Autorius: Lijana Šatavičiūtė

Lijana Šatavičiūtė

Grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.

Lijana Šatavičiūtė

Kolekcionavimui skirta tarptautinė mokslinė konferencija

Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai kolekcininkų, neabejingų rinkinių sudarymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Lietuvos dailės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcionavimu besidominčiųjų poreikius.

Lijana Šatavičiūtė

Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ – galerijų savaitgalio dalis

Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Jonuškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas. Ekspozicija tiršta, gyvybingai pulsuojanti ir emociškai paveiki, vietomis su prasiveržiančia liūdesio ar ironijos gaidele. Instrumentai, kuriuos pasitelkia autorė, pirmiausia grynai medžiaginiai, atėję iš tekstilės srities (rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas, vėlimas, batika). Fotografija, vaizdo filmai ir technologiniai eksperimentai sugyvena su ilgaamžiais tekstilės gamybos būdais, nes visa, kas kuriama rankomis, – neatsiejama menininkės tapatybės dalis. Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejinga, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas.

Lijana Šatavičiūtė

Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės paroda „Stebėtojas. Kampuotas“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.

Lijana Šatavičiūtė

Paroda „Pho-tex Vol. 3“ galerijoje „Artifex“

Šiais metais dešimtmetį švenčianti „Artifex“ galerija jubiliejų pažymi išskirtinėmis parodomis. Lina Jonikė, Laima Oržekauskienė-Ore, Monika Žaltauskaitė-Grašienė – trys žavios moterys, trys individualūs pasauliai. Ne taip dažnai vienoje parodoje išvysi šių garsių tekstilininkių kūrinius. Kiekvienos jų viešas pasirodymas – jau įvykis meno pasaulyje. Šio susibūrimo priežastis – dalyvavimas Kioto (Japonija) fotografijos festivalyje „Kyotography“, į kurį šias menininkes pakvietė prestižinės Kioto galerijos „GalleryGallery“ savininkė ir kuratorė Keiko Kawashima. Tad turime retą progą Lietuvoje pamatyti japonų žiūrovams skirtą kolekciją, eksponuotą Kiote šių metų balandžio 20 – gegužės 4 dieną.

Lijana Šatavičiūtė

Žydrės Ridulytės personalinė paroda „Scintillatio“ VDA galerijoje „Artifex“

Be Žydrės Ridulytės variu spindinčių audinių sunkiai įsivaizduotume šiuolaikinę Lietuvos tekstilę. Nekyla abejonių, kad tai puiki menininkė, papildanti šią meno šaką rafinuota elegancija ir iškalbingu minimalizmu – tokiu retu tarp dabarties mūsų tekstilininkų. Į parodą Ž. Ridulytė pasikvietė judėjimo „Sintezija“ narius – poetą ir tarpdisciplininės srities kūrėją Julių Žėką (jo eilėmis išrašytos galerijos sienos) ir menininkę Justiną Tulaitę, kurios sukurta muzika aidi galerijoje. Ž. Ridulytė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais, yra judėjimo „Sintezija“ narė.

Lijana Šatavičiūtė

8-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „(At)kurti“ LDS galerijoje „Arka“

Tekstilės bienalės, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, idėja grindžiama kūrimo ir atkūrimo reiškiniu. Prieš 100 metų atkūrėme valstybę ir pradėjome naujos – modernios ir tautiškos Lietuvos – statybą. Kuriamos valstybės, kuriama istorija, kuriamos šeimos, institucijos, kuriamas meno kūrinys. Taigi kūrybos sąvokos aprėptis labai plati. Ne kiekviena šalis valstybingumo formavimą apibūdina „kūrybos“ terminu, kitur dažniau statoma ir konstruojama. Tekstilei tiesiogine prasme būdingas atkūrimo procesas, nes metmenys ir ataudai lengvai dyla, tačiau tekstilės pluoštai leidžia pristabdyti irimo procesą, užadyti ir restauruoti pažeistą audinį, kurį metaforiškai prilygintume  istorijai – laiko audiniui. Irimas ir atstatymas neatsiejami tiek nuo tradicinės, tiek nuo inovatyvios tekstilės sampratos.

Lijana Šatavičiūtė

Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2018“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Dabartinės lietuvių keramikos jau neįsivaizduojame be kasmetinių tarptautinių „pavasarių“, kurie kaskart išaušta po žiemos, skelbdami parodų sezono atidarymą. Šiemetinis „Pavasaris“, kuriame keramikai eksponuoja specialiai šiai parodai sukurtus darbus, surengtas pačiu gražiausiu metų laiku, kai gamta vilioja žydinčiais sodais, ką tik prasiskleidusių medžių žaluma ir nesibaigiančiomis paukščių giesmėmis. Kuratorius Juris Bergins ir jo dešinioji ranka Živilė Bardzilauskaitė-Bergins subūrė beveik 70 autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos. Žaismingą kavinuką „Geo A“ iš JAV atsiuntė garsus Amerikos lietuvis Rimas VisGirda. Šių metų paroda išsiskiria nemažu latvių keramikų būriu ir kaip niekad gausiai dalyvaujančiais jaunais autoriais.

Lijana Šatavičiūtė

11-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2017“ Kauno „Meno parke“

Šiemetinis „Pavasaris“ į Kauną sukvietė daugiau nei septyniasdešimt keramikų iš Baltijos valstybių, taip pat Rusijos, Lenkijos, Turkijos, Vokietijos, Liuksemburgo. Gamtoje kiekvienas pavasaris vis kitoks. Tą patį galima pasakyti ir apie parodą, kuri kasmet kuo nors nustebina – naujais vardais, originaliomis idėjomis ar individualios kūrybos atradimais. Meno istorikas ir rašytojas Herbertas Edwardas Readas (1893–1968) žavėjosi istorinės keramikos gebėjimu atspindėti tautos civilizacijos lygį ir grožio jausmą. Jam atrodė, kad tradicinė keramika labai natūrali, jai nebūdingas dirbtinas žmogaus įsikišimas, o dėl formų ir ornamento grynumo keramika – tobulo abstraktaus meno pavyzdys (H. Read, The Meaning of Art, London, 1931, p. 42). Tačiau nuo tų laikų, kai buvo skelbtos šios įžvalgos, nutekėjo daug vandens, šiuolaikinė keramika gali materializuoti sudėtingas emocines ir egzistencines problemas, pažeisti Reado išaukštintą natūralumą, įsileisti „dirbtines“, kitoms dailės šakoms būdingas priemones.

Lijana Šatavičiūtė

Bienalės paroda „Tekstilė: sielai ir kūnui“ Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.

Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.