Prašmatnus, žavus ir ilgalaikis*

„Nematau didelio skirtumo nuo mūsų“, – tarstelėjo kartu pakviesta draugė, pradėjus apžiūrinėti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Neramūs kūnai“. Vis dėlto skirtumus netrukau pastebėti priėjusi Manfredo Paulo nuotraukų ciklą, kur jis fiksuoja gimdančią žmoną. Žinia, Lietuvos vyrams sovietmečiu buvo uždrausta dalyvauti gimdant. Skerdyklos procesus ar mirusiuosius morge taip pat vargu ar kas galėjo fotografuoti.

Apžiūrinėjant parodą, Alvydo Vaitkevičiaus VDU išdėstyto Lietuvos fotografijos istorijos kurso išlavinta mano akis fiksavo ir daugiau skirtumus įrodančių „smulkmenų“. Tai – nėriniuoti apatinių kraštai (girdėjau, kad užsieniečiai Lietuvos turguose kaip suvenyrus perka daugelio menamus klaikius sovietinio stiliaus apatinius), skoningi papuošalai, kokybiški batai, kurių užpavydėjau vienam iš Tinos Baros personažų. Fotosesijoms naudoti daiktai retam lietuvių menininkui tada buvo prieinami: įvairūs akiniai, indai, lėlės ar jų dalys, teatrališki, groteskiškai ryškūs drabužiai, įsigyti iš neformalių gatvės turgelių, per skelbimus ir „pažįstamų pažįstamus“. Gatvėse rastais daiktais Baros bičiulis apsistatė savo nuomotą butą. Ji su draugais (tikriausiai skvotinimo principu) užima butą sename Berlyno daugiabutyje, kur visi, nepaisydami byrančio lubų tinko, ilgai gyvena ir kuria. Dažną Lietuvos gyventoją sovietmečiu lydėjusio atviro skurdo ir jį lydinčio purvo šiose nuotraukose nerasime, o juostelių ryškinimas, kaip prisipažįsta fotografė, kasdien jaučiant prislėgtumą, laisvės, saviraiškos priemonių stoką, nuolatinę įtampą žinant, kad esi stebimas saugumiečių, liūdesį į Vakarus emigruojant vis daugiau draugų, padėjo pabėgti nuo tikrovės.

Ir pati daiktų kokybė skiriasi: tai itin estetiški drabužiai, avalynė ir buitiniai rakandai, paženklinti laiko, tačiau jo nepažeminti, išsaugoję savo funkcijas ir malonūs akiai. Koks džiaugsmas apimdavo gavus „importinių“ drabužių iš giminių ar draugų, grįžusių iš komandiruotės Vokietijoje. Iki šiol „vokiškos kokybės“ tropas tebeišnaudojama kai kurių reklamos įmonių: tokią iškabą mačiau dabartinio Panevėžio nuotraukose. Anot Baros, senas medinis stalas bute, kurį ji dalinosi su draugu, virtuvėje atliko savo funkciją ir 2010–2015 metais. Tos pačios (ar vos vėlesnės) sovietmečio atkarpos lietuvių fotografai vaizduoja sostinės kiemus su vandens kolonėlėmis, „balėjomis“, malkų rietuvėmis, bruko šaligatviu, beviltiškai pajuodusiomis tarpuvarčių sienomis. Nors senamiestis Lietuvos sostinėje vis dėlto kas kita nei Vokietijos, pažvelgus į vaikus šiose nuotraukose – išaugtomis suknelėmis, nutįsusiais megztukais, nuavėtais sandalais – gali tik įsivaizduoti, kokios kokybės daiktais tuo metu naudotasi provincijoje (kaime dar egzistavo XX a. pradžios rakandai).

Architektūros objektai, kuriuose fotografuojama, primena matytus sovietmečio Lietuvos nuotraukose: tokie pat apleisti, aptrupėjusiais laiptais, byrančiu tinku, laiko apgraužtais fasadais stūkso nykiose viešosiose erdvėse. Fotografuojama ir dykvietėse tarp išmestų, sulūžusių baldų, kur personažų orumas suteikia sunkiai žodžiais perteikiamo jaukumo. Estetiškas pozas pabrėžia kruopščiai suderintos kompozicijos, o akys padažytos toli gražu ne sovietmečiu lietuvėms įprastais braižybos pieštukais. Kam iš to laikotarpio jaunuolių nėra tekę kopti aprūdijusiomis apleistos smėlio kasyklos konstrukcijomis? Rytų Vokietijos jaunimą tėvynė taip pat „užrakino savyje“ – net važiuojant į buvusį pasienio miestelį reikėjo gauti saugumiečių leidimą. Palyginti, Latvijos Kuršo (Kurzemes) regione tais laikais buvo uždrausta statydintis namus: bijota, kad jie taptų prieglobsčiu į Suomiją per jūrą sumaniusiems pabėgti gyventojams.

Šioje parodoje vokiečiai visai nesidrovi apsinuoginti prieš fotografų objektyvą. Lietuvių meninės fotografijos tradicijoje dauguma aktų išaukštinti iki šedevro statuso: Violetos Bubelytės, Snieguolės Michelkevičiūtės darbuose kūnai vis dėlto labiau „surežisuoti“, ką jau kalbėti apie garsiuosius „Žiedus tarp žiedų“, apdainuojančius tobulai sudėtą jaunos moters kūną. Nors, tarkime, Virgilijus Šonta ir Romualdas Požerskis aktus pradeda fotografuoti dar apie 1979 m. ir, rodos, juos suvokia „viskas arba nieko“ principu: arba ištobulintose, meniškose kompozicijose, arba nuogumas pridengiamas. Akto fotografavimas, ko gero, visose sovietų ideologijos paveiktose šalyse, pasak Požerskio, „reiškė tam tikrą opoziciją ideologijai, nes tai buvo draudžiama“ (https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1085662/vyro-aktas-baltijos-kelyje-laisves-proverzis-kuris-siandien-vargiai-pasikartotu), vis dėlto autorius laikosi, mano akimis, perfekcionistinio požiūrio: „Norint fotografuoti aktą, reikia turėti idėją, troškimą kurti ir, svarbiausia, talentingą modelį. Kai manęs teiraujasi, ar galėčiau nufotografuoti aktą, atsisakau, nes neturiu idėjos. Jeigu fotografuoji dėl kitų, dėl to, kad kažkas kitas to nori, tuomet sukurti kūrybiško, įdomaus akto neįmanoma. Tada tiesiog fotografuoji kaip komercinį užsakymą, kurio metu nesukuri nieko vertingo.“ (https://menufakultetas.vdu.lt/mano-pozicija-visa-laika-visur-egzistuoja) Taip mąstant, jaukiam buitiniam ar pašėlusiam vakarėlių nuogumui, kuris Gundula Schulze Endowy ar Barbara Metselaar Berthold darbuose atrodo kasdieniškas, arba pankų apsinuoginimui kaip maišto išraiškai nebelieka vietos.

Vos 21 metų sulaukusiai Tinai Barai nuogi nevaržomai pozuoja ir ką tik sutikti vaikinai, ir pažįstamos porelės, ir draugų draugai. Čia merginų blauzdos neskustos, pažastys apžėlusios, antakiai nesuformuoti – tai vaizdui suteikia „savumo“, nuoširdumo, žvilgsnis atsigauna nuo šių laikų Lietuvos viešojoje aplinkoje ir medijose kasdien matomų „lėliškų“, nugludintų kūnų, „nufotošopintų“ veidų, maksimaliai užriestų blakstienų. Žiūrėdama į šiuos gražius, laisvai besijaučiančius jaunuolius prisiminiau, kaip gariūnmečio Kaune buvau gąsdinama, jog viskas „neformalų“ išvaizdoje byloja apie jų „nenormalumą“. O čia matyti grynos, tikros emocijos, kokios jos bebūtų: skausmas, susirūpinimas, vidinė įtampa, baimė, nerimas... Nors šie personažai ir pozuoja, jie nevaidina „dvasingų“, nesistengia atrodyti „gražiai“, ir net neaišku, ar fotografei labiau rūpi įdėmiai žiūrėti į modelį, ar atvirkščiai.

Prie kasos ir parodos salės lankytojus pasitinka įspėjimas, kad kai kuriuose kūriniuose matomi nuogi kūnai kai kuriuos žiūrovus gali trikdyti. Pažvelgus giliau, kyla klausimas, ar negali jaunesnių žiūrovų trikdyti kai kurių modelių iš dantų nepaleidžiamos cigaretės ar pasakojimai apie visur fotografus sekančius, fotoaparatus „dėl visa ko“ atimančius, nuotraukas naikinančius „Stasi“ agentus. Galėtų šokiruoti ir Baros minėtas faktas, kad keli jos nuotraukų modeliai nusižudė. Galėtų trikdyti ir atviri Yorko Der Knoefelio užfiksuoti skerdyklų vaizdai, ir jų darbuotojų žvilgsniai, „pagauti“ darbo aplinkoje. Beje, mano draugė prisiminė, kaip apie 1998 m. susipažino su skerdykloje dirbančiu vaikinu, ir jis pasakojo, kad ten neleidžiama dirbti ilgiau nei 4 metus – „kad nenužmogėtum“. Tą patį vakarą jai teko nuo naujojo pažįstamo gintis dujiniu balionėliu – gal jau buvo pradėjęs nužmogėti...

Kontrastas tarp Rytų Vokietijos ir Baltijos šalių buities akivaizdus ir Baros lydimo fotopasakojimo „Ilgas laikas“ kadruose iš Lietuvos ir Latvijos miestų, kur ji apsilankė su draugu – kitoniškumo, archajiško gaivališkumo, hipių ir kitų įspūdžių paveikta ji net pamiršo naujųjų pažįstamų vardus ir vietovių pavadinimus. Vis dėlto, ypač šiandienos kontekste, vertėtų labiau akcentuoti bendrą Rytų Vokietijos ir Lietuvos fotomenininkų siekį gyventi ir kurti laisvai. Fotografė Gabriele Shtotzer ir jos įkurtos grupės narės netrukus griuvus Berlyno sienai suskubo nuo sunaikinimo gelbėti visų nekenčiamos „Stasi“ archyvus – kad išsaugotų ir laisvės kainos įrodymus. Paskutinė, didžiulė parodos nuotrauka, vaizduojanti sienos griuvimo akimirkas, dar kartą įtikina, kad bet kurios srities menininkams kovoti už laisvę dažnai sekasi kur kas geriau nei politikams.

* Chic, charmant & dauerhaft – menininkės Friedos von Wild įkurto mados kolektyvo pavadinimas.