Koks puikus gali būti molis

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Vis dėlto paroda „Lutum magnum“ (lot. puikusis molis, nuostabus purvas), aprėpianti Lietuvos dailės šimtmetį, – ne tik apie keramiką, ji skirta molio materijos plastinėms galimybėms, jo tinkamumui tradiciniams ir konceptualiems sumanymams atskleisti. Organizatoriai (kuratorius Rokas Dovydėnas, koordinatorė Jurgita Ludavičienė) žvelgė plačiau, surinko įvairius ir netikėtus molio panaudojimo dailėje atvejus, kuriuose atsispindi, anot rengėjų, „funkcinio ir befunkcio, vienkartinio ir unikalaus santykio paieškos“. Iš 34-ių parodos menininkų tik apie trečdalį turi keramiko diplomus, ne vienas jų svyruoja „tarp disciplinų“, tarnauja iškart kelioms mūzoms. Architektas Mindaugas Reklaitis, derindamas abstrakčias ir skulptūrines formas, didesnes ir mažesnes vaizdo projekcijas, sukūrė daugiasluoksnį reginį, aprėpiantį nevienalaikius ir skirtingo pobūdžio kūrinius. Apie puikųjį molį, arba didįjį purvą – seniausią ir tvariausią žaliavą, galinčią įgauti daugybę pavidalų, – pasakojama chronologiniu ir semantiniu požiūriu.

Eskizas – įprastas molio panaudojimo būdas, nuo kurio prasideda dažno rimtesnio ar monumentalaus kūrinio idėjos įgyvendinimas. Plastiškas ir paklusnus, malonus liesti, sugeriantis drėgmę, paliekantis pirštų įspaudus ir minties pėdsakus, jis tinkamiausia medžiaga improvizuoti, fiksuoti pradinį sumanymą. Gal dėl to vis dar gyvas ir įtaigus atrodo Antano Vivulskio vaikų, žaidžiančių su šuniuku, etiudas (XX a. 1–2 deš.), greičiausiai taip ir netapęs iš kietos medžiagos sukurtu kūriniu, taip pat tvirtai į masinę kultūrą įaugęs Roberto Antinio vyresniojo „Eglės – žalčių karalienės“ (1957) eskizinis variantas (jų buvo ne vienas, kai kurie net tiražuoti Kauno „Dailės“ kombinate kaip keraminės statulėlės). Skulptoriaus Napoleono Petrulio sovietinių veikėjų šaržuotos terakotinės galvos pribloškia sunkiu praeities palikimu. O Mykolo Saukos atsitiktinių žmonių atvaizdai iš keliasdešimties darbų ciklo demonstruoja XXI a. menininko požiūrį į medžiagą, kai „eskiziškas“ molis tampa pagrindine skulptoriaus medžiaga, o realistinė maniera nereiškia tarnystės autoritariniams režimams, gal net provokuoja permąstyti socrealizmo santykį su ideologija.

Utilitaraus daikto kategorijoje kūriniai svyruoja tarp funkcionalumo ir konceptualumo. Galėjo čia atsirasti ir paprastas nužiestas indas – lietuviškos keramikos simbolis. Tikrus garsus skleidžia Rasos Justaitės-Gecevičienės „Keramofonas“ (2010), kurį inicijavo ir konstruoti padėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedros studentai. Vizualine apgaule traukia Remigijaus Sederevičiaus porcelianinių blizgių ciklas „Masalas žvejams“ (2006), paperkantis ne tik tobulai imituojamu medžiagiškumu, bet ir geroka humoro doze. Roberto Antinio jaunesniojo „plytų“ ciklas „Punktyrai“ (2019) iš nedegto molio, užsimena apie archajinę statybinę medžiagą, auginusią ištisas civilizacijas. Prie jų šliejasi Rimanto Sakalausko plytos-skulptūros, Birutės Stulgaitės istorinės plytos su metalo inkliuzais. Šiems autoriams kūrybinių impulsų teikia natūrali molio spalva, būdinga tekstūra ir forma, o daliai menininkų rūpi pakeisti molio ypatybes, atrasti naujų išraiškos niuansų. Dizainerė Agnė Kučerenkaitė atlieka tyrimus su metalų atliekomis, kurias sumaltas naudoja kaip paviršiaus gruntą, suteikiantį tam tikrą atspalvį. Audriaus Janušonio „firminiai“ riedantys mėnuliai – dar ir technologinis eksperimentas. Tokių nenulipdysi, jie atspausti formose iš molio ir akmens vatos mišinio, suteikiančio paviršiui plastiško minkštumo, po to išdegti juodosios keramikos krosnyje.

Reformatorių kartai atstovauja 9-ojo dešimtmečio keramikos proveržio „architektės“ Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė ir Nora Blaževičiūtė, kurių darbai rodo lietuviškos keramikos posūkį į skulptūriškumą, ironiją, bandymą pramušti kilnių idėjų kiautą, kalbėti žiūrovų lūkesčius atliepiančia žemiškesne kalba. Jaunesnės kartos atstovė Eglė Einikytė-Narkevičienė demonstruoja jau kitas tendencijas, pirmiausia molio specifikos paieškas, derinamas su jo numedžiaginimu (nebūdinga spalva, plastiliną primenantis tąsumas). Kadaise keramika atsinaujino savindamasi vaizduojamosios dailės priemones, o šiais laikais jau nestebina skulptoriai, tapytojai ir grafikai, kuriantys keramiką. Vis dėlto netikėta Vinco Kisarausko keraminė skulptūrėlė, sukurta pokariu mokantis keramikos Telšių taikomosios dailės technikume (tuomet dar Telšių taikomosios dailės vidurinė mokykla). Skulptoriui Mindaugui Navakui taurus ir trapus porcelianas –  tik medžiaga sunkiasvoriams skulptūriniams objektams kurti. Tapytojo Adomo Danusevičiaus instaliacija su daugybe molinių kriauklių, dengtų perlamutrine glazūra ir primenančių plėšrius vabzdžiaėdžius augalus, atveria daugialypę (taip pat ir lytinę) realybę – traukiančią, viliojančią, atstumiančią.

Paveikslinių eksperimentų grupėje akį traukia Saulutės Stanislavos Kisarauskienės moliotipijos, kurių pradininku laikomas skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, taip pat Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės baigiamasis darbas – tapyba netradicinėmis medžiagomis ant statybinio kartono „Antropomorfinis peizažas“ (1995, vadovas Ričardas Povilas Vaitekūnas) ir Julijos Klevinskaitės-Gleiksner eksperimentai įvairių atspalvių moliais.   

Iš parodos į parodą keliauja jau chrestomatiniai tampantys videopasakojimai apie molį, jo  reakciją į kitas medžiagas (Ievos Bertašiūtės-Grosbaha videofilmas „Molis“, 2010, magistro baigiamasis darbas, vadovas Remigijus Sederevičius), santykį su kūnu (Alberta Saukaitytė) ir archetipiniu indu (Monika Gedrimaitė). Tikėtina, kad tokiu taps ir šiai parodai sukurtas Jurgos Barilaitės darbas „Paduok, sesule, kardą“ (2022), apmąstantis smurto prigimtį karo Ukrainoje fone (videoprojekcijoje įamžintas moliu dengtų vaisių kapojimas ir greta eksponuojami suskaldyti lukštai). Savo žiūrovo sulauks ir Aistės Kisarauskaitės, veikiančios kaip kolekcininkė, videojuosta „Sekretas“ (2022), įamžinusi Rusijos ir Ukrainos karo pradžioje sode užkasamą šeimos relikviją – tėvų arbatos servizus. Nepalieka abejingų Agnės Kondrataitės pandemiją reflektuojanti instaliacija „Jie“ (2020), Onos Grigaitės „Saulėlydis“ (2020), Evaldo Janso lietuviško molio rijimo ir natūralaus jo šalinimo procesas („Per ilgai ant pakylos“, 2014), milžiniška Nerijaus Ermino molinė lemputė (1997), Tomo Daukšos „sniegažmogiai“ (2014–2022), Rafalo Piesliako skulptūros iš keraminių indų. Kiekvienas autorius – individualybė, nemažai pasiekęs savo kūryboje, kruopščiai atrinktas ekspozicijos rengėjų.

Paroda demonstruoja molio universalumą, jo plastikos gyvybingumą ir raiškos neišsemiamumą – nuo žaliavos etiudams, medžiaginių eksperimentų iki konceptualių objektų. Ambicingiems organizatoriams priekaištautum nebent dėl neišsamių darbų metrikų (medžiagos, technikos, degimo režimo nuorodų trūkumo), galėjusių padėti žiūrovams atverti dar vieną kūrinio skaitymo klodą. Tačiau neabejotina, kad ekspozicijos idėja išaukštinti molį, pakylėti jo prestižą ir ypač sureikšminti eksperimentų sritį pasiekė tikslą.

Paroda veikia iki rugsėjo 11 d.