7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš tiesų muzikuoti

Pokalbis su violončelininku, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovu Mindaugu Bačkumi

Elvina Baužaitė
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Muzika
Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras. KKO nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras. KKO nuotr.

Violončelininkas Mindaugas Bačkus – itin plataus diapazono muzikas, savuoju instrumentu unikaliai įprasminantis senosios ir šiuolaikinės muzikos kūrinius. Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, pedagogas koncertuoja solo, bendradarbiauja su įvairiais orkestrais, ansambliais, sambūriais, festivaliais. 2017 m. M. Bačkus inicijavo pirmąjį tarptautinį Klaipėdos violončelės festivalį ir konkursą. Savaitę trunkanti violončelės šventė subūrė daugiau nei šimtą profesionalių muzikų, studentų ir moksleivių. Šių metų gegužę aidėjo jau antrojo festivalio koncertai, konkursas bei kiti renginiai, į kuriuos atvyko violončelininkai iš viso pasaulio. Už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai šiais metais M. Bačkui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Įvairių ir vertingų patirčių akivaizdoje kalbamės su violončelės maestro Mindaugu Bačkumi.

 

Esate gimęs muzikų šeimoje. Pasidalykite vaikystės skambesio prisiminimais.

Esu gimęs tik iš dalies muzikų šeimoje. Mano mamytė Liucija Anastasija Bačkuvienė su muzika nebuvo susijusi. Mano prosenelis Adomas Karalius buvo žymus altorių meistras visoje Lietuvoje ir Lenkijoje, turėjo savo dirbtuves Suvalkuose, vėliau Marijampolėje. Tikrai jo gyvenimas buvo ypatingas. Mano tėvelio Vyturio Stasio Bačkaus giminė taip pat labai įdomi. Mano senelis Juozas Bačkus – pulkininkas leitenantas, buvo 1-ojo husarų pulko vadas, dalyvavo voldemarininkų maište ir net buvo nuteistas, vėliau išteisintas, laipsnis grąžintas. Beje, jis buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Muzikiniai atsiminimai daugiau susiję su tėveliu. Jis griežė violončele Operos ir baleto teatro orkestre, dirbo violončelės mokytoju. Vaikystėje tai mačiau ir girdėjau. Mano močiutės Anelės Karaliūtės-Bačkuvienės – Kauno operos solistės, mecosoprano, – likimas dramatiškas, nes prasidėjus karui su šešių mėnesių sūnumi (mano tėčiu) buvo ištremta į Sibirą. O senelis, karininkas Juozas Bačkus, 1942 m. sušaudytas Rusijos kalėjime. Taigi dėl istorijos peripetijų ir politinių komplikacijų mano močiutė ir tėvelis susidūrė su didelėmis kliūtimis. Jie buvo tremtiniai. Sugrįžus į Lietuvą močiutė nebegalėjo būti priimta į Valstybės teatrą, o tėčiui net nenorėjo leisti studijuoti. Bet čia atskira istorija...

 

Mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje nuo penkerių. Parengiamojoje grupėje susipažinau su violončelės mokytoju, tėčio bičiuliu Romanu Armonu, tapusiu vienu svarbiausių mano mokytojų. Jis, beje, neseniai atšventė savo darbo mokykloje 50-metį! Kai galvoju apie vaikystę, man pirmiausiai ne muzika galvoje skamba, o tai, kad buvau labai laimingas vaikas.

 

O kada ir kodėl atsirado violončelė?

Violončelė, matyt, todėl, kad tėtis buvo violončelininkas. Galbūt jis turėjo vilties, jog man pavyks įgyvendinti jo svajones...

 

Baigėte Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Kas buvo esmingiausia iš to meto patirčių, kurias šiandien perduodate savo mokiniams?

Mokykloje tarsi neturi pasirinkimo. Nebent gali mokytis, arba nesimokyti. Aš dažniau rinkausi antrąjį variantą. Labiausiai svajojau mokyklą kuo greičiau baigti, tarsi norėdamas išsilaisvinti nuo kažkokios intelektualinės ir psichologinės prievartos. Savaime aišku, mokykloje buvo asmenybių, kurios paliko gilų pėdsaką ir kurias šiandien prisimenu su gilia pagarba ir meile. Perduoti patirtį, įgytą per visą gyvenimą, yra įmanoma, tačiau atskirti tik mokyklos patirtį man būtų sunku. Ryškiausi atsiminimai – violončelės mokytojas ir audringa paauglystė.  

 

Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Karališkajame muzikos koledže Didžiojoje Britanijoje, stažavotės barokinės violončelės klasėje Olandijoje, įvairiuose meistriškumo kursuose Europoje ir JAV. Kokias įžvelgiate bendras muzikos studijų patirtis, kas skirtinga, lyginant Lietuvą, Europą, pasaulį?

Labiausiai skiriasi žmonės. Jų patirtys, tautų kultūra, įpročiai, papročiai, mados, įsitikinimai ir t.t. Man kartais atrodo, jog visi mokomės to paties, tik skirtingai tai įvardijame. Kiekviena šalis turi savo kultūros istoriją ir tradicijas, todėl studijos įvairiose šalyse praplečia akiratį ir praturtina. Būtų neteisinga lyginti, kur išmoksti daugiau ar kokios mokymo įstaigos kokybiškesnės, nes tai neatskleistų visos tiesos apie šį fenomeną. Skirtingose šalyse mes žvelgiame į tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų. Taip lengviau apsispręsti, kas tau artima ir įdomu, kur link tave veda intuicija ir pašaukimas, o kas nereikalinga.

 

Kas buvo ir yra Jūsų Mokytojai iš didžiosios raidės?

Tai tie žmonės, kurie buvo ir yra pavyzdys, kurių buvimas papildo mano paties būtį. Tokių žmonių gal nėra daug, bet kartu atrodo ir nemažai. Pirmiausia norisi kalbėti apie tuos, kuriuos tikrai myli, kurie labai arti net tada, kai jų ilgai nematai ar nebeturi galimybės matyti. Pirmiausia į galvą ateina mintys apie tėvus. Jie abu mirę, todėl jų įtaką jaučiu labiau apibendrintai. Jie paliko man savo vertybes, buvo man pavyzdys. Taip pat itin svarbus pirmasis violončelės mokytojas Romanas Armonas, nes gebėjo mane suvaldyti sudėtingiausiais paauglystės metais, nenuilsdamas mane gynė ir mokė, niekada nepaliko likimo valiai, nes manimi tikėjo. Vėliau ir studijuodamas, ir savarankiškame gyvenime sutikau daug svarbių žmonių, išskirti vieno ar dviejų nenorėčiau. Tai lyg „svarbių žmonių mozaika“, iš kurios susideda viso gyvenimo patirtis ir santykiai.

 

Iš Jūsų patirties, ką reiškia mokyti(s) muzikos meno?

Gyvenimas su muzikos garsais gali būti kasdienis ir neįdomus, o gali būti stebuklas. Mokytis muzikos – tai lyg turėti šansą pažinti save labiau, giliau ir detaliau. Muzikos pilnatvei neužtenka vienos savybės, tarkim, intelektualumo. Neužtenka ir vien emocionalumo ar intuicijos. O jei dar pridėtume nepažintus pasąmonės klodus! Manau, kad neįmanoma išmokyti muzikos. Galima bandyti išmokyti muzikos amato. Tačiau muzika arba skamba žmoguje, arba ne.

 

Kokia yra violončelė kaip instrumentas?

Instrumentas – tai įrankis. Tik įrankis. Paprasto, nemuzikuojančio žmogaus rankose tai tik medžio gabalas. Instrumentų prekeivio rankose ji gali būti brangus antikvarinis „baldas“. Instrumentas tampa muzika tik susijungęs su įgudusiomis rankomis, plakančia širdimi, tikėjimu ir meile.

 

Kas esmingiausia siekiant tobulo instrumento skambesio? Sakoma, kad reikšmės turi ir instrumentą dengiantis lakas.

Lakas – tik viena iš sudedamųjų dalių, galinčių daryti įtaką instrumento skambesiui. Tačiau tai tik fizikiniai parametrai. Reikia suprasti, kad instrumentai patys negroja. Jais groja žmonės. Jei žmogus „pats skamba“, tai skamba ir instrumentas, o jei žmogus nesugeba skambėti, tai neskambės ir instrumentas, net jei bus labai brangus ir tobulas.

 

Kuo skiriasi groti kaip solistui, kameriniame ansamblyje, simfoniniame orkestre?

Buvimas skirtingose terpėse atveria naujas patirtis. Grieždamas vienas negali pajusti viso užburiančio simfoninės muzikos pasaulio. Taip, gali klausytis garso įrašų, tačiau tai ne tas pats, kaip išgyventi tai scenoje, muzikos sūkuryje. Kamerinis muzikavimas – kažkas labai intymaus, bet ir kolektyvinė patirtis, kai pradedame dalintis. Kamerinis orkestras – jau didesnė žmonių grupė, tačiau dar gali su kiekvienu užmegzti ryšį, ką simfoniniame orkestre jau sunku padaryti.  

 

Įvairialypė tarptautinė Jūsų patirtis masina teirautis, kuo ir kaip gyvuoja violončelės muzika istorijoje ir plačiajame pasaulyje? Kaip visa regite, girdite ir vertinate Jūs?

Violončelės muzika gyvuoja pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Stiprus tarpdisciplininis laukas nuolat skatina ieškoti įvairių naujų raiškų ir stengtis būti atviriems naujoms idėjoms. Violončelė gyvuoja senąja baroko muzika, kai instrumentas tik atsirado ir atliko labai specifinį basso continuo vaidmenį. Vėliau, vis labiau tapdama soliniu instrumentu, violončelė ryškiai skambėjo klasicizmo, romantizmo epochose, impresionizme, užimdama svarbią vietą kameriniuose ansambliuose, orkestruose ir soliniuose kūriniuose. Na, o XX amžius atvėrė violončelei kelią į džiazo muziką, visas eksperimentines sritis, teatrą, šiuolaikinį šokį, elektroninę muziką ir viską, ką tik galima įsivaizduoti.

 

Būtų sudėtinga vertinti patirtis, ypač lyginti Lietuvos ir užsienio. Nes patirtis priklauso nuo to, ko ieškai. Jeigu ieškotume įspūdžių, tuomet Vakarų Europos ar JAV muzikos padangėje rasime jų kur kas daugiau nei Lietuvoje. Jeigu ieškosime vietos kurti, gali būti priešingai. Savaime aišku, kiekvienas atvejis individualus. Tačiau aš dar nebuvau radęs geresnės vietos kurti nei Klaipėda. Gal dar kas nors pasikeis, nežinau.

 

Koks šiandienis muzikinis gyvenimas Lietuvoje? Kas džiugina arba nuvilia? Kas įkvepia veikti?

Manau, kad Lietuvos muzikinis gyvenimas yra labai intensyvus. Atsižvelgiant į tai, kad esame maža šalis, manau, daug kuriame. Džiugina, kad atsigauna regionai, kad yra daug jaunų kūrėjų iniciatyvų, o senieji irgi nesnaudžia ir dažnai nustebina naujomis meninėmis idėjomis. Lietuvoje aukštas meno lygis, nors kartais atlikimo kokybė svyruoja, kartais organizatoriai pataikauja rinkos dėsniams, žiniasklaida manipuliuoja vertybėmis, kartais žavimės tuštybe, užuot palaikę tuos, kuriems reikia paramos. Trūksta įsiklausymo vienam į kitą, dažnai gyvename kiekvienas sau. Patys sau kuriame, vaidiname, grojame ir šokame. Valstybė deklaruoja, kad kultūra yra prioritetas, bet tuo pat metu kultūra lyg gyvena savo atskirą gyvenimą. Dažnai pasigendame publikos, ypač nekomercinės kultūros renginiuose. Nesakau, kad jie visi vertingi, bet turėtume ugdyti žmonių smalsumą. Kaip žmonės ragauja egzotiško maisto, taip reiktų ragauti ir kultūros.

 

Veikti mane skatina mano šaknys. Vis bandau įsivaizduoti, jog kažką tęsiu – galbūt savo prosenelio altorių gamybą, saugau senelio karininko mundurą, palaikau močiutę, kai ji nebegalėjo dainuoti Kauno operos teatre, galbūt įprasminu tėvelio svajones. Suprantu lietuvių kalbą, tad kur dar turėčiau gyventi? Jaučiu ryšį su šia žeme.

 

Ar Jūsų muzikinė raiška daugiausia sutelkta į baroką ir šiuolaikinę kūrybą? Kodėl?

Abi stilistikos Lietuvoje buvo mažiau populiarios, taip pat – mažiau išgrynintos. Visi po Nepriklausomybės atgavimo ieškojo kažko naujo. Romantinės muzikos atlikimas visada turėjo gilias tradicijas, o štai barokas, klasika, įvairios šiuolaikinės kryptys buvo naujiena. Ypač jei kalbėtume apie autentiškesnį muzikos atlikimą. Juk Europoje jau beveik 50 metų gilinamasi į naujas atlikimo tradicijas, o pas mus tai buvo tik pradžia. Taip su bičiuliais ir susikoncentravome į mažiau pažintas sritis. Tačiau dabar jau negalėčiau taip savęs klasifikuoti, nes visų metų repertuare nei barokinis, nei šiuolaikinis žanrai nedominuoja.    

 

Esate įrašęs nemažai kompaktinių plokštelių. Pirmosiose „el cello“ (2005) ir „Pas de deux“ (2007) skamba ir nemaža dalis specialiai Jums dedikuotų šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių.

Norėjau pažinti lietuvišką muziką, jos ypatingumą, violončele užčiuopti lietuviškos muzikos savastį. Todėl ne tik bandžiau groti senuosius opusus, bet ir ieškojau naujų iniciatyvų, tarsi bandydamas pats sau atrasti „kitą“ muziką, negirdėtą, bet ypatingą. Buvo įdomu klausytis, kaip gali derėti violončelė ir aktoriaus balsas, violončelė ir elektronika. Dabar jau esu tikras, kad labai norėjau pats save suprasti, kur link reikia keliauti gyvenime, ar su muzika, ar gal kur kitur... Buvo įdomus laikas. Tų kompaktų dabar nesiklausau. Jie man kaip dienoraštis – nei pačiam skaityt, nei kitiems parodyt...

 

Pasidalykite giliausiu savo muzikiniu patyrimu.

Mano giliausias muzikinis patyrimas – kai gimdymo namuose paėmiau ant rankų tik ką gimusį savo penktą vaiką – dukrytę Agotą. Negalėjau nustoti verkti...   

 

Kas Jums yra išsipildęs koncertas?

Mano gyvenime nebuvo išsipildžiusių koncertų.

 

Kaip save išrašytumėte muzikine kalba? Kokia Jūsų partitūra?

Muzikinė partitūra – tai tam tikra tvarka ir aiškumas. Tai žmogaus subrandintas kūrinys, kuris bus pakartotas daug kartų, iš tos pačios partitūros. Nemanau, kad žmogus gali būti partitūra. Aš nežinau, koks esu, nes mes visi esame visokie. Todėl mano „muzikinė partitūra“ turbūt yra tuščias penklinių sąsiuvinis, kuriame pieštuku šimtus kartų rašytos natos, tada ištrintos ir vėl rašytos, ir vėl trintos,.. ir galų gale nelabai galiu pasakyti, kas ten parašyta. Gal tik aišku, kad buvo daug pastangų.

 

Pokalbio pabaigai – Jūsų linkėjimas muzikams ir sau.

Norisi linkėti visiems gyventi savo gyvenimą, ne kažkieno sugalvotą ar primestą. Atrasti pašaukimą. Iš tiesų mylėti, o ne imituoti meilę, iš tiesų muzikuoti, o ne imituoti muziką, iš tiesų gyventi, o ne imituoti gyvenimą.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras. KKO nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras. KKO nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mindaugas Bačkus. www.filharmonija.lt nuotr.
Mindaugas Bačkus. www.filharmonija.lt nuotr.
Mindaugas Bačkus
Mindaugas Bačkus