Nusivilkti kūną

Kur besisuksi, ten nepasitenkinimas. Savimi, išvaizda, kūnu. O kas nutiktų, jei kūno neliktų? Būtent to paklausia menininkas Žygimantas Kudirka savo instaliacija „Totalus svetimumas“ (angl. Total Alienation), kur bendram naudojimui licencijuojamos standartinės nuotraukos (angl. Stock images) bei įvairūs vaizdo įrašai aproprijuojami ir, papildyti garso įrašais, susijungia į mokumentiką, anonsuojančią spekuliatyvią ateitį, kuri galbūt mūsų laukia.

Perdėm blizgi reklama, retušuotos garsenybių nuotraukos internete, madingi kūnai, grožio standartai, pašaipūs komentarai, kūno objektizavimas, kitų spaudimas... Kas tas kaltininkas, pastūmėjantis nekęsti savęs, jaustis savame kūne kaip netinkamo dydžio drabužyje, kaip ne savo vietoje? O gal tai į vaikišką žaislą įtaisyta stebėjimo kamera, niekada neapleidžianti ir verčianti visų akyse atrodyti nepriekaištingai? Vieno atsakymo šiame pasakojime nerasime. Menininkas, virtualiai kolekcionuodamas kolektyvias patirtis, galimai apkaltina juos visus. Bet čia svarbiausias ne kaltinintojas.

Dėl per tris ekranus „šokinėjantį“ vaizdą įgarsinančių balsų galima nujausti autoriaus (ar greičiau jo prognozuojamos ateities) siūlomą sprendimą. Nors instaliacijos pabaigoje pasirodysiantys titrai atskleis, jog skambėjo įrašyti tikrų žmonių balsai, klausantis atrodo, kad tai – tiesiog virtualiai sugeneruoti beasmeniai balsai, virtualūs ateities žinių pranešėjai ar suprogramuota įgarsinta žinutė. Tačiau girdimi ir žmonės, matomi jų veidai, bet visi jie liudija tik nepasitenkinimą savimi, kol viso to nepakeičia jau minėtas dirbtinis balsas ir robotų humanoidų vaizdiniai. Prasideda čia dar negirdėtų frazių kartotė: „aš gražus (-i)“, „aš myliu save“; „tu – pasaulyje gražiausia“... Girdimi tik pozityvūs teiginiai, prisiminimai, pranešimai. Bet virtualioje erdvėje, roboto ar mašinos formoje nebėra kažkokių labai stiprių „defektų“, netobulumo, tad tik paskendę dirbtinėje realybėje esame patenkinti. Suprantame, jog jau nebūsime pakankamai laimingi, gražūs ar mėgstami, jei liksime tokie, kokie gimėme. Kūnas tik drabužis, jį reikia nusivilkti, kartkartėmis pasikeisti. O gal užteks perkelti save kitur?

Tikriausiai nereikia stebėti naujų kūnų išpakavimo videoįrašų „Youtube“, kurie minimi darbe. Labiau įtikina savo sąmonės perkėlimas per „Wetransfer“, kurį išryškina ir pats menininkas. Nebelieka materialumo, tik 3D paveiksliukas ar dar kol kas mums nesuprantamas būdas, kai patys galime lengvai ir be per daug išteklių asmeniškai sau pritaikyti bet kokį norimą įvaizdį, kūną ir galiausiai gyvenimą.

Labiausiai iš šios fragmentiškos ateities prognozės įsimena savitarnos kasos „Bitutė“ kūną pasirinkusios moters pasakojimas. Vaizdo įrašas, kuriame mokoma naudotis savitarnos kasa, įgarsinamas būtent iš „Bitutės“ perspektyvos. Ji nuo žaismingų ar gal net kiek pašaipių komentarų apie skenuojamas prekes ir ką tos prekės pasako apie pirkėją, pereina prie priežasčių, pastūmėjusių ją pasirinkti jos dabartinę formą: moters kūno objektizavimas, seksualizavimas ir išnaudojimas, kurie išnyksta tapus tik mašina.

Darbas pasibaigia per garsų gausą ir ūžesį iki galo nebesuprantamomis kalbomis. Atrodo, kad galbūt ir aš perkeliama į kitą kūną, išeinu pro duris, dar to nesupratusi, ir žengiu ateityje, kurios Žygimantas Kudirka nelaiko nei utopija, nei distopija, nes paprasčiausiai nežino, ką tai atneš.

Instaliacija rodyta birželio 2–3 d. kaip VDA fotografijos ir medijos meno magistro darbo gynimo dalis.