šatavičiūtė
XXI amžiaus alchemikai
7-oji Vilniaus keramikos meno bienalė „(AL)chemija“ ir Rūtos Šipalytės „Patirčių salos“
Alchemija – ezoterinė veikla, aprėpianti chemijos, fizikos, matematikos, astrologijos, mistikos ir religijos elementus. Tradiciškai įsivaizduojame, kad alchemikai ieškojo filosofinio akmens, galinčio pigias medžiagas paversti tauriaisiais metalais. Tačiau ši sritis suteikė naują postūmį keramikos raidai, kai galingiausios Europos didikų šeimos, įdarbinusios alchemikus savo dvaruose, patikėjo jiems sukurti baltojo aukso – porceliano – formulę. Tai pavyko alchemikui Johanui Friedrichui Böttgeriui, XVIII a. pradžioje Meisene išradusiam raudoną kietą medžiagą (protoporcelianą), o vėliau – „tikrąjį“ baltą, arba kietąjį, porcelianą. Tad keramikai visais laikais prilygo alchemikams, kurie iš žemės materijos, pasitelkdami vandens ir ugnies stichijas bei fizikos, chemijos ir matematikos formules, kūrė ir kuria tikrus stebuklus. Ar dabartinei keramikai dar aktuali alchemijos metafora, kai kūrybą gerokai lengvina civilizacijos pasiekimai – elektrinė degimo krosnis ir žiedžiamasis ratas, lengvai įsigyjamos „komercinės“ glazūros ir molio masės?
Lijana Šatavičiūtė
Koks puikus gali būti molis
Paroda „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.
Lijana Šatavičiūtė
Ką pasakytų Liudvikas Strolis?
Vilniaus keramikų sekcijos paroda „Archyvas“ Šv. Jono galerijoje
Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcijos paroda „Archyvas“, skirta profesionaliosios keramikos 90-mečiui, kviečia pakeliauti laiku. Į kelionę išsiruošė septyniasdešimt šeši skirtingų kartų keramikai, kurių darbai eksponuojami labai neįprastai: išdėlioti ant kelioninių lagaminų, tamsių lentynų, dėžių, aprūdijusių vežimėlių ir metalinių statinių.
Lijana Šatavičiūtė
Po paslapties skraiste
Monikos Žaltės asmeninė paroda „Geros kloties“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Monika Žaltė (geriau žinoma kaip Žaltauskaitė-Grašienė) – viena įdomiausių šiandienos lietuvių tekstilės menininkų. Be jos neapsieina nė viena rimtesnė Lietuvos tekstilės paroda, dėl jos varžosi galerininkai. Menininkės kūryba įdomi ne tik dailėtyrininkams, bet ir kitų sričių tyrėjams, įžvelgiantiems jos darbuose gilią potekstę ir prisilietimą prie pamatinių žmogiškos būties klausimų. Neatsitiktinai Monikos Žaltės darbai pristatomi ne tik galerijose, bet ir netradicinėse erdvėse – nuo geležinkelio stoties iki bažnyčių. Tai kalba apie sakralųjį kūrybos matmenį.
Lijana Šatavičiūtė
Geometrija pagal Feliksą
Felikso Jakubausko paroda „Apskritimas-kvadratas-trikampis“ Dailininkų sąjungos galerijoje
Į 28-ąją Felikso Jakubausko individualią parodą (Vokiečių g. 2), kurioje eksponuojami naujausi darbai, kviečia pabrėžtinai schemiškas, iki geometrinio brėžinio redukuotas plakatas: juodame fone ryškėjantys apskritimo, kvadrato, trikampio kontūrai. Ir elegantiškai plaukiantis parašas – felix. Šį parašą, žymintį kiekvieną tekstilininko darbą, pažįstame jau keturis dešimtmečius. Taip pasirašytus darbus gerai žino ne tik Europos, bet ir Amerikos bei egzotiškų Kinijos ir Pietų Korėjos meno gerbėjai. Nacionalinė kultūros ir meno premija, aukščiausi apdovanojimai prestižinėse tarptautinėse konkursinėse parodose, dalyvavimas keliuose šimtuose grupinių parodų – tai tik pabiri Jakubausko kūrybinės biografijos faktai, slepiantys intensyvų kūrybos procesą, išsiskiriantį menine kokybe ir neįtikėtinu produktyvumu.
Lijana Šatavičiūtė
Vidiniai demonai ir kitos prasmės
Keramikos parodos Vilniuje
Po ilgesnės pertraukos duris atveriančios dailės galerijos pradžiugino keramikos meno mėgėjus. Į Onos Grigaitės parodą „Saulėlydis“ balandžio paskutinėmis dienomis pakvietė „Artifex“ galerija, o Šv. Jono gatvės galerijoje nuo gegužės 14 d. pristatytos Gvido Raudoniaus ir Laimos Bazienės keramikos parodos. Visi trys autoriai labai skirtingi, todėl atsirado galimybė palyginti nevienodos gyvenimiškos patirties ir mąstysenos menininkų kūrybą.
„Artifex“ galerijoje iškart patenki į Onos Grigaitės pasaulį, kurį apibūdintum kaip labai emocingą, grįstą naratyvu, prasminėmis potekstėmis, rafinuotu, kone atvirukišku dailumu, slepiančiu gilesnę autorę dominančio reiškinio prasmę. Kiekvienas Grigaitės viešas pasirodymas – jau įvykis. Prieš kelerius metus po ilgesnės tylos ji su trenksmu grįžo į meninį gyvenimą siužetinėmis ekspozicijomis, aprėpiančiomis visą galerijų erdvę. Žaisminga lietuviškų politinių realijų refleksija („Eskizas politiniam trileriui: mūsų miške nieko naujo“) 2016 m. galerijoje „Artifex“, po metų galerijoje „Akademija“ – aukos prasmės (gal dviprasmybės) interpretacija („Paaukota?“).
Lijana Šatavičiūtė
Tarp tradicijos ir šiuolaikybės
Tekstilininkių Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon, Jūratės Petruškevičienės ir Giedrės Kriaučionytės personalinės parodos Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose
Trys menininkės rodo naujausius, per pastaruosius penkerius metus sukurtus darbus. Gretimose salėse eksponuojama tokia nepanaši tekstilininkių kūryba pritapo kontrasto principu ir atsiskleidė privalumais. „Žiūrint į tekstilės kūrinį, – prieš gerą dešimtmetį rašė norvegų menininkė ir rašytoja Anne Karin Jortveit, – laiko aspekto nepastebėti neįmanoma. Laikas įrašytas į jos formas, struktūras ir prasmes, todėl šiuo požiūriu fizinės tekstilės medžiagos primena žmogaus būties laikinumą – laikas pakeičia visa ką.“
Lijana Šatavičiūtė
Laiko tėkmės jausmas
Grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.
Lijana Šatavičiūtė
Prarasto laiko paieškos
Kolekcionavimui skirta tarptautinė mokslinė konferencija
Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai kolekcininkų, neabejingų rinkinių sudarymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Lietuvos dailės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcionavimu besidominčiųjų poreikius.
