Neįtikėtina, bet gegužės 17 d. apie 15 val. kompozitorius Algirdas Martinaitis įlipo į 8-ąją dešimtį. Kita vertus, atrodo, jis taip seniai pradėjo rašyti muziką ir visko yra tiek daug pridirbęs ir prisidirbęs, kad visgi nesistebiu, jog jam – 70. Martynas (šis gražus vardas jam prilipo dar muzikos technikume, dabar vadinamame Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) priminė, kad, anot kaimo žmonių, giminės ir artimieji sueina tik per laidotuves, šiaip nėra laiko. Nors mudviem gal dar ne laikas laidotis (tfu tfu tfu), bet sendami tikrai rečiau susitinkam.

Pandemija visus pavertė lygiais ir izoliavo namuose, nepaisant lyties, amžiaus ar socialinio statuso, su(pa)prastino asmeninę būtį ir planus pavertė į nieką. Kita vertus, ji paskatino kultūros sektorių gerai pasukti galvas, kaip padaryti meną prieinamą skaitmeninėje erdvėje. Aišku, kyla natūralus klausimas, „kam to reikia?“ ir „kokia iš to nauda?“ arba kaip tai supaprastina ir sudaiktina meną, kai spektaklio ar simfoninio koncerto peržiūra paspaudus vieną mygtuką prilygsta išėjimui nusipirkti tualetinio popieriaus. Tačiau šiandien ne apie tai.

„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, ir sovietinių, ir užsienio, kurių režisierės – moterys. Dauguma jų dabar pamirštos, filmai taip pat prisimenami retai. Sovietų Sąjungoje moterys režisierės dažniausiai kurdavo animacinius, dokumentinius, mokslo populiarinimo filmus, kino kroniką. Dvi ilgai vienintelės Lietuvos kino studijoje dirbusios režisierės – Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė – taip pat buvo dokumentininkės. „Lietuvos kine“ saugoma daug dokumentinių filmų, kuriuos sukūrė Uralo, Vakarų Sibiro, Pavolgio regionų kino kronikos ir dokumentinių filmų studijose dirbusios režisierės. Jos retai būdavo pastebėtos, priešingai nei trys šio teksto herojės, kurių pavardes prieš kelis dešimtmečius žinojo dauguma sekančiųjų dokumentinio kino naujienas. Jos dirbo Maskvoje, didžiausioje Centrinėje dokumentinių filmų studijoje, kuri sutrumpintai vadinta CSDF (Centralnaja studija dokumentalnych filmov) ir Centrinėje televizijoje. Bet jų požiūris į dokumentinį filmą, jų kūryba ir likimai – skirtingi.

Daugeliui melomanų ir muzikų profesionalų Vytauto Barkausko pavardė asocijuojasi su jo įžymiąja penkių dalių „Partita“ smuikui solo, kurią Gidonas Kremeris garsina nuo 1970-ųjų. Nacionalinės premijos laureato Vytauto Barkausko įvairių žanrų muzika jau keletą dešimtmečių skamba Lietuvos ir užsienio koncertų scenose. Septintajame dešimtmetyje kompozitorius buvo tarp aktyviausių naujųjų kompozicinių technikų propaguotojų Lietuvoje, vienas pirmųjų išbandė serializmo, aleatorikos, polistilistikos galimybes. Vėliau pasuko intuityviau komponuojamo garsų meno link, siekė natūralaus skambesio grožio, kurdamas kameriškesnes, intymesnes kompozicijas. Apie kūrybos kelią ir istorijos vingius, impulsus ir laisvės nuojautas kovo mėnesį gimtadienį švenčiantį kompozitorių kalbina Karolina Šaltmirytė.

Kas nutiko per pastaruosius 30 metų? Baltijos kelias, atkurta nepriklausomybė, priimta Respublikos Konstitucija, įstota į NATO bei ES ir t.t. Lietuva šiandien – Europos ir pasaulio dalis. Tikriausiai vienas svarbiausių mūsų laimėjimų – Lietuvos piliečių karta, gimusi ir subrendusi nepriklausomybėje. Tai laisvės karta, jos vardai skamba garsiausiose pasaulio senose ir arenose, jų kūryba ir pasiekti rezultatai įkvepia, palieka įspaudą pasaulio kultūros, meno, sporto ir kt. metraščiuose.

Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas Kenzo Kusuda kartu su violončelininku Mindaugu Bačkumi bei choreografe Agnija Šeiko sukūrė šokio ir muzikos spektaklį „Oneiro“, jo premjera įvyko gruodžio 7 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“. VšĮ „Violončelių muzika“ ir Šeiko šokio teatro bendro projekto pavadinimo kilmė – ne tik graikų kalbos žodis, reiškiantis sapno būseną, bet ir kitaip sudėlioti japoniško žodžio, nusakančio garso spalvą, dėmenys (ne-iro). Taip pat galima iššifruoti ir anglišką žodį one, leidžiantį kalbėti apie globalaus pasaulio vienatvę.

Tiesiog pritrenkiantį įspūdį paliko lapkričio 26 d. vykęs vengro Jánoso Balázso rečitalis „Romantika vengriškai“, jo savitos, tobulos kūrinių traktuotės. Kokia paslaptis glūdi Vengrijoje, kad čia gimsta tokie neįtikėtinais talentais apdovanoti pianistai kaip Ferencas Lisztas, György Cziffra, J. Balázsas?..

Prieš keliolika metų Vilniuje, Muzikinio veiksmo festivalyje ir „Gaidoje“, viešėjusi garsi muzikė Carol Robinson sugrįžta į Lietuvos sceną. Prancūzijoje gyvenanti amerikietė, šiuolaikinės muzikos atlikėja ir kompozitorė C. Robinson pakviesta į jau penktą kartą Marijampolėje rengiamą tarptautinį medinių pučiamųjų festivalį „Medynės“, kuriame daugiausia dėmesio skiriama įvairioms medinių pučiamųjų instrumentų tembrinėms ir stilistinėms galimybėms. C. Robinson groja prestižinėse pasaulio koncertų salėse, dalyvauja svarbiuose tarptautiniuose festivaliuose („Wien Modern“, „Ars Musica“, „RomaEuropa“, „Archipel“ ir kt.), bendradarbiauja su įvairiais kompozitoriais, vaizdo menininkais, choreografais, teatralais, fotografais. Giacinto Scelsi, Mortonas Feldmanas, Luigi Nono, Éliane Radigue, Phillas Niblockas ir kt. – tai tik keletas žymiausių XX a. eksperimentinės muzikos kūrėjų vardų, kurių muzikos plokštelės, įrašytos C. Robinson, sulaukė didžiulio susidomėjimo.

Violončelininkas Mindaugas Bačkus – itin plataus diapazono muzikas, savuoju instrumentu unikaliai įprasminantis senosios ir šiuolaikinės muzikos kūrinius. Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, pedagogas koncertuoja solo, bendradarbiauja su įvairiais orkestrais, ansambliais, sambūriais, festivaliais.

Dėmesį visuomet patraukia koncertai, turintys aiškią mintį ir atliekantys tam tikrą misiją. Projekto „Muzika ir politika“ iš ciklo „Nutildyti balsai“ ir VšĮ „Pax et Bonum“ bei ne pelno organizacijos „Forum Voix Etouffées-Cemut“ (Prancūzija) organizuotas koncertas „Atsigręžk, kai tamsumos šešėliai kris“ – vienas iš tokių.