Nenorime į praeitį

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.

Kaip tik šiomis dienomis Putinas pasisakė Maskvos studentams esąs pirmojo Rusijos imperatoriaus Petro darbų tęsėjas. Taigi Ukrainos miestų bombardavimas, dešimčių, o gal ir šimtų tūkstančių žmonių žudynės, kankinimai, egzekucijos, masinės kapavietės ir vagystės, koncentracijos stovyklos, trėmimai ir patyčios – tik teisėta pastanga restauruoti praeitį. Svetlanos Boym aprašyta restauracinė nostalgija jau apsiginklavusi ne tik šautuvais, tankais ir naikintuvais, bet ir vakuuminėmis bombomis. Šį masinį ukrainiečių naikinimą palaiko daug sovietmečio išsiilgusių vyriausios kartos Rusijos piliečių. Ir – neapgaudinėkime savęs – tokių daug ir Lietuvoje, pasiruošusių bet ką paaukoti, net savo artimuosius, kad tik kas nors jiems sugrąžintų jaunystės ir dar įmanomos ateities iliuziją. Jų kartojami „bet“ ir „ne viskas taip vienareikšmiška“ tempia mus atgal į praeitį. O mes nenorime į praeitį! (Girdžiu menamą milijonų riksmą, ir pati rėkiu, rėkia ir žudomi Ukrainos vaikai, maginę mantrą „ginklų, ginklų, ginklų“ kartoja Oleksijus Arestovičius (Oleksiy Arestovych).)

Kiek buvo parodų, filmų, knygų, pavadintų „atgal į ateitį“? Tie pavadinimai kėlė supratingą šypsnį: aha, tokia ateities vizija jau buvo, tik yra gerai pamiršta sena. Šūkis „atgal į praeitį“ skamba grėsmingiau. Jis turi beviltiškumo užtaisą, nes ratas užsidaro, bet kokia ateities galimybė nubraukiama, istorija reiškia tik amžiną sugrįžimą. O žmogus – toks padaras, kuris nuolat stengiasi sukurti tai, ko nebuvo, nes ateityje turi būti geriau. Todėl „atgal į praeitį“ reiškia tik prievartą – mąstymo, vaizduotės ir kūrybos sustabdymą smurtu. Tai ir vyksta Rusijoje – nuskabomas bet koks laisvos minties daigas, įsivaizduoti nebūto negalima, tik būtą. O kūrybinis potencialas naikinamas pagal neigiamos selekcijos principą, kai iškeliami prisitaikėliai, o į kalėjimus sukišami ką nors naujo galintys sukurti „laisvamaniai“. Ura.

Bet pagaliau įženkime į parodą. Kiekvienas kūrinys kviečia apmąstyti vis kitą „sudėtingą praeitį“, o mano galvoje tai jungiasi su įvykiais Ukrainoje. Ir štai rašydama šį tekstą lyg tyčia perskaitau, ką birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, rašo nuolatinis mūsų portalų komentatorius Edwardas Lucasas: „Bet jei mūsų priešininkai naudojasi istorija, kad pateisintų teritorines pretenzijas ir karą, tai yra mūsų reikalas. Mums reikia naujos nacionalinio saugumo istorijos disciplinos: turime suprasti praeitį geriau nei mūsų priešininkai. Žinodami, kas, kada ir kodėl kam ką padarė, padėsime sprendimų priėmėjams suprasti tendencingų, selektyvių praeities interpretacijų reikšmę.“ Įdomu, kiek paroda gali prisidėti kuriant tą nacionalinio saugumo istorijos discipliną? Kokias praeities šmėklas ji prikėlė, kad perspėtų apie tas praeities rekonstrukcijų grėsmes, kurios štai jau įsisiautėjo?

Holokausto šmėkla. Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje neturi vietos. Ji bastosi koridoriais, tūno laiptų aikštelėse, kybo virš nuolatinės ekspozicijos ar net braunasi į ją (architektas Jonas Žukauskas). Taip išreiškiamas praeities buvojimas visur, jos gebėjimas persekioti dabartį, išnirti netikėtai pačiame darbų sūkuryje. Jaanos Kokko filme „Romų kalnas“ (2022) būtent taip iš pačios kasdienybės netikėtai išlenda Holokausto prisiminimas. Regis, keliauji į Valgą patyrinėti vietos, kurioje gimė ir augo suomių ir estų rašytoja Hella Wuolijoki (1886–1954). Kalbiesi su šalia jos namo gyvenančiomis moterimis apie bet ką, savęs klausi, „kas lieka gyva ten, iš kur pasitraukė pagrindinis veikėjas?“ (kaip jie pasitraukė iš Patricijos Jurkšaitytės pertapytų paveikslų). Lyg ir nekaltas užsiėmimas, žadantis lengvą filosofavimą. Bet staiga paaiškėja, kad tuščia vieta slepia žiaurumą, kad tuštuma tegali būti smurtinės mirties rezultatas. Iš čia dingo visai kiti pagrindiniai herojai, nei įsivaizdavo menininkė. Tai – nacių išžudyti romai. O jų palikuonė Bergitta turbūt kasdien turi gyventi taip, lyg tos praeities nebuvo.

Tą „lyg“ kiekviename galerijos aukšte man kartojo Paulinos Pukytės „Vaiduokliai“ (2022). Sterilioje baltoje erdvėje kur nors kamputyje, prie lango, už stiklo kiemelyje stovintys krištoliniai indai, lyg palikti jau mirusių jų buvusių savininkų, ir dužūs, ir storasieniai, galbūt atlaikę smūgius, pačiu medžiagos pavadinimu iškeliantys „Krištolinės nakties“ priminimą. Ji įvyko ne čia, bet ir čia žydų naikinimas netrukus buvo priimtas kaip sava ideologija. O šituos prieškario indus išsaugoję žmonės leido sau gyventi toliau lyg niekur nieko. Bet dabar Pukytės palikti „ne vietoje“ jie „vaidenasi“ – ir kaip neteisėti kūriniai, ir kaip kaltės simboliai.

Sovietmečio šmėkla. Ji mus veikia stipriausiai: vienus verčia šlykštėtis ir šiurpti, kitus – nostalgiškai dūsauti (su jais nebeturiu apie ką kalbėti). Šią šmėklą parodoje pirmoji prikelia vėlgi Pukytė. Vestibiulyje prie kolonų supilti juodo smėlio „Šešėliai“ (2022), kuriuos tarsi meta nematoma šio pastato praeities kaip Revoliucijos muziejaus šviesa. Juose palikti į praeitį „netyčia“ įlipusiųjų pėdsakai ir galima numanyti, kad šie keliautojai laiku jau paskleidė sovietmečio juodulius po galeriją.

Tais laikais sutrikusio tikrovės suvokimo blyksniai iškraipo dabarties vaizdą Anastasijos Sosunovos filme „Koduotojai“ (2022). Nuo 1984 m., kai Aleksandras Dovženka išrado psichoterapinį kodavimą, žmonės tiki, kad galima užprogramuoti savo smegenis ir, pavyzdžiui, mesti rūkyti. Bet jei taip, tuomet galima jas užprogramuoti ir kam kitam, pavyzdžiui, žudymui. Žiūrėdama filmą matau, kaip išgyvena teroristiniai režimai. Žiniasklaida, ypač televizija, atlieka koduotojo vaidmenį ir, atsikratę vienos priklausomybės, žmonės tampa priklausomi nuo koduotojo, kuris vienintelis sugeba patiekti pakankamai realistišką alternatyvios tikrovės iliuziją. Šis filmas autoironiškas ir todėl būtų nesuprantamas jau užkoduotiems. Jiems, sovietmečio nostalgikams, galbūt padėtų Ülo Pikkovo animacinis filmas „Kūno atmintis“ (2011), nes iš siūlų padarytų žmogeliukų kompanija iš pradžių atrodo žaisminga ir tolima politikai. Bet jie yra gyvuliniame vagone. Žmogeliukai ima blaškytis, nėščioji stengiasi išsaugoti prie pilvo pririštą kiaušinį, kol jis ištykšta ant sienos. Nematoma jėga vis pagriebia juos už siūlo galo ir po truputį visus išardo, ištraukia lauk pro plyšius tarp lentų.

Reikia nepatingėti ir užlipti į 6-ąją nuolatinės ekspozicijos salę, kur pristatoma karo ir pokario dailė. Ten – Laimos Kreivytės intervencija „Graužatis. Juodojo sąsiuvinio paieškos“ (2022). Tikima, kad tame sąsiuvinyje poezijos „lakštingala“ ir išdavikė Salomėja Nėris (1904–1945) paaiškino savo poelgį. Tad Kreivytė ieško sąsiuvinio, bet atranda du Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės paveikslus: „Salomėja Nėris 16-oje lietuviškoje divizijoje“ (1949) ir „Salomėja Nėris prie gimtosios Baltijos“ (1958). Pirmasis – tipiškas pompastiškojo socrealistinio stiliaus kūrinys. Sakoma, kad menininkė šiuo propagandiniu paveikslu gelbėjo šeimą nuo tremties. Antrasis – nuoširdi pagarbos išraiška jau mirusiai poetei, kuri buvo ir dailininkės mylima mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Tarp tų priešingų įvaizdžių – sudėtingų gyvenimo pasirinkimų neramiais laikais praraja.

Tą prarają išryškina kitas dienoraštis – gėjaus Kasparo Irbės, pragyvenusio devyniasdešimt metų (1906–1996) ir surašiusio savo patirtis. Jo slapyvardis buvo „Vārava“ – „Undinė“ – taip ir pavadinta Matīsso Gricmanio ir Onos Juciūtės garso instaliacija. Balsas vos girdimas, tarsi tvyro ore – tai į šalį nuo garso šaltinio nukreipiančio garsiakalbio efektas. Tarsi gaudytum „slaptą undinėlės dainą“. Tai – homofobijos šmėkla. Prisiminkime, kad už homoseksualumą sovietmečiu galėjai atsidurti kalėjime. Bet ši persekiojimo dvasia niekur nedingo ir iki šiol išorės jėgų išnaudojama kurstant valstybę ardančius protestus. Undinėlės tebedainuoja slaptai, kaip Irbė gyvena dvilypius gyvenimus, kurių viena dalis – tokia kaip kiekvieno iš mūsų. Jo klausantis užsifiksavo ritmas: kasdienybė Jūrmaloje su tėvais, ėjimas į turgų pirkti maisto, opera, baletas, reti prisilietimai prie geidžiamo kūno, žvilgsniai vyrų tualetuose, ir vėl ėjimas pirkti maisto. Produktų sąraše vis kartojasi rauginti kopūstai.

Maistas... Žinoma, jis prikelia Holodomoro (1932–1933) šmėklą. Ji tarsi ne mūsų, ji – ukrainiečių. Ukrainos menininkai Lia Dostlieva ir Andrii Dostlievas jai leidžia šmėkščioti tušu fiksuodami maisto likučius grafikos cikle „Man vis dar gaila išmesti maistą...“ (2018). Nes kai esi marinamas badu, nieko negalima išmesti – viskas yra maistas. Net tavo šunys ir katės. Net sumedžioti kitų žmonių vaikai. Užfiksuoti šviežios lašišos filė, kurios kvapas nepatiko, supelijusios duonos, nepabaigto omleto, nes nebuvo apetito, ir kitų produktų šešėliai gretinami su Ukrainos peizažais. Tarsi alkis būtų ten įrašytas. Menininkai siūlo jį įsivaizduoti kaip estetinį objektą, kuris gražus todėl, kad nepasiekiamas. Lygties neadekvatumas pabrėžia negalėjimą suprasti, kas iš tiesų vyko. Mums sunku įsivaizduoti keliolikos milijonų žmonių mirtį vien todėl, kad Stalinas sumanė pamokyti ir tada nepaklusnią Ukrainą. Mūsų praeityje to nebuvo. Bet dabar vėl matome Holodomoro konstravimą – galbūt Afrikos šalims, galbūt Ukrainai, bet gal dar ne mums. Ir pasaulio galingųjų negalėjimą ar nenorą tą konstrukciją išardyti, kad ši praeities šmėkla negautų naujų kūnų.

Karo šmėkla. Tiesa, jau ne šmėkla, o realybė. Bet pagaminta iš praeities karų ingredientų. Tai – herojiškos pergalės užmėtant nacius patrankų mėsa prisiminimai ir legendos. Per šimtmečius užgrobtų teritorijų žemėlapiai. To giliojo karų laiko priminimas buvo Eleonoreʼos de Montesquiou „33 baidyklės“ (2022) – instaliacija, pasakojanti apie jos proprotetę, Petro Didžiojo tarno juodaodžio Abrahamo Hannibalo proanūkę Lydiją Zinovjevą-Annibal (1866–1907), Sankt Peterburge rengusią poetinius Bokšto susibūrimus. Tai ji parašė romaną „33 baidyklės“ (1907) – jaunos moters dienoraštį apie meilę kitai moteriai. Ši lesbietiškos meilės istorija „laužė tabu tuo metu, kai bohemiška Sankt Peterburgo visuomenė, įkvėpta Lydijos salono, mėgavosi kūrybine ramybe prieš paleidžiant nuo pavadžio pragariškas jėgas“. Kiek tokių pragaro išvakarių galima rasti istorijoje? Ar neišgyvename dar vieno tokio tarpsnio?

O kalbant konkrečiau, tas proprotetės ir proanūkės ryšys brėžia seną imperinę laiko liniją, kurioje pažymėti ir mūsų gyvenimai. Tai pajutau žiūrėdama Vikos Ekstos „Pokalbius su tėčiu“ (2020). Tėtis ne tiek kalba, kiek tyli apie žudiku paversto kario Afganistane (1979–1989) traumą. Rusiškai. Jis kepa šašlykus ir tame pasakojime tarsi nėra nieko baisaus – jį ten nuvežė, jis ten praleido dešimt mėnesių oro gynybos divizijoje, tada nuspręsta, kad Afganistanas juk oro pajėgų neturi, ir sugrąžino atgal. Taip, buvo mūšiai, bet jų tikrovė taip ir lieka nutylėta. Svarbiausia, kad negrįžo karste. O visa kita palikime istorijai. Klausytis jo paprasto pasakojimo buvo šiurpu dėl dviejų priežasčių. Apie tuos karstus girdėdavau paauglystėje ir Afganistanas man buvo mirties žemės pavadinimas. Dabar šitas tėtė tarsi įkūnija šių dienų Buriatijos ar Čečėnijos jaunuolį, vėl pasiųstą užgrobti svetimos šalies, bombarduojantį ligonines, šaudantį į besitraukiančius civilius, prievartaujantį vaikus, varantį užgrobtoje teritorijoje surinktus žmones savo kūnais išminuoti lauko. Ir apie tuos žygdarbius ramiai pasakojantį artimiesiems Ukrainos saugumo perimtuose pokalbiuose, kur tarp pypsnių tenka lesioti turinį po žodį.

Parodoje minimas dar vienas praeities karas, tinkantis nacionalinio saugumo pamokoms. Tai pilietinis karas su Ispanijos diktatoriumi generolu Franco (1936–1939). Kaip ir dabar Ukrainoje, taip ir tada valstybės mėgino „neeskaluoti karo“ ir tarptautiniame legione kariavo tik savanoriai. Zuzannos Hertzberg instaliacijoje „Savanorės, kovojusios už laisvę“ (2016–2020) – žydų kilmės lenkės ir latvės. „Jų šūkis skambėjo taip: „Už jūsų ir mūsų laisvę“,“ – rašo Ieva Astahovska. Jos suprato, kad lokalus karas yra tik nebeišvengiamo pasaulinio karo pradžia. Tuo metu bohemiška Europos visuomenė mėgavosi kūrybine ramybe.

Dabar vėl pasaulyje daug suprantančių, kur veda karas Ukrainoje, daug prisijungiančių prie tarptautinio legiono. Jei mokėčiau kariauti, prisijungčiau ir aš. Bet kol kas liekame simbolių karo fronte. Nors nebuvau parodos atidaryme, pamačiusi surūdijusį dujų vamzdį, kuris atliko nuo Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“, tarsi girdėjau Laimos Kreivytės, Armino Bižio ir Simono Kaupinio performanso „Sunki dabartis. 65 dienos“ garsus: „Performanso partitūra buvo garsinis karo dienoraštis. Pučiamieji instrumentai sujungė kvėpavimą ir metalą, kiekvieną karo Ukrainoje dieną ženklino dujų vamzdžio dūžiai.“ Dabar savo tekstu jau ženklinu 111-ąją dieną. Skaitys jį jau 112-ąją, 113-ąją... n-tąją. Kuo tas skaičiavimas baigsis? Tik Ukrainos pergale.

Paroda veikia iki rugpjūčio 28 d.