Įsivaizduokite

„Įsivaizduokite, kad jis stovi po kaštonu ir pasakoja apie sėklas, koks jausmas būti šaknimi ir kaip svarbu plaukti pasroviui“, – nurašau sakinį, rastą išnašoje atmintinės, skirtos pastatų ir instaliacijos lankytojui. Sakinys iš pažiūros atrodo niekaip nesusijęs su menininkės Biancos Bondi, gyvenančios ir kuriančios Paryžiuje, kartu su „Rupert“ pristatyta įvietinto meno paroda buvusioje siuvykloje „Lelija“ (angl. Lilith). 8–10 kvadratinių metrų plote (jį nustatau iš akies erdvės pojūčiui sukurti) fabriko buvusiame medicinos kabinete sukurta instaliacija atidengia papildomą (dažų) sluoksnį. Ne tokį, kaip atvertume Romoje, bet autentišką mūsų kultūrai. Priimti savąjį autentiškumą – ne iki galo patogu. Ypač prisimenat lietuvišką posakį „nepilk druskos ant žaizdos“, todėl puiku, kad jos (net tiesiogiai) užbėrė ir nešališku žvilgsniu į pastato istorinius ir urbanistinius ryšius, joje dirbusių žmonių persipynusias istorijas ir kasdieninius įpročių audinius pažiūrėjo menininkė, neturinti savo DNR Rytų Europai būdingų patirčių. Meninis-chirurginis „audinių čiupinėjimas“ vyksta per šiuos raktažodžius: pagarba istorijai, moterų padėtis pasaulyje, okultizmas, na ir, žinoma, kaštonai.

Siuvimo fabrikas „Lelija“ pastatytas po Antrojo pasaulinio karo, 1947-aisiais. Septyni dešimtmečiai pastatų istorijos liko dulkėse, o apie sustingusią laiko tėkmę buvusiose darbo patalpose primena pakaruokliškai iš lubų nusileidę laikrodžiai. Sąstingis.

Mintys kuria (arba atkuria matytų) filmų scenas, kai daugiau nei 4000 darbuotojų kasdien ateina į darbą, laukia pietų pertraukos (vis žvilgčioja į pakabintus didelius laikrodžius) ir t.t. Dar kitaip sakant, tai yra visiškai nesuvokiamas scenarijus bendradarbystės ir kavinių stalų, nudėliotų nešiojamais kompiuteriais, kartai. Tad Bondi ir klausia, kaip užmegzti santykį su vieta, kuri yra tvirtai įsišaknijusi kitokiame laike nei mūsiškis? Vėl pasiskolinu menininkės ir parodos kuratoriaus Tautvydo Urbelio žodžius, kuriuos įvardinčiau kaip meninę prieigą prie pasakojimo esmės – kantrus lūkuriavimas, kol materija pati prabils. Ir taip buvusiame medicinos punkte (kuris nesikeitė beveik penkis dešimtmečius), procedūriniame kabinete, menininkė sukūrė instaliaciją „Lilith“, sujungdama nenaudojamas medicinos knygas, prietaisus, įrankius, druską, kalio natrio tartratą ir plastikinių augalų šakas.

„Lilith“ meninė instaliacija medicinos kambaryje – išties fotogeniška. Didžioji dalis paviršių padengti balta druska (sunaudota apie 700 kg), kai kur „aktyvuota“ melsvai, o kai kur natūraliai įvykusi sąveika su prieš tai buvusiomis cheminėmis medžiagomis ar paviršiais. Akušeriniai indai pripilti ryškaus turkio spalvos druskos tirpalo, jame esančios cheminės medžiagos kristalizuojasi, todėl vyksta nuolatinis kismas, reikalaujantis lankytojų pastabumo. Skaidrūs maži kristalai kažkuria prasme primena laike sustingusias ašaras. Instagramiškai patalpą puošia žali vijokliniai lapeliai, krūmų imitacijos, o iš druskos kalvelių styro pavienės aguonos. Tai tiek būtų žvelgiant iš paukščio skrydžio, tačiau jam nutūpus ant kaštono šakos šalia pastato vaizdas keičiasi.

„Užkonservuota“ erdvė, kurioje daugiausia dirbo trys daktarės, o viena iš jų ginekologė, veikė ir kaip socialinis mazgas, skirtas siuvykloje dirbančių moterų poreikiams. Realybė šiame projekte yra nesumuziejinama, o sąveikauja tiesiogiai su istorija. Todėl iš Pietų Afrikos Respublikos kilusiai kūrėjai kartu tai proga kalbėti ir apie dabartinę moterų padėtį pasaulyje, kai Aukščiausias Teismas panaikino sprendimą „Roe prieš Wade“ ir leido Jungtinėse Amerikos Valstijose uždrausti abortus, kelia pavojų apsisprendimo teisei į savo kūną, reprodukciją, pasaulio evoliuciją apgręžia atgal. Todėl instaliacijoje susiveja daugelio moterų patirtys: asmeninis Bondi susidūrimas su moters „vieta“ visuomenėje, sovietinio mentaliteto darbo kultūra, nujaučiamos čia dirbusių moterų istorijos.

Kaip pasakojo kuratorius, parodos pavadinimas pasirinktas irgi neatsitiktinai. Lilith, kaip simbolis, buvo feminisčių rašytojų aproprijuotas 8-ajame dešimtmetyje ir tapo jų autonomijos, seksualinės, pasirinkimo laisvės simboliu. Taip pat Vidurio Rytų kultūrose ir mitologijoje Lilith yra demonė, atsakinga už seksualumą ir reprodukciją.

Instaliacijoje svarbūs ir magija, ir ritualai. „Galbūt nelengva iš karto pastebėti, tačiau „Lelijos“ kompleksas turi savitus kone magiškus ritualus. Jie siejasi su begale kas vakarą kruopščiai užrakinamų durų, saugančių pastatą nuo nepageidaujamų lankytojų. Apie 18 val. 30 min. prasideda sargo inicijuojamas ritualas, kurį sudaro pasivaikščiojimas po visas erdves, užrakinant visas įmigusio pastato duris. Tarsi akys, komplekso durys užsimerkia nakčiai. Toks kruopštumas nestebina – buvimas pasaulyje net iš pastato reikalauja milžiniškų energijos sąnaudų ir tam tikro atsargumo.“ Nurašant šiuos sakinius iš anotacijos norėjosi tarsi dar kartą užtvirtinti Bondi pasitelkiamą sinergiją, ryšius tarp materijos gyvavimo ir laikinumo, tarp gyvybės ir mirties ciklų, ir kažkuria prasme tarp okultizmo propagavimo ir ekologijos. Tiesa, druska, kaip pagrindinė instaliacijos medžiaga, čia naudojama ir kaip mediumas, galintis pateikti skirtingas prasmes.

Jaučiuosi kantriai išlūkuriavusi šią sapno scenografiją ir pabudusi jau su klausimu. Ne kaip užmegzti santykį su vieta, kuri tvirtai įsišaknijusi kitokiame laike nei mūsiškis, o kaip užmezgus santykį natūraliai priimti kismą? Bet čia, matyt, nereikėtų romantizuoti praeities, nes kol kas dar varstomos 400 darbuotojų įmonės durys. Vizualiai poetiškas, spekuliatyvus, net intymus „Lilith“ įvietintas projektas yra tarsi priminimas, jog kaskart žydintys kaštonai yra atsvara nuolatiniam kismui.

Įvietinta paroda „Lilith“ veikia iki liepos 2 d.

Buvusi „Lelijos“ siuvykla (Panerių g. 43), lankymo valandos: ketvirtadieniais–penktadieniais 16–19 val., šeštadieniais 13–18 val., sekmadieniais 13–16 val. Kitomis dienomis lankymas iš anksto susitarus.